Ką pirmiausiai skaitėte naujame žurnalo "Aukštaitiškas formatas" numeryje?

Dienos anekdotas

Bažnyčioje kunigas aiškina jaunavedžiui:

- Į klausimą "Ar sutinkate vesti šią moterį?" reikia atsakyti "Sutinku", o ne "Kas bus, tas bus".

Komentaras

Zosė smailianosė:„Girdėjau meras sakė kad čia paslapčių dvarelis, tai gal čia tokia paslapis ir bus parodyta už įsigyta bilietą :), o gal įstaiga neužilgo keis pavadinimą iš viešoji biblioteka į labiau tinkantį ir šiolaikišką- "Paslapčių ir pasakų patyrimo biblioteka...)"

Komentuoti
2013-02-23

Naujos epochos šaukliai Anykščių krašte

Ar tikrai vadinamajame Okulčiūtės dvarelyje buvo sukilėlių štabas, tikslių duomenų dar nerasta. Nepaprastai spalvinga, kartais ir slegianti bei skausminga Lietuvių tautos istorija. Neapsieita čia be aukų ir praradimų. Tačiau laisvė – ne dovana, ją reikia išsikovoti. XVI a., XVII a., XVIII a. revoliucijos Vakarų Europoje ir ypač XVIII a. pabaigos Didžioji prancūzų revoliucija buvo vadinama iš jų visų radikaliausia. Rusijos valdomoje Lietuvoje 1863 metų sukilimą galima būtų priskirti prie radikaliausių XIX-o a. revoliucinių įvykių Rytų Europoje. Neaplenkė šie įvykiai ir Anykščių krašto. Šiais metais minime jau 150-ąsias sukilimo metines. Skaityti daugiau...
2012-12-08

Ir jie buvo tos pačios Žemės vaikai…

Senųjų žydų kapinių vartai ir mūrinė tvora Kavarske. Atmintis apie Troškūnų žydus dar gyva. Apie tai, kad prieškario metais Troškūnuose gyveno daug žydų šeimų, iki šiolei primena centrinėje miestelio gatvėje sublokuotų namų eilė. Vyresniosios kartos troškūniečiai dar gerai prisimena, kur ir kokie žydai gyveno ir apie juos palankiai atsiliepia. Esą, ir pinigų galėjai pas žydus pasiskolinti, ir prekių „bargan“ nusipirkti ir, bėdai prispyrus, pagalbą lietuviams jie suteikdavo, ir nepikti, nekerštingi žmonės buvo. Tarpusavyje jie irgi sutarė, pasižymėjo pamaldumu... Skaityti daugiau...
2012-12-08

Istorijos pamoka galėtų vykti žydų kapinėse

Šeštadienio „Anykštoje“ Vytauto Bagdono publikacijoje „Ir jie buvo tos pačios žemės vaikai...“ autorius teigia, kad dar gyva atmintis apie Troškūnuose ir Kavarske gyvenusius žydus, tragišką jų likimą Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Šalia Troškūnų yra senosios žydų kapinės, kuriose buvo sušaudyta keliasdešimt žydų tautybės žmonių. Holokaustą žymi paminklinis akmuo su užrašu, tačiau kapinių nejuosia jokia tvora, jos gal net nebuvo arba buvusi medinė sunyko, supuvo.
Kavarsko pakraštyje yra senosios žydų kapinės, o šalia jų – broliškas kapas, kur atgulė visi karo metais nužudyti Kavarsko žydai: vyrai, moterys, vaikai. Autorius apgailestauja, kad kapinėse šeimininkauja piktadariai, kurie šiukšlina ir vagia iš kapų. Antai prie paminklo nebėra metