Šio mėsnesio pradžioje sukako 12 metų, kai viešintiškiai amžino poilsio palydėjo savo Poviliuką. Taip švelniai kraštotyrininką, etmografą, muziejininką, fotografą, sukaupusį tūkstančius senosios lietuvių buities ekponatų ir įsteigusį muziejų, pirmąjį Utenos apskrityje apdovanotą Krašto kultūros saugotojo medaliu ir diplomu (2000m.) Povilą Jurkštą vadino dauguma - netgi tie anykštėnai, kurie net jo pavardės nežinojo.
Kartu su juo į amžinybę iškeliavo ir be galo daug kiekvieno ekponato, nes jie nebuvo aprašyti, istorijų, o po Poviliuko mirties neįtikėtinai gausaus ekponatų rinkinio likimas pakibo ant plauko.
Pagal testamentą palikimo savininku tapo Troškūnų bažnyčia, perleidusi jį Anykščių savivaldybei, o ši - Viešintų bendruomenei. Būtent ji išsaugojo muziejų, suremontavo abi klėtis, ūkinį pastatą, sutvarkė eksponatus ir įrengė ekspozicijas.

Graikų kalbos žodis angelos (kaip ir hebrajų malak) reiškia “pasiuntinys, kurjeris, reprezentantas”. Taigi angelas yra pasiųstas nešti žinią. Angelai - Dievo pasiuntiniai. Jie niekur neatstovauja asmeniškai savęs, bet visuomet aukštesnę jėgą - Dievą. Todėl jie vadinami “angelais iš dangaus” (Gal 1, 8), nes jie ne iš kažkur, o iš dangaus, nuo paties Dievo.
Paprastai angelas Biblijoje įvardinamas kaip bekūnė būtybė, tačiau jau daugybę šimtmečių žmonės stengiasi juos vaizduoti – dažniausiai sparnuotus, šviesius. Anykščių Sakralinio meno centre 2010 metais įsikūrusiame Angelų muziejuje galima pamatyti įvairių angelų interpretacijų – nuo vaikiškai spalvotų, grublėtų medinių iki realistinių, stilizuotų.

Visai nedideliame, privačiame Gintaro muziejuje - galerijoje, Vilniuje, Šv. Mykolo gatvėje, įkurtame fotografo Kazimiero Mizgirio ir jo žmonos Virginijos, galima pamatyti daugiau nei kelis šimtus įvairiausių eksponatų – nuo gintarų su inkliuzais iki senovinių lietuviškų papuošalų. Apie muziejų ,,Anykštai“ pasakojo galerininkė Kamilė Aleksandrovič. Taip pat muziejuje galima įsigyti ir dailininkų kurtų dirbinių, juvelyrų Raimondo Padlecko, Martino Zaremskio papuošalų.

Radvilų rūmų muziejus, esantis Vilniuje, Vilniaus gatvėje, priklauso Lietuvos Dailės muziejui – čia, be Radviloms skirtos ekspozicijos, galima pamatyti ir Vakarų dailę bei emigrantės, odontologės Genovaitės Budreikaitės – Kazokienės muziejui padovanotą aborigeniškojo Australijos meno kolekciją – stabų skulptūras, ritualines kaukes bei ryškiaspalviais taškeliais nutapytus paveikslus, kuriuos renkant menotyrininkei teko susidurti ir su kanibalais, ir su salomis, kuriose nėra kelių.

Nors ir kiek apleisti vieni iš devynių buvusių Vilniuje Radvilų rūmų gali didžiuotis didele sukauptų eksponatų kolekcija - muziejuje pristatomas vienos iš garsiausių, turtingiausių ir įtakingiausių Lietuvos didikų giminių – Radvilų – palikimas.
Radvilų rūmų muziejuje eksponuojamos net kelios, labai skirtingos parodos – viena, skirta rūmų statytojams, Radviloms, kita – Vakarų Europos dailei, dar viena – Australijos aborigenams, orientalistiniam menui.
Šioje, pirmojoje, teksto dalyje - apie Radvilas.

Artėjant vasario 16-ajai, Lietuvos valstybės šimtmečiui, kino teatruose pasirodė kino filmas ,,Grąžinti nepriklausomybę“, pasakojantis apie signatarus: Joną Basanavičių, Antaną Smetoną, Aleksandrą Stulginskį ir Petrą Klimą.
Signatarų namų - muziejaus ekskursijų vadovas Valdas Selenis sakė filmo dar nematęs, tačiau ekskursantai dažnai klausia, ar komiko Olego Šurajevo juostoje vaizduojami signatarai atitinka realybę: ,,Žmonės klausia, na ar iš tikrųjų Petras Klimas buvo toks tylus? Iš pradžių taip, o vėliau - išdrąsėjo, balsas puikiai girdimas visuose protokoluose, o jei paskaitytumėte jo atsiminimus, pamatytumėte, jog jis buvo labai gyvas, kunkuliuojantis žmogus. Mačiau tik filmo plakatą ir galiu pasakyti tik tiek, kad Antano Smetonos barzda buvo ne tokia vešli, o Jono Basanavičiaus akinukai kur kas apvalesni,“ – juokėsi ekskursijų vadovas.

Utenos kraštotyros muziejus vienas seniausių Lietuvoje, jį Aukštaitijos krašto istorijos mylėtojas Antanas Namikas kartu su bendraminčiais šviesuoliai įkūrė dar tarpukariu, tolimais 1929 metais. Smagu, kad leidimą steigti šį kultūros židinį savo įsakymu leido iš Svėdasų krašto kilęs apskrities viršininkas Jonas Motiejūnas - Valevičius. 

Per beveik devynis dešimtmečius palankiomis, o kartais ir labai sunkiomis sąlygomis dirbdami muziejininkai sukaupė milžiniškus regiono dvasinę ir materialinę istoriją atspindinčius turtus, vos ne šimtą tūkstančių eksponatų, ir sukauptais lobiais išmoningai dalijasi su šių laikų visuomene.

Mintis sukurti Arklio ir agrarinės Lietuvos muziejų kilusi dar tarpukariu, ją įkūnyti svajota Dotnuvoje, realizavosi tik 1978 m., kuomet profesorius Petras Vasinauskas su bendraminčiais tokį muziejų įsteigė Niūronyse.
Buvo tai visuomeninis muziejus, kuriam eksponatai rinkti visoje šalyje su šventa nuostata priimti juos kaip dovaną, visi eksponatai turėjo būti dovanoti, kaip ir kiekvienam gyventojui sudėjus po porą rublių būtų gebėję pastatyti analogų neturinčius pasagos formos rūmus su muziejaus salėmis, saugyklomis, arklidėmis ir kitomis įdomybėmis...

Vasarą iš Klaipėdos krašto atvažiavęs buvęs pedagogas, žurnalistas, rašytojas, šešių knygų autorius Rimantas Greičius Svėdasų seniūnijoje ieškojo savo giminės šaknų.
Kunigiškiuose, Vaitkūnuose ir kitur jis teiravosi sutiktų žmonių, ar šie nieko nežinantys apie Kuzmickų (ar Kuzmickių) šeimą, ieškojo duomenų ir bibliotekoje. Tačiau nieko taip ir nesužinojo, visi gūžčiojo pečiais, skėsčiojo rankomis. Tiktai kai klaipėdietis užsuko į Kunigiškių I kaime jau tris dešimtmečius veikiantį Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų, garbaus žmogaus akyse suspindėjo džiaugsmo ašaros.

Lietuvos Valdovų rūmai – rezidencija, kur kažkada gyveno Abiejų Tautų respublikos valdovai, viešėjo įtakingiausi didikai. 1517 m. Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Maksimilijono I pasiuntinys Zigmantas Herberšteinas susitarė dėl Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos, Milano kunigaikščio Džianio Galeako Sforcos, dukters jungtuvių. Manoma, kad ši legendomis apipinta moteris į Lietuvą iš Italijos atvežė naujus papročius, pavyzdžiui, valgant naudotis ne tik peiliu, bet ir šakute.
,,Valdovų rūmai buvo šalies centras – čia Lietuvos iždas, Aleksandro laikais čia kaldintos monetos, čia saugoma ir Metrika, ir galbūt redaguotas Lietuvos Statutas. Leonas Sapiega, redaguodamas III-čiąjį Lietuvos Statutą, greičiausiai gyveno Valdovų rūmuose. Taip pat galime kalbėti apie didžiulę rūmų prabangą – turime XV amžiaus taurę iš Venecijos stiklo, puoštą emale ir auksu“, - sakė muziejaus ekskursijų koordinatorė Birutė Šulinskienė.