Niūronis pirmiausia išgarsino rašytojas Jonas Biliūnas. Jis šiame kaime gimė, augo, iš čia matytų vaizdų, girdėtų istorijų, išgyventų potyrių sudėliojo savo nuostabiausias noveles, jos buvo pirmosios lyrinėje - psichologinėje terpėje, kurios dailiosios literatūros vertintojus ir mylėtojus visame pasaulyje užbūrė. Memorialinis muziejus jam buvo įkurtas, nors jau perstatytoje, bet tėviškės troboje 1960 metais.

Anykščių rajono Kunigiškių kaime esantis Svėdasų krašto (Juozo Tumo-Vaižganto) muziejus šią vasarą švęs trisdešimtmetį. Šis muziejus pasakoja apie šalyje ir pasaulyje garsius svėdasiškius ir perteikia XIX amžiaus mokyklos atmosferą.

„Jeigu gyvenime nori ko nors pasiekti, prašyk ne kad tau duotų, o kad netrukdytų“, – kalba Lietuvos puodžių karaliumi tituluojamas savo vardo muziejaus įkūrėjas Vytautas Valiušis. Šių metų pradžioje už nuopelnus menui jis gavo Vyriausybės kultūros ir meno premiją.
Septynioliktus metus skaičiuojantis Vytauto Valiušio keramikos muziejus – vienintelis toks muziejus Lietuvoje, lankytojų laukiantis vos 10 kilometrų nuo Utenos nutolusiame Leliūnų miestelyje.

Rašytojas Antanas Žukauskas – Vienuolis, išgarsėjęs savo apsakymais, romanais, dramomis, publicistika, pradėjęs turizmo tradiciją Anykščių krašte ir 1927 m. gegužės 1 d. pakvietęs lankytojus į Antano Baranausko klėtelę, turėjęs nuosavą verslą – vaistinę Anykščių centre, antrąją sovietinę okupaciją pasitiko sudėtingomis aplinkybėmis. Nuo 1941 m. birželio 14–osios nieko nežinota apie suimto ir kažkur į Sovietų Sąjungos gilumą išvežto sūnaus Stasio likimą. 1944–ųjų vasarą, artėjant Raudonajai armijai, rašytojo dukra Laima su vyru Albinu Ruigiu pasitraukė iš Lietuvos. Tų pačių metų liepos mėnesio viduryje mūšių metu buvo sugriauta ir A. Žukausko vaistinė.

2017 m. gegužės 1 d. sukanka lygiai devyni dešimtmečiai nuo tos dienos, kai 1927 m. pavasarį anykštėnas vaistininkas ir Lietuvoje jau žinomas rašytojas 45-erių Antanas Žukauskas-Vienuolis tapo dar ir pirmuoju Anykščiuose muziejininku.

Alanta – nuostabus Aukštaitijos gamtos kampelis Molėtų rajone. Jau pati kelionė iš Anykščių į kaimyninio rajono miestelį išduoda, kad nuobodžiauti nebus kada. Ko gero, pačiu kalvočiausiu keliu visoje Lietuvoje, vadinamu „Biržinka“, Alanta automobiliu – ranka pasiekiama. Mūsų keliai šįsyk veda į Alantos dvarą, kuris didingai stovi gretimame Naujasodžio kaime ir kurio istorija ne mažiau vingiuota, nei kelias iš Anykščių iki jo.

Atokiau nuo didžiųjų turistinių maršrutų Andrioniškio seniūnijos Griežionėlių vienkiemyje išlikusi Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių sodyba (dabar A. Baranausko ir A. Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus padalinys) mena Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį, knygnešių žygdarbius, joje gyvenusius tautos žadintojus ir švietėjus, pirmąją lietuvę moterį beletristę, geriausią Lietuvos gaspadinę Liudviką Didžiulienę – Žmoną, tautosakos rinkėją, bibliofilą Stanislovą Didžiulį bei aštuonių jų vaikų pasiekimus ir likimus. 1968 m. įkurto muziejaus ekspozicija pasakoja apie vaikų rašytojos Aldonos Didžiulytės – Kazanavičienės, gydytojo Antano Didžiulio, vertėjos Onos Didžiulytės – Sketerienės, mokytojo Vytauto Didžiulio, gydytojos Michalinos Didžiulytės – Ševeliovienės, rašytojos, gydytojos Vandos Didžiulytės – Albrechtienės gyvenimą ir veiklą, nes nors ir išblaškyti karų ir perversmų audrų, jie sugrįždavo į gimtųjų namų glėbį. Sodyboje lankėsi žymiausi ir šviesiausi to laikmečio žmonės, tarp jų vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas, kunigas, rašytojas Juozas Tumas–Vaižgantas. Su šia sodyba susiję ir dabartiniai Anykščių krašto šviesuoliai, rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai, nupūtę užmaršties dulkes nuo kūrybinio L. Didžiulienės - Žmonos palikimo, išleidę jos raštų dvitomį ir parašę biografinę knygą „Kaip lašas mariose...“
Muziejų per metus aplanko apie 800 Lietuvos istorija ir kultūra besidominčių žmonių, daug svečių muziejuje apsilankė užvakar per Knygnešio dieną. Šis muziejus ypatingo susidomėjimo turėtų sulaukti šiemet paskelbtais Lietuvos kalbos kultūros metais.

Mindūnai - nedidelė gyvenvietė netoli Molėtų, prie per šilus vingiuojančio plento Labanoro link.
Nūnai Mindūnai garsūs apžvalgos bokštu ir, žinoma, Ežerų žvejybos muziejumi. Šio muziejaus vadovė yra Alfreda Petrauskienė. Ji džiaugiasi, kad 1988 metais įkurtas Ežerų žvejybos muziejus auga, kad darosi vis populiaresnis, kad pavyksta kasmet suruošti vis įdomesnes, naujų etnografinių potyrių suteikiančias žiemos bei vasaros šventes.
Ežerų žvejybos muziejaus ekspozicijose, kuri įrengta atstatytoje XIX a. žvejo pirkioje ir svirne, išdėstyti įvairūs žvejybos įrankiai, kuriais žvejojo Rytų Lietuvos gyventojai 19 a. pabaigoje. Muziejuje galima susipažinti su archaine žvejyba ir sužinoti, kaip kito šis verslas.

Ar būtina keliauti į tolimas šalis, kai kaimynystėje tiek daug nepažinto, įdomaus ir prasmingo? „Anykštos“ redakcija įgyvendina projektą „Akiratis“ ir pradeda spausdinti publikacijas apie šalies muziejus, meno vertybes, unikalias kolekcijas.
Pirmai pažinčiai pasirinkome artimiausius kaimynus - vieną seniausių Lietuvos miestų, įkurtą 1333 metais - Ukmergę, per kurią mes, anykštėnai, keliaujame ne tik į laikinąją ir dabartinę sostines, bet ir į Europą, bet vis dėlto retas esame užsukę į kelias dešimtis tūkstančių eksponatų sukaupusį, savo istoriją nuo 1933 metų kuriantį šio miesto kraštotyros muziejų. Važiuojant per miesto centrą lyg ir neįmanoma nepastebėti užrašo „Kraštotyros muziejus“ ant buvusio „Draugystės“ kino teatro, į kurį po truputį persikrausto muziejus. Tačiau kol kas ekspozicija dar senajame pastate, visai šalia buvusio kino teatro. Pasak muziejininkų, ne tiek daug anykštėnų čia apsilanko ar užkopia apsidairyti į senąjį miestą iš gaisrinės bokšto. O tikrai verta...