1957 m. rugpjūčio 20-ąją, apie vidurdienį, paskui nešamą karstą per Anykščius nusidriekė milžiniška eisena, lėtai judėjusi tarp aplinkui susibūrusių anykštėnų. Tos tūkstantinės minios centre atsidūrę anykštėnai ir šiandien, po šešių dešimtmečių, tvirtina, kad nieko panašaus jų gyvenime daugiau nepasitaikė – nė vieno mūsų krašto žmogaus paskutinioji kelionė nesutelkė tiek daug jį žinančių, gerbiančių ir norinčių palydėti.

Šiaulių senamiesčio centre, Vilniaus gatvėje, klesti iš Anykščių krašto kilusio fotomenininko, kolekcininko, muziejininko, 1960–1962 metais dirbusio „Anykštos“ pirmtako „Kolektyvinio darbo“ laikraščio fotokorespondentu, Antano Dilio 1973 metais įkurtas modernus Fotografijos muziejus. Lietuvos fotografai ir muziejininkai mūsų kraštietį laiko vos ne legendine asmenybe.
A. Dilys, sulaukęs garbaus amžiaus, dar dalyvauja muziejaus veikloje, muziejui dovanojo apie 50 000 negatyvų ir toliau dovanas ruošia. Muziejuje tapo tradicija sausio 1–ąją gimusio muziejaus įkūrėjo gimtadienio išvakarėse atidaryti jo fotografijų parodą. Tokia buvo surengta ir jo 85–mečio proga.

Anykščių Šv. Mato bažnyčios dešiniojoje navoje prie trečiojo pilioriaus prigludęs vyskupo Antano Baranausko biustas pasitinka įeinančiuosius į šventovę..
Menotyrininkės Dalios Tarandaitės žodžiais, „Anykščių šilelio“ ir kitų patriotinių kūrinių autorius biuste pavaizduotas maždaug 30-40 metų amžiaus. Rimtame ir susikaupusiame jo veide atsispindi ryžtas, atkaklumas, minties galia“.

Kiekvienam nacionaliniam bankui turėti savo muziejų – ne tik pareiga, bet ir garbė. Vilniuje esančio Lietuvos pinigų muziejaus specialistė Nijolė Butkevičienė prasitarė, kad itin modernus ir novatoriškas Lietuvos pinigų muziejus patenka į geriausių pasaulio pinigų muziejų penketuką kartu su didžiosiomis valstybėmis – JAV, Prancūzija, Vokietija.

Šiaulių pėsčiųjų bulvaras ryto valandomis pustuštis, matyt, retas šiaulietis dieną pradeda nuo muziejų lankymo. Tačiau vaikštant pagrindine miesto gatve dėmesį patraukia lauke stovintis nemažas dviratis – priekinis ratas didesnis, galinis – mažesnis... Įdomu, kokius „lobius“ slepia Šiaulių „Aušros“ muziejui priklausantis Dviračių muziejus.
Toks muziejus – vienintelis Lietuvoje.

Kaip sako muziejininkas svėdasiškis Raimondas Guobis, mūzos aplanko, apleidžia ir sugrįžta. Bandęs piešti nuo pat vaikystės, pomėgio nepametė ir suaugęs, nors keliolika metų apie tai lyg ir pamiršęs buvo. Tačiau pernai piešimo mūzos vėl sugrįžo.
Tamsiuoju metų laiku nupiešęs seriją Šventosios žuvų su istorinėmis paraštėmis, džiugina šiemet jau antra Svėdasų meno galerijoje surengta personaline paroda „Lygumose prie Troškūnų“.

Anykščių krašto tikintieji puikiai žino Molėtų rajono Alantos seniūnijoje esantį, Skiemonių parapijai priklausantį Janonių kaimą. Ši vietovė išgarsėjo po to, kai 1962 metų liepos mėnesį Janonių sodžiaus laukuose aštuoniolikmetei Ramutei Macvytei apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Gūdų sovietmetį maldininkai iš tų vietų buvo vaikomi, laužomi jų pastatyti kryžiai, šventa vieta būdavo užsėjama pasėliais, o pasimelsti susirinkę žmonės baudžiami „už kolūkio pasėlių mindymą“. Dabar pastatytoje koplytėlėje meldžiamasi, vasaros metu organizuojami atlaidai.
Vis dažniau anykštėnai išsirengia ir į kitą šventą vietą, esančią Zarasų krašte.
Ten, Ilgio ežero pakrantėje, įrengtas mini Kryžių kalnelis, tarsi muziejus ir šventovė po atviru dangumi, kurią gausiai lanko ne tik tikintieji, bet ir keliautojai.

Niūronis pirmiausia išgarsino rašytojas Jonas Biliūnas. Jis šiame kaime gimė, augo, iš čia matytų vaizdų, girdėtų istorijų, išgyventų potyrių sudėliojo savo nuostabiausias noveles, jos buvo pirmosios lyrinėje - psichologinėje terpėje, kurios dailiosios literatūros vertintojus ir mylėtojus visame pasaulyje užbūrė. Memorialinis muziejus jam buvo įkurtas, nors jau perstatytoje, bet tėviškės troboje 1960 metais.

Anykščių rajono Kunigiškių kaime esantis Svėdasų krašto (Juozo Tumo-Vaižganto) muziejus šią vasarą švęs trisdešimtmetį. Šis muziejus pasakoja apie šalyje ir pasaulyje garsius svėdasiškius ir perteikia XIX amžiaus mokyklos atmosferą.

„Jeigu gyvenime nori ko nors pasiekti, prašyk ne kad tau duotų, o kad netrukdytų“, – kalba Lietuvos puodžių karaliumi tituluojamas savo vardo muziejaus įkūrėjas Vytautas Valiušis. Šių metų pradžioje už nuopelnus menui jis gavo Vyriausybės kultūros ir meno premiją.
Septynioliktus metus skaičiuojantis Vytauto Valiušio keramikos muziejus – vienintelis toks muziejus Lietuvoje, lankytojų laukiantis vos 10 kilometrų nuo Utenos nutolusiame Leliūnų miestelyje.