Geriausia komanda – šeima

Ukmergėje gyvenantys, Anykščių rajone ūkininkaujantys Evelina ir Tadas Malinauskai jau 15 metų dirba žemę. Abu studijavę sostinėje, nusprendė: mieste jiems ne vieta.
Kai ūkio darbų mažiau, Evelina griebiasi siūlų: savo mezginius ne tik parduoda, bet ir dovanoja vėžiu sergantiems ar neišnešiotiems vaikams.

Svarbiausia – bendrystė

Evelina – kavarskietė, o Tadas iš Svirnų. Abu Malinauskų tėvai gyveno ūkiškai: Evelinos augino braškes, o Tado – karves. Todėl, kaip sako E. Malinauskienė, visą gyvenimą matę dirbančius tėvus, jiems pagelbėję ūkyje, niekada sunkaus darbo nebijojo. O kai nusprendė pradėti ūkininkauti patys, sulaukė didelio artimiausių žmonių palaikymo.
Šiandien E. ir T. Malinauskai 120 hektarų žemės aplink Kavarską, Svirnus augina grūdines kultūras ir ketina dar plėstis.
„Jei ne abiejų tėvų pagalba, šiandien mes čia nebūtume. Mums labai pasisekė, kad iš vienų galėjome pasisemti grūdų, iš kitų sėjamąją pasiskolinti. Nes, kai esi studentas, nieko neturi. O žemę pradėjome dirbti dar studijuodami, – pasakojo Evelina. – Vilniuje dirbau kosmetikos parduotuvėje, buvo praėję dveji metai, kai buvau pabaigusi floristiką. O vyras dar mokėsi. Tačiau savaitgaliais vis grįždavom į kaimą, miestas dusino abu. Pasiūliau vyrui – gal pabandom dirbti žemę, nes mieste likti nenoriu. Iš pradžių jis dvejojo, net savo tėčiui buvo sakęs, kad ūkininku niekada nebus, eis mokytis.“

E. ir T. Malinauskai grįžo į kaimą, pas Tado tėvus ir nusprendė prašyti tėvų pagalbos kurti savo pačių ūkį. Jaunuoliai nuėjo pas Evelinos tėvus.
„Tėtis užsimerkė, įkvėpė, bet pasakė: „Darom“. Visko buvo, ir suremtų ragų. Bet mes su Tadu esame kumštis, darome viską kartu. Jis gali namus sutvarkyti, o aš galiu nuvažiuoti į laukus, traktoriumi pavažinėti. Tėčiui visuomet buvo labai svarbu, kad visi būtų bendrystėje ir jis tai pamatė mumyse, – pirmuosius žingsnius pradedant ūkininkauti prisiminė E. Malinauskienė. – Atsimenu, kaip Tadas nuėjo pas mano tėtį ir pasakė: „Žinok, tėveliuk, mums reikia kažkaip susitvarkyti sėjamąją, nes jau per sunku senoje kratytis, o ir dirba lėtai.“ Abu sėdėjome kvapą sulaikę, galvojom, neleis ardyti, draskyti savo sėjamosios. O jis ir sako – „Ko čia klausi? Darom!“ Taip pradėjom vieni kitais pasitikėti, nors tėtis mumis patikėjo gal po 2–3 metų.“

E. Malinauskienė „Anykštai“ pasakojo, kad bendrystė, pagalba artimajam tiek jos, tiek vyro šeimoje visuomet buvo pirmoje vietoje.
„Jei tėvai negali – mes jiems nukuliam, jei mes negalim – padeda jie. Mes jau 15 metų ūkyje, tačiau vyras dar dirba ir kitą darbą, jis yra dažymo linijos inžinierius. Taip, visus namus laikau aš. Bet mes atėjome dirbti, ne išsidirbinėti. Aš žinau, kad jei laikysiu visus kampus čia, mano vyras galės dirbti ten. Mes labai palaikome vienas kitą. Todėl tėtis net neklausdamas nuvažiuodavo į laukus, kai matydavo, kad nebespėjam. Aš tiek savo, tiek vyro šeimai esu be proto dėkinga. Tai turbūt ir buvo mūsų sėkmės istorija“, – pasakojo Evelina, kuri jau dvejus metus neturi tėčio, pagrindinio patarėjo ir palaikytojo. Jį pasiglemžė liga.
„Jis visada labai saugojo mus, vaikus, taip stipriai mumis rūpinosi. O ir šeimoje, augusios su sese, visada buvom mokytos būti kartu, kad reikia vieni kitiems padėti. Kai tėtis susirgo, aš jam padėjau iš paskutiniųjų, jaučiau beprotišką dėkingumą už tai, kiek jis man padėjo gyvenime, kad padėjo įsikibti“, – atviravo E. Malinauskienė.

Ūkininkas domisi viskuo

Evelina pasakojo, jog kiekvienais metais stengiasi tobulėti, ūkį plėsti, o uždirbtus pinigus – investuoti.
„Šiais metais didesnį traktorių pirkome. Stengiamės tobulėti ūkyje – jei uždirbome, iš karto investuojame, perkame, o ne į kišenę dedame. Mums labai patinka dirbti, abu su Tadu esame ideologiniai žmonės. Abu norime parodyti, koks tas žemės ūkis, kaip jis pasikeitė. Ūkininkas neturi būti siejamas su nesipraususiu, apšepusiu, besikeikiančiu žmogum, viskas yra kitaip. Ūkininkų bendruomenė yra didelė, mes veiklūs, vieni su kitais konsultuojamės, kaip padaryti geriau, kaip, pavyzdžiui, nearti laukų, nes tai atima labai daug laiko. Vykome pas vieną ūkininką pasisemti patirties, kaip nearti laukų, kaip vietoje to galima į dirvą įterpti gerąsias bakterijas. Dabar ūkininkas domisi viskuo, jis nėra uždaras. Ir mūsų Anykščių rajono ūkininkų sąjunga tampriai bendrauja, kas mums su Tadu labai patinka. Nei šeimoje, nei giminėje, nei darbuose, jei nesistengsi, nebūsi lankstus, nenorėsi priimti naujovių, didesniais šuoliais eiti į priekį, nieko nebus“, – įsitikinusi ūkininkė.

„Mūsų ūkis auga stabiliai, esam motyvuoti plėstis, kadangi privalome pasirūpinti vaikais, nežinome, kaip bus ateityje“, – kalbėjo prieš dešimtmetį su šeima į Ukmergę gyventi atsikrausčiusi E. Malinauskienė, kuri yra įsitikinusi: kai tik sūnūs Jogaila ir Jokūbas užaugs, jiedu su vyru lėks gyventi į kaimą. O dar geriau – vienkiemį.

Reikia daug dirbti

Pasiteiravus, ką patartų jaunam žmogui, nusprendusiam ūkininkauti, bet bijančiam pradėti eiti šiuo nelengvu keliu, E. Malinauskienė sakė, jog svarbiausia – nepasiduoti.
„Visi bijom. Bet jei yra noras, reikia eiti, bandyti, daryti. Įsiklausyti, o ne galvoti, kad čia kažkas man nurodinėja. Reikia būti lanksčiam, bet svarbiausia – pačiam labai norėti daryti. Jei galvosi, kad kažkas už tave padarys, taip nebus. Nes niekas kitas už tave geriau nepadarys. Reikia labai daug dirbti, neišsigąsti, užsispirti ir rasti gerą komandą. Mums geriausia komanda – šeima.

Mes, būdavo, visą vasarą dirbam, o kišenėje – 50 eurų. Visko buvo, rankos sviro, buvo abejonių, kam viso to reikia. Bet nepasidavėm. Mokėmės iš savo klaidų, užsispyrėme, pergalvojome, ką ne taip padarėme ir einame į priekį. Juk kai pasiseka, rezultatas labai „veža“. Mes turbūt iš viso daugiau dirbame iš entuziazmo, ideologijos“, – kad svarbiausia – norėti eiti į priekį, teigė ūkininkė.
O ar vaikai jau domisi tėvų ūkiu? Ar bus kam visą įdirbį palikti?

„Nežinau, ar vaikai kada perims mūsų ūkį. Pasikalbam apie tai, bet niekada neskatinsiu, jei jie to nenorės. Mūsų vaikai dirba kartu – jiems yra pasakyta, kad namuose nesi puokštė. Nereikia 25 kg maišo kelti, jei to negali, tačiau padėti sukti varžtus gali. Visada aiškiname, kad šeimoje gyveni, turi dirbti kartu. Ar norėčiau po savęs palikti? Taip. Juk ir man paliko“, – sakė E. Malinauskienė.

Prie namų – gėlynai ir daržai

Nors E. ir T. Malinauskams darbų netrūksta laukuose, tačiau Evelina suspėja ir aplink namus tiek gėlynus, tiek daržus puoselėti. Įsigiję apleistą namą, sutuoktiniai jį greitai pavertė tikra grožio oaze: Evelina pakeltose lysvėse jau daigina apie 200 narcizų, šalia – šiltnamiai, braškynai.
„Auginu braškes, šilauoges Kavarske, ten pat turėjau ir daržą. Tačiau supratau, kad nebeprilakstysiu – dabar tą patį užsiauginu čia, prie namų, pakeltose lysvėse. Šeimai valgyti visiškai užtenka, o ir pati galiu bet kada išeiti, „pasikapstyti“.

