
Nors ir kiek apleisti vieni iš devynių buvusių Vilniuje Radvilų rūmų gali didžiuotis didele sukauptų eksponatų kolekcija – muziejuje pristatomas vienos iš garsiausių, turtingiausių ir įtakingiausių Lietuvos didikų giminių – Radvilų – palikimas.
Radvilų rūmų muziejuje eksponuojamos net kelios, labai skirtingos parodos – viena, skirta rūmų statytojams, Radviloms, kita – Vakarų Europos dailei, dar viena – Australijos aborigenams, orientalistiniam menui.
Šioje, pirmojoje, teksto dalyje – apie Radvilas.
Giminė, išlikusi iki šių laikų
Pagal giminės tęstinumą Radvilos yra viena iš unikalių giminių, išlikusių iki šiol. Paprastai didikų giminės išgyvendavo apie 200–250 metų.
Dabar gyvena apie dvidešimt Nesvyžiaus-Olykos atšakos Radvilų palikuonių.
Nekarūnuotais karaliais vadinami Radvilos nuo XVI amžiaus pradžios skiriami į tris Radvilų giminės atšakas: Medilo šaka, kuri išmirė XVI a. Šios giminės šakoje liko tik moterys, kurios ištekėjo į kitas gimines ir šaka tarsi nutrūko. Antroji šaka – Biržų-Dubingių. Paskutinė šios šakos atstovė Liudvika Karolina Radvilaitė mirė 1695 metais. O pagal valdas baltarusiškoji Radvilų giminės šaka gyvena iki šių dienų.
Vilniuje Radvilos turėjo net 9
rezidencijas
Turtingi ir įtakingi kaip karaliai Radvilos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai, užėmę svarbius postus mūsų valstybėje, vien tik Vilniaus mieste turėjo devynias rezidencijas. Šie rūmai, dabar pakankamai aptriušę, esantys Vilniaus gatvėje, buvo septintieji, priklausę Radvilų giminei.
Rūmų istorija yra tokia: XVI a., prie Vilijos (Vilniaus) vartų, Didžiosiose Lukiškėse, Mykolas Radvila Juodasis iš didikų Kiškų nusipirko žemės sklypą su mediniais pastatais. O XVII a. Jonušas Radvila pastatė čia nuostabius mūrinius rūmus, kurie buvo patys gražiausi mieste. Bet Vilnius buvo apjuostas gynybine siena ir patekti į miestą buvo galima pro gynybinius vartus. Reikia atsiminti ir tai, kad XVII – XVIII a. Vilniuje buvo mūriniai tik Didžiojo Kunigaikščio rūmai, Valdovų rūmai ir bažnyčios, vienuolynai bei cerkvės. O štai pats miestas – medinis. Dėl to karai, gaisrai niokojo miestą, buvo apgadinti ir šie rūmai.
Paskutinis iš Radvilų, kuris XIX a. valdė šiuos rūmus, Dominykas Radvila, sunkiai tvarkėsi su turimu turtu, dėl to buvo nuspręsta šiuos rūmus padovanoti Labdarių draugijai. Draugija šią, septintąją Radvilų rezidenciją Vilniuje, pritaikė savo reikmėms – čia įkūrė mokyklą ligoninę, našlaičių prieglaudą ir butus. Labdarių draugija viename korpusų pristatė ir papildomą aukštą. Draugija Radvilų rūmuose tvarkėsi iki 1940 – ųjų metų. Po Antrojo Pasaulinio karo rūmai tapo dar labiau apleisti.
Rūmuose filmuoti sprogdinimai
,,Senieji vilniečiai sakydavo, jog miesto centre stovi rūmai – tačiau be stogo, durų, langų. 1968 metais į Vilnių atvyko ,,Mosfilm“ kino studija filmuoti filmo apie karą. „Mosfilm“ kreipėsi į tuometinę vietinę valdžią ir Kultūros ministeriją, kad jiems atiduotų pakankamai apleistą pastatą, kurio negaila sprogdinti, nes filmas būsiantis apie karą“ -pasakojo maloniai sutikusi mane palydėti po Radvilų muziejaus sales ekskursijų vadovė Aušra Razbadauskienė.
Taigi, po filmavimo liko tik 4 Radvilų rūmų korpusai.
Giminėje buvo ir kardinolas, ir
karalienė
Atgimimo metais susidomėta garsiosios giminės palikimu ir istorine atmintimi. 1990 metais rūmai pradėti renovuoti, nuo 1991 metų čia atsidarė Lietuvos Dailės muziejus. Nuspręsta, kad muziejuje bus eksponuojama Vakarų Europos dailė, nes Dailės muziejuje buvo labai daug to laikotarpio eksponatų.
Nuspręsta naujame muziejuje dvi sales paskirti Radvilų giminės istorijai.
Tačiau Radvilų rūmuose nedaug autentiškų eksponatų, liudijančių kadaise turtingiausios ir galingiausios LDK giminės turtus. Juk Radvilos buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai, užėmę svarbias pareigas valstybėje. Jie buvo Vilniaus, Trakų vaivados, etmonai, iždininkai, kancleriai, mecenatai, mokslo ir meno globėjai.
XVI a. pabaigoje Šv. Romos Bažnyčios kardinolu buvo paskelbtas Vilniaus vyskupas kunigaikštis Jurgis Radvila (1556-1600). Tai buvo pirmasis Lietuvos kardinolas pagerbtas tokiu aukštu Bažnyčios titulu. Kardinolas Jurgis Radvila buvo vienas pirmųjų visos Abiejų Tautų Respublikos (taip oficialiai vadinosi Lietuvos ir Lenkijos valstybė po Liublino unijos) vyskupų, aktyviai ėmusių įgyvendinti Tridento susirinkimo (Italija, 1545-1563) nutarimus, skatinusius Katalikų Bažnyčios reformą. Būdamas Vilniaus vyskupu, kunigaikštis Jurgis Radvila įsteigė ir aprūpino fundacija pirmąją Lietuvoje diecezinę kunigų seminariją, į kurią buvo priimami tik lietuviškai mokantys klierikai. Vyskupas J. Radvila Vilniuje įkūrė popiežiškąją seminariją arba Alumnatą, rūpinosi, kad Vilniaus jėzuitų kolegijai būtų suteiktos akademijos bei universiteto teisės. „Tai didelė protestantizmo įtaka“, – apie J. Radvilą kalbėjo A. Razbadauskienė.
Iš Radvilų giminės kilusi ir karalienė Barbora Radvilaitė. Už kunigaikščio Žygimanto Augusto Barbora Radvilaitė ištekėjo slapta. 1550 m. gruodžio 8 d. Krokuvoje ji buvo karūnuota Lenkijos karaliene, tapo Lietuvos didžiąja kunigaikštiene. Beje, šios vedybos tiek Barborai Radvilaitei, tiek Žygimantui Augustui buvo antrosios. Abu jie buvę našliai. Pirmoji Žygimanto Augusto santuoka su Elžbieta Habsburgaite truko vos dvejus metus, dar dvejus metus našlavęs Žygimantas Augustas vedė Barborą Radvilaitę. O ji prieš tai buvo ištekėjusi už Trakų vaivados Stanislovo Goštauto.
Barbora Radvilaitė – viena įspūdingiausių Renesanso moterų, kurios asmenybė ir meilės istorija tebėra įkvėpimo šaltinis menininkams.
Tačiau galingosios giminės turtų spindesio, juos supusios prabangos, meno vertybių grožio, deja, Radvilų rūmų muziejuje nepajusite ir neišvysite.
„Radvilų turtai yra išsibarstę po visą pasaulį, dėl to turime mažai eksponatų, kurie būtų konkrečiai susieti su Radvilomis, – sakė ekskursijų vadovė A. Razbadauskienė. – Lietuva po Antrojo Pasaulinio karo atsidūrė kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų. Daug meno vertybių atsidūrė viename ar kitame krašte, o jas susigrąžinti sunku, dėl to dažnai lankytojai, atėję į muziejų, nustemba, todėl, kad Radvilos, buvę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai, užėmę svarbias pareigas valstybėje, iš jų kilusi net gi viena karalienė, o dabar muziejuje tai sunku pajausti. Dėl šios priežasties pirmąsias muziejaus sales daugiausiai sudaro stendai su informacija apie kažkada Lietuvą iš esmės valdžiusią giminę. Beje, muziejuje yra archeologinių radinių, rastų kasinėjimų metu Dubingiuose“.
Dubingiai – Radvilų
giminės centras
„Dubingiuose prieš porą metų atrasti septynių Radvilų palaikai. Vienas iš stendų muziejuje lankytojui rodo, kaip atrodė Dubingiai XV a. Dubingiai tada vaidino labai svarbų vaidmenį. Būtent čia XV a. Vytautas Didysis įsakė pastatyti bažnyčią. Iš Dubingių jis rašė ir laišką kryžiuočių ordino magistrui, taip pat savo pusbroliui Jogailai, – pasakojo ekskursijų vadovė.- Šiandien nuvykę į Dubingius nusiviltumėme – jie atrodo kaip bažnytkaimis. Archeologai ten prieš keletą metų atrado bažnyčios pamatus, kuriuose ir aptikti Radvilų palaikai“.
„Dubingiuose buvo ir Jurgio Radvilos žemės. Žinome, kad Barbora Radvilaitė po slaptos santuokos su Žygimantu Augustu buvo atvykusi į Dubingius. Įdomu tai, kad archeologinių kasinėjimų metu rasti ir stalo įrankiai, kuriuos į Lietuvą atvežė Bona Sforca, ištekėjusi už Žygimanto Senojo. Taip pat italė į Lietuvą atvežė ir Renesanso madas – mūsų šalyje pradėtos nešioti ir ypatingos apykaklės, kurios dažnai būdavo brangesnės už patį kostiumą. Taigi Dubingiai ne koks kaimas – čia naudojami stalo įrankiai, iš atrastų audinio skiautelių galima spręsti, kokios buvo naudotos medžiagos. Taip pat gausu stiklo, keramikos dirbinių. Daug žmonių klausia: „Na, ir ką jūs čia mums rodote? Tokių lėkščių galima pamatyti Kaziuko mugėje“. Būtent tai ir verta dėmesio – ornamentai, koloristika, per daugelį šimtmečių liko panaši liaudies meistrų darbuose“ – apie archeologinius radinius pasakojo A. Razbadauskienė.
Salę puošia daugiau nei 200
portretų
Kitą Radvilų giminei skirtą salę puošia grafiniai Radvilų giminės portretai – visos salės sienos nuo viršaus iki apačios nukabintos vienodu stiliumi dailininkų atliktais šios giminės atstovų atvaizdais.
„Noriu atkreipti dėmesį, kad didikai savo sūnus dažniausiai leisdavo mokytis į universitetus Vakarų Europoje. Jie, sugrįžę į Lietuvą, atveždavo tam tikrų naujovių – matyt, lankydamiesi Vakarų Europos didikų rūmuose jie atkreipė dėmesį, kad didikai turi portretų galerijas. Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė, vienas turtingiausių XVIII a. didikų, savo turtais nenusileidusių Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui, Nesvyžiuje, dvaro dailininkui Kirchei Leibovičiui liepė padaryti visos Radvilų giminės portretus.
Leibovičius gavęs tokį užsakymą į pagalbą pasiėmė du savo sūnus, kurie taip pat neturėjo jokio meninio išsilavinimo. Jie pradėjo dirbti oforto technika. Ji pakankamai sudėtinga – imama vario plokštė, kuri padengiama laku, tada aštria adata išraižomas portretas. Kai viskas išraižoma, plokštė ėsdinama rūgštimi. Norint, kad viena vieta būtų tamsesnė, ją ėsdinti reikia kelis kartus, o šviesesnę – užtenka tik porą kartų. Kai baigiamas darbas su rūgštimi, plokštė nuvaloma, tepama dažais ir dedama ant popieriaus prispaudžiant presu. Tuo metu tai pakankamai sudėtinga technika. Taigi, Mykolas Radvila Žuvelė liepė padaryti visos giminės portretus.“ – apie giminės portretų galerijos atsiradimo istoriją pasakojo ekskursijų vadovė.
Radvilų giminė galėjo didžiuotis
daugybe išskirtinių bruožų
„Mykolas – vienas iš dažniausių Radvilų giminės vardų. Tų Mykolų buvo tiek daug, jog galima ir susipainioti, dėl to dažnai didikai turėjo ir pravardes. Štai didikas, karinis veikėjas Mykolas Radvila Žuvelė (1702- 1762) savo pravardę gavo todėl, kad kai kreipdavosi į žmogų, savo prašymą pradėdavo malonybiniu žodeliu pыбинка, kuris slavų kalbose reiškia žuvelę.“ – apie Radvilų giminės pravardes pasakojo ekskursijų vadovė. – Šalia Mykolo Radvilos Žuvelės portreto kaba ir jo žmonos, Lenkų didikės Uršulės Pranciškos Višnioveckos atvaizdas. Ši moteris save laikė rašytoja. XVIII a. moteris rašytoja buvo didelė naujiena. Kiti didikai ir didikės ją už tai smerkė, tačiau ši moteris į tai nekreipė dėmesio. Višniovecka dievino Moljero pjeses ir, kai į Vilnių atvažiuodavo teatro trupė, Radvilos atvykdavo į Vilnių (ir apsistodavo ten, kur dabar yra Lietuvos Teatro ir Muzikos muziejus), pasikviesdavo teatro trupę pas save. Legenda sako, jog po spektaklio Radvilienė greitai padalindavo aktoriams savo parašytą pjesę ir dvariškiai kartu su trupe turėdavo suvaidinti jos parašytą siužetą.“
Kaip Kristupas Radvila
tapo Našlaitėliu
Turtingoje Radvilų giminėje buvo daug įvairių talentų turėjusių žmonių – iš pažiūros nelabai dailūs portretuose to meto maniera pavaizduoti Radvilos buvo geri politikai ir labai išsilavinę. Jie buvo LDK elitas, patys kūrė ir mecenavo menus, švietė žmones.
Vienas iš Radvilų – Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616), gimęs labai silpnos sveikatos, karo metu sužeistas ir negirdėjęs viena ausimi, aplankė Šventąją žemę. Eruditas, intelektualas didikas išgarsėjo Europoje kaip keliautojas, kuris aplankė tolimus ir pavojingus kraštus, o kelionės įspūdžius aprašė knygoje „Mikalojaus Kristupo Radvilos, Šviesiausiojo pono, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio, Šidloveco ir Myro grafo ir t. t. Kelionė į Jeruzalę“. Ši jo knyga skaitoma ir dabar.
„Iš Nesvyžiaus, per visą Italiją, Viduržemio jūrą, Egiptą, kur susižavėjo mumijomis ir vieną net bandė parsivežti, Kristupas Radvila Našlaitėlis keliavo į Jeruzalę. – pasakojo muziejininkė. – O sakoma, kad pravardę Kristupas Radvila gavo taip: Mykolas Radvila Juodasis su žmona atvyko į Lenkiją, į eilinį Žygimanto Augusto pobūvį. Tikriausiai puotos Žygimantui Augustui jau buvo nusibodę ir jis ėmė vaikštinėti po rūmus. Vienoje iš salių jis išgirdo verkiantį kūdikėlį. Įžengęs į patalpą pamatė lopšyje gulintį vaikelį, Kristupą Radvilą. Paėmęs jį ant rankų Žygimantas Augustas ištarė lemtingą frazę: „Ach, tu mano našlaitėli, čia vienas guli, o tavo tėvai tuo tarpu linksminasi“. Taip iki pat gyvenimo pabaigos Kristupas Radvila ir nešiojo pravardę Našlaitėlis“.
Portretai, apie kuriuos galima
kalbėti labai ilgai
Viena ryškiausių savo epochos asmenybių Radvila Jonušas (1612 -1655), eruditas, mokėjęs keturias kalbas, karvedys, politikas, reformatų globėjas, gimęs Papilėje prie Biržų, kunigaikščio Kristupo Radvilos ir Onos Kiškaitės šeimoje buvo rūmų, kuriuose ir įsikūręs šis muziejus, šeimininkas. Tačiau jo mylimiausia rezidencija – Kėdainiai. Jo gyvenimo metu vyko LDK karas su Švedija. Jonušas Radvila paprašė savo sūnėno Boguslavo, kad jis paglobotų vienintelę jo dukrą Oną Mariją. Jų portretai dabar kaba greta – lengva nuspėti, jog globa baigėsi vedybomis.“ – apie tai, kad Radvilos tuokėsi su pakankamai artimais giminaičiais, pasakojo ekskursijų vadovė.
Eksponuoja ir progines
monetas
Portretų salėje eksponuojamos ir dvi proginės monetos, susijusios su Radvilų gimine. „2015 metais minėjome 500-ąjį Mykolo Radvilos Juodojo jubiliejų. Ta proga nukalta jubiliejinė moneta. Pasakojama, kad kai Mykolo Radvilos Juodojo pirmasis sūnus – Kristupas Radvila Našlaitėlis – išvyko mokytis į Vakarų Europą, tėvas jam ant kaklo užkabino monetą sakydamas: ,,Atsimink, kas tu esi, iš kur esi“. Vienoje medaliono pusėje buvo pavaizduotas Vytis, o kitoje – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karalius Žygimantas Augustas. Dailininkas, žinodamas šią istoriją, būtent taip ir kūrė šią proginę monetą. Kita proginė moneta – su Radvilų rūmais.“ – mažai žinomus faktus pasakojo A. Razbadauskienė.
Priminsime, kad pavojingu Romos katalikų bažnyčios priešu paskelbtas M. Radvila Juodasis Lietuvoje įkūrė nepriklausomą reformuotą Bažnyčią, pradėjo Lietuvos spaudos ir knygų istoriją. Jis savo valdose Brastoje (1553), lotyniškais rašmenimis išleido pirmąją Lietuvos Bibliją, daug kitų leidinių. Barboros Radvilaitės pusbrolis Radvila Juodasis buvo auklėjamas Krokuvoje drauge su Žygimantu Augustu ir laikomas vienu iš Radvilų giminės didybės scenarijų rašytojų. Jis siekė, kad Lietuva išliktų nepriklausoma nuo Lenkijos valstybe. Jis daug laiko gyveno Vilniuje, buvo Olykos – Nesvyžiaus šakos atstovas.
(Bus daugiau)
627864 471512Gnarly post mate, maintain the very good work, just shared this with ma friendz 675793