Iliuzija – iškraipyta pojūčių interpretacija, kai realybė suvokiama ne tokia, kokia ji yra. Egzistuoja keli iliuzijų tipai: optinės, garso, lietimo. Pirmojo Lietuvoje Iliuzijų muziejaus įkūrėjas, rusas Matvei Linov sakė, kad jo įkurto muziejaus tikslas ne tik suteikti lankytojams galimybę pamatyti iliuzijas, bet ir paaiškinti, kaip kai kurios iš jų veikia. Tiesa, paklausus apie panašaus principo pramogą – „Apverstą namą“ Anykščiuose, muziejaus įkūrėjas susižavėjimo neparodė – firmą, įrenginėjusią namą, jis laiko plagiatoriais.
Muziejus – žaidimų kambarys
Iliuzijų muziejus – nepanašus į standartinį muziejų. Lankytojus čia pasitinka jauni, keliomis kalbomis laisvai bendraujantys, malonūs žmonės, kurie paaiškina eksponuojamų iliuzijų esmę, pasiūlo nufotografuoti lankytojus, žaidžiančius su optinėmis iliuzijomis. Muziejų sudaro trys patalpos, padalintos į mažesnes dalis. Pirmojoje salėje galima pamatyti ir pažaisti su veidrodinėmis, šviesos iliuzijomis. Viena siena skirta gipsiniams žmonių veidams – iš arti jie įdubę, o iš toliau atrodo trimačiai. Viena iš muziejaus gidžių sakė, jog taip sukurta veidų iliuzija ir itin populiariame amerikiečių seriale „Sostų karai“.
Kai kurios iliuzijos – tiesiog smagios, kai kurios – naudojamos psichiatrų, skirtos nustatyti žmogaus būsenas. Štai, pavyzdžiui, viena iliuzija – atrodo, visai paprastas margas piešinys, buvo sukurta japonų psichiatro Akijosi Kitaoka. Jis manė, kad vaizdinės iliuzijos padeda nustatyti žmogaus psichinę būseną realiuoju laiku. Jeigu piešinys stebėtojui atrodo visai nejudrus, nėra ko nerimauti, psichika – stabili, o jei piešinys juda – reikalingas emocinis ir fizinis poilsis. Kitoje salėje galima nagrinėti įvairius fizikos dėsnius, kurie atrodo lyg iliuzija. Pavyzdžiui, Oilerio diskas, pastatytas ant veidrodžio, sukasi, sukurdamas blizgesio efektą.
Iliuzijos – puiki verslo niša
Pačiame Vilniaus centre, Vokiečių g., įsikūręs Iliuzijų muziejus, ne pirmasis M. Linov verslas – prieš kelis metus vyras su komanda atidarė ir pabėgimų kambarį, kur sekdami užuominomis ir spręsdami galvosūkius lankytojai turi surasti išėjimą. Jaunas vyras jau ilgai gyvena Lietuvoje, o nuo tipinio vilniečio jį sunkiai atskirtum, dėl to labai nustebau, kai visai be akcento kalbantis M. Linov paprašė interviu daryti angliškai arba rusiškai. Vyras juokėsi, jog iš pažiūros kalba kaip eilinis žmogus, tačiau, atrodo, nelabai gudrus, nes jo žodyne labai nedaug žodžių…
Kadangi Iliuzijų muziejaus idėja pasiteisino, birželio mėnesį dar vienas toks muziejus buvo atidarytas Kaune. Paklaustas, kaip sugalvojo idėją muziejui, M. Linov sakė, jog pabėgimų kambaryje jis taip pat naudoja iliuzijas: ten žmones supa daug veidrodžių. Paspaudus mygtuką prie veidrodžio, jis tampa permatomas. Rusijoje, muziejaus savininko gimtinėje, iliuzijų muziejaus koncepcija egzistavo ir seniau, tačiau ten galima pamatyti beveik vien tik 3D formato iliuzijas ant sienų. „Iliuzijos yra įdomus dalykas nagrinėjimui“ – sakė M. Linov, tačiau jomis vyras susidomėjo ne šiaip sau, tai jam buvo ne hobis, o gera verslo idėja. „Iliuzijomis pradėjau domėtis kurdamas pabėgimų kambarį. XXI –ajame amžiuje nesunku rinkti informaciją, mokytis, kad ir atsidarius „Vikipediją“, tam nereikia specifinio išsilavinimo.“ – vyras sakė, jog daug skaitant bei domintis, fizikos ir optikos veikimo principai gali būti nesunkiai perprantami. M. Linov teigimu, Iliuzijų muziejus yra sėkmingas, nes žmonės dažnai neatkreipia dėmesio į iliuzijas, o jas „išnarsčius“ ir padalinus segmentais, padėjus ant stalo, jos ne tik tampa lengviau suvokiamos, bet ir sudomina savo veikimo principais.
Muziejaus lankytojų srautas visada panašus
Kai lankėmės Iliuzijų muziejuje, buvo šiltas vasaros savaitgalis – tokiu oru nedaug žmonių renkasi pramogas uždarose patalpose, tačiau nepaisant to, lankytojų buvo daug. Paklaustas apie žmonių srautus, muziejaus įkūrėjas sakė, kad nuo pat atidarymo prieš du metus, lankytojų čia visada panašiai tiek, kiek sutikome ir mes. „Galima sakyti, kad muziejus populiarus nuo pradžios iki dabar. Nenoriu sakyti iki pabaigos“ – juokėsi savininkas. Vilniuje esančiame muziejuje dirba 13 žmonių.
Pasidomėjus, kaip muziejui pavyksta privilioti didelius žmonių srautus, M. Linov sakė, kad ekspozicijos visada yra tobulinamos, visi čia dirbantys gidai taip pat siūlo idėjas, kaip pagerinti muziejaus turinį: komanda padeda savininkui susigaudyti, į kuriuos objektus žmonės kreipia mažiau dėmesio, į kuriuos – daugiau. „Muziejuje yra apie 75 eksponatai. O populiariausius sunku išskirti – pas mus lankosi skirtingų amžiaus grupių žmonės – ir jaunos šeimos, ir vidutinio amžiaus poros, ir jaunimas, taigi kiekviena grupė turi savo labiausiai pamėgtus eksponatus. Apskritai įdomiausios lankytojams yra perspektyvos iliuzijos, kur vaizdas iš skirtingų kampų skiriasi.“ – pasakojo M. Linov.
Vyras sakė, kad pati mylimiausia jo iliuzija yra kiniškas magiškas veidrodis – vitrina: „Ši iliuzija naudojama jau tūkstančius metų, tačiau rasti tokį eksponatą buvo pakankamai sunku, jo ieškojau daugiau nei pusmetį. Buvo sunku jį užsisakyti, atsiųsti iš Kinijos, tačiau šis eksponatas turi praeities dvasią.“
Eksponatus kuria patys
Dalį eksponatų, kaip jau minėtą magišką kinišką veidrodį, muziejaus savininkas užsisakinėjo, tačiau kai kurie eksponatai yra pagaminti specialiai šiam muziejui: „Turime vyruką, kuriam papasakojame idėją, koncepciją, o jis ją įgyvendina, nes dirba su metalu, medžiu. Kai kuriuos eksponatus pirkome Rusijoje, kai kuriuos Amerikoje, tačiau nemažai darome ir patys – turbūt apie 70 procentų visų eksponatų yra sukurti specialiai šiam muziejui“.
Gera vieta efektingoms nuotraukoms
Muziejuje gausu foto sienelių su paveikslėliais, šviesų ir šešėlių iliuzijų, prie kurių galima nusifotografuoti, o vienoje iš salių įrengtas 80 – ųjų stiliaus kambarys: čia stovi seni krėslai, didžiulis televizorius, mėtosi sovietmečiu išleistos knygos. Paklaustas, kodėl pasirinko būtent aštuoniasdešimtuosius, M. Linov sakė, kad šią idėją į muziejų perkėlė iš pabėgimų kambario, kur taip pat buvo panaši erdvė: „Žmonės tą erdvę, atmosferą laikė labai juokinga. Gimiau Rusijoje, ir nors pats nejaučiu meilės Sovietų Sąjungai, šiek tiek baiminausi, kaip į tai reaguos lietuviai. Kai ši erdvė priimama kaip juokelis, viskas gerai. Daug žmonių, gimusių tuo laikotarpiu, į šią erdvę reaguoja sentimentaliai – lankytojai džiaugiasi, kad tokias pat sofutes ir kilimus ant sienų turėjo ir jų seneliai ar tėvai.“ – apie rizikingą idėją pasakojo vyras. – „Tai neturi nieko bendro su politika, tik su praeitimi. Kambarys perteikia istoriją, juk, pavyzdžiui, kilimai ant sienų kabinti dėl to, jog butų sienos labai praleisdavo garsą, juose būdavo šalta.
Anykščių „Apverstą namą“ kritikavo
„Iliuzijų kambariai“ yra kompanija, pagaminusi „Apverstą namą“. Jie turi ir kelis kambarius Vilniuje, kur dažnai pastebime plagijavimą. Šios kompanijos darbuotojai į mūsų Iliuzijų muziejų užsuka kas mėnesį – ne taip ir seniai viena jų darbuotoja nusipirko kiekvieną mūsų parduodamą suvenyrą. Kai pradėjome daryti šviesų pasirodymus, samdėme kompaniją, kuri tuo užsiima, pirkome specialią įrangą, tokią kaip programuojamas LED šviesų lazdeles. Po poros pasirodymų mūsų samdoma žmonių grupė sulaukė skambučio, kviečiančio identišką pasirodymą daryti ir „Iliuzijų kambariuose“. Ta pati situacija ir su „Apverstu namu“ Anykščiuose – tai tik turistų pritraukimo būdas, kuris yra žemesnės kokybės. Mes bandome savo erdvę padaryti muziejumi, ne kartoniniu stendu, ant kurio nupieštas smagus paveikslėlis, už kurio užėjus galima atsistoti ir pasidaryti kvailą nuotrauką – mūsų tikslas edukuoti, tačiau tai daryti smagesniu būdu.“ – komentavo M. Linov.
Rinkosi tarp Montenegro, Barselonos ir Vilniaus
M. Linov sakė, kad Lietuvoje, Vilniuje, atsidūrė ne atsitiktinai: „Norėjau išvažiuoti iš Rusijos ir gyventi arba Barselonoje, arba Vilniuje, arba Montenegre. Montenegras puiki vieta atostogoms, bet nežinau, ar norėčiau ten gyventi visą laiką, Barselona, žinoma, yra vienas iš Europos kultūrinių centrų, tačiau Vilnius jaukesnis, lietuviai draugiški. Taip pat, Ispanijoje kuriant savo verslą be ispanų kalbos suktis jau sunku, o Lietuvoje mane suprato ir tada, kai lietuviškai nešnekėjau visai – problemų nekilo ir Registrų centre bei Žemės ūkio komitete“ – šypsojosi vyras, – „Taip pat Vilnius gerokai arčiau Rusijos, dėl to mane lengvai gali aplankyti mano draugai. Štai, pavyzdžiui, emigruoji į Kanadą, turi galimybę grįžti namo vieną ar du kartus per metus ir santykiai su buvusia aplinka pamažu šąla.“