Kad ir kokia situacija bus – pas mane augs, žydės, aš vis tiek eisiu, gal – keliais, bet augs! Aš kitaip negaliu. Man kieme turi ir žydėti, ir kvepėti. Nors tai užima daug laiko, tačiau taip pailsiu – man susidėlioja mintys“, – kad darbas lauke ne kančia, o poilsis, tikino Evelina.
„Man apskritai geriausias poilsis – namie. Nevažiuojam į jokias Turkijas, Palangas, geriausiai pailsiu ir atsikvepiu išėjusi į kiemą. Bet ten turi būti gražu. Be to, man įaugę į kraują, kad daržovių turiu užsiauginti, nors parduotuvės juk pilnos.
Buvom sugalvoję ir arbūzus auginti, vienu metu apie 200 buvom pasisėję. Kavarske buvo mūsų laukas, arbūzai uždengti agroplėvele. Buvo įvykis, kada nemažą dalį mūsų arbūzų pavogė. Kiek liko, nusiskynėm, parsivežėm namo. Užteko, bet vis vien buvo pikta“, – juokėsi E. Malinauskienė.

Mezginiai keliauja sergantiems ir per anksti gimusiems vaikams

Dar vienas E. Malinauskienės pomėgių – mezgimas. Megzti ji pradėjo palyginti neseniai, apie 2022-uosius. Evelina pasakojo, jog šis užsiėmimas – labai gera terapija tiek mintims susidėlioti, tiek skausmą sumažinti. Daugiausia mezga labdarai, kai ką ir parduoda – vien tam, kad galėtų nusipirkti siūlų.
„Megzti pabandžiau gal prieš dešimt metų, kai grįžome po studijų į kaimą. Mano giminėje niekas nemezgė. Mama buvo numezgusi megztinį, bet, kaip pati sakė, per kančias (juokiasi). Bet mezgė mano anyta. Ji mane išmokė megzti kojines, paskui pabandžiau megztinį. Patiko. Paskui atsirado vaikai, nebuvo kada megzti“, – kaip pamėgino megzti, pasakojo E. Malinauskienė, virbalus ar vąšelį į rankas vėl paėmusi paaugus vaikams.

„Aš negaliu sustoti, man reikia tobulėti – tam pačiam darže, mezgime. Pradėjau „krapštytis“ su tais virbalais, pamačiau feisbuke „Virbaliuko“ grupę, kur moteris renka labdarą. Vieną kartą numezgiau, kitą – paskutiniai mano mezginiai buvo chemoterapijos kepuraitės vėžiu sergantiems vaikams.
Mezgimas man „apdaužo“ skausmą – ir mano vaikas serga, ir matau daug kitų sergančių vaikų. Kai grįžtu iš Retų ligų centro, man savaitę sunku gyventi. Tuomet mezgu“, – sakė E. Malinauskienė, kurios vienas sūnų turi tokią retą genetinę ligą, kurios gydytojams iki šiol nepavyksta išsiaiškinti. Evelina apie savo sūnaus kelią dalijasi ir feisbuke, tačiau ji pabrėžė nesiekianti gailesčio ar užuojautos, o norinti parodyti, kad kiti tėvai nėra vieni, susidūrę su tokiomis problemomis ir kad tokių vaikučių yra daugiau, kad jie yra tokia pati visuomenės dalis, kaip ir mes visi.

„Kai kuriuos mezginius ir parduodu, bet nieko neįsidedu į kišenę – vėl perku siūlus ir atiduodu labdarai. Dabar siųsiu siuntą ankstukams – mezgu liemenytes, kojinytes, pledukus. Kai nuvežu mezginius onkologiniams ligoniams, vaikams, man tai užpildo „dūšią“, kad gal gerą darbą padariau – gal žmogui bus šilta kojoms, gal kažką pralinksmins. Mane labiausiai džiugina tos užsidegusios akys – kad štai, dovanų gavau. Drauge su anyta, kuri daugiausia mezga su Svirnų bendruomene, mezgiau ir Ukrainos kariams kojines.

Per šias Kalėdas visų prašiau, kad dovanotų man siūlus. Kaip gerai, kad didelę giminę turiu! Jei ne jie, tiek neturėčiau. Darbas kitiems mane pačią išlaiko stabilią, tuomet galiu eiti į priekį“, – su „Anykštos“ skaitytojais patirtimis dalijosi Evelina.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas