Yra Anykščių krašte tokia mokykla, kur tenka sėdėti senuose juoda spalva nudažytuose mokykliniuose suoluose su atverčiamomis lentelėmis. Kur skamba skardžiu garsu rankose tilindžiuojantis metalinis varpelis ir kur visiems būna puiki proga prisiminti fizines bausmes. Už teisingus atsakymus šioje mokykloje nerašomi jokie pažymiai, o įteikiami suvenyrai...

Beveik pačioje Vilniaus širdyje, šalia gotikinės architektūros perlu vadinamos Šv. Onos bažnyčios, istorinėje didikų Sapiegų šventovėje – Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje – jau 10 metų veikia Lietuvos bažnytinio paveldo muziejus.
Kolekcijos pagrindą sudaro Vilniaus arkivyskupijos turtai, Katedros lobynas bei unikalūs Dievo garbei sukurti liturginiai, ikonografiniai kūriniai.

Viename iš Rokiškio dvaro muziejui priklausančių pastatų yra surinkta ir eksponuojama itin gausi vieno didžiausio lietuvių liaudies menininko Liongino Šepkos drožinių ekspozicija.
Menotyrininkai pripažįsta šių darbų vertę, unikalumą, išskirtinumą ir sutaria, kad tikras menas gali gimti ir gyvenant visiškame skurde, skurdžioje trobelėje Pandėlyje (Rokiškio raj.).
Atvykusieji į Rokiškio dvarą čia gali pamatyti ir daugiau unikalių medžio dirbinių – tai bene vienintelę Lietuvoje esančią prakartėlių kolekciją, tarp kurių yra ir anykštėnų tautodailininkų, medžio drožėjų Jono Tvardausko ir Valento Survilos kurtų prakartėlių.

Vos keliasdešimt kilometrų nuo Latvijos pasienio galima praleisti unikalią dieną. Ta vieta – tai Rokiškis, tiksliau Rokiškio dvaras. Veiklos jame ras ir mažas, ir suaugęs. „Mūsų muziejus unikalus tuo, kad turime labai daug originalių eksponatų ir įvairių edukacinių programų. Beje, 2011 m. gavome ir EDEN titulą – tai visoje Europoje žinomas įvertinamas, reiškiantis, jog tais metais Rokiškio dvaras buvo pripažintas patraukliausia Lietuvos turizmo vietove“ – sakė Rokiškio dvaro muziejaus direktorės pavaduotoja vyr. fondų saugotoja Dalia Kiukienė.

Vilniaus universiteto muziejaus direktorius, daktaras Ramūnas Kondratas sakė, kad universitetiniai muziejai pasaulyje – toli gražu ne naujovė, o 1579 m. jėzuitų įkurtas Vilniaus universitetas, gali pasigirti ne tik nuostabiu architektūriniu paveldu, bet ir didele profesorių sukaupta gamtos, medicinos, filologijos ir istorijos disciplinų eksponatų kolekcija.

Pakruojo rajone yra išlikęs milžiniškas dvaras su daugiau nei 40 pastatų. Tiesa – dvaras ne puošnus, jis buvo vienas didžiausių agrokultūros dvarų Lietuvoje. Internete galima rasti informacijos, jog dvare saugomi ir senoviniai eksponatai, pastatuose – arklidėse, ledainėje, alaus darykloje galima pamatyti čia naudotus įrenginius.
Tačiau „Anykštai“ šių, išskirtinių eksponatų, pamatyti nepavyko – nors ir susitarus dėl ekskursijos iš anksto, dabartinis dvaro valdytojas Giedrius Klimkevičius atsisakė parodyti dvaro vidų ne „gyvosios dienos“ metu. Vyras argumentavo, jog žurnalistės nepadarys pakankamai gerų nuotraukų, o taip pat kiekviename pastate, kur yra vykdomos edukacijos, nėra šiuos užsiėmimus vedančių žmonių.

Šio mėsnesio pradžioje sukako 12 metų, kai viešintiškiai amžino poilsio palydėjo savo Poviliuką. Taip švelniai kraštotyrininką, etmografą, muziejininką, fotografą, sukaupusį tūkstančius senosios lietuvių buities ekponatų ir įsteigusį muziejų, pirmąjį Utenos apskrityje apdovanotą Krašto kultūros saugotojo medaliu ir diplomu (2000m.) Povilą Jurkštą vadino dauguma - netgi tie anykštėnai, kurie net jo pavardės nežinojo.
Kartu su juo į amžinybę iškeliavo ir be galo daug kiekvieno ekponato, nes jie nebuvo aprašyti, istorijų, o po Poviliuko mirties neįtikėtinai gausaus ekponatų rinkinio likimas pakibo ant plauko.
Pagal testamentą palikimo savininku tapo Troškūnų bažnyčia, perleidusi jį Anykščių savivaldybei, o ši - Viešintų bendruomenei. Būtent ji išsaugojo muziejų, suremontavo abi klėtis, ūkinį pastatą, sutvarkė eksponatus ir įrengė ekspozicijas.

Graikų kalbos žodis angelos (kaip ir hebrajų malak) reiškia “pasiuntinys, kurjeris, reprezentantas”. Taigi angelas yra pasiųstas nešti žinią. Angelai - Dievo pasiuntiniai. Jie niekur neatstovauja asmeniškai savęs, bet visuomet aukštesnę jėgą - Dievą. Todėl jie vadinami “angelais iš dangaus” (Gal 1, 8), nes jie ne iš kažkur, o iš dangaus, nuo paties Dievo.
Paprastai angelas Biblijoje įvardinamas kaip bekūnė būtybė, tačiau jau daugybę šimtmečių žmonės stengiasi juos vaizduoti – dažniausiai sparnuotus, šviesius. Anykščių Sakralinio meno centre 2010 metais įsikūrusiame Angelų muziejuje galima pamatyti įvairių angelų interpretacijų – nuo vaikiškai spalvotų, grublėtų medinių iki realistinių, stilizuotų.

Visai nedideliame, privačiame Gintaro muziejuje - galerijoje, Vilniuje, Šv. Mykolo gatvėje, įkurtame fotografo Kazimiero Mizgirio ir jo žmonos Virginijos, galima pamatyti daugiau nei kelis šimtus įvairiausių eksponatų – nuo gintarų su inkliuzais iki senovinių lietuviškų papuošalų. Apie muziejų ,,Anykštai“ pasakojo galerininkė Kamilė Aleksandrovič. Taip pat muziejuje galima įsigyti ir dailininkų kurtų dirbinių, juvelyrų Raimondo Padlecko, Martino Zaremskio papuošalų.

Radvilų rūmų muziejus, esantis Vilniuje, Vilniaus gatvėje, priklauso Lietuvos Dailės muziejui – čia, be Radviloms skirtos ekspozicijos, galima pamatyti ir Vakarų dailę bei emigrantės, odontologės Genovaitės Budreikaitės – Kazokienės muziejui padovanotą aborigeniškojo Australijos meno kolekciją – stabų skulptūras, ritualines kaukes bei ryškiaspalviais taškeliais nutapytus paveikslus, kuriuos renkant menotyrininkei teko susidurti ir su kanibalais, ir su salomis, kuriose nėra kelių.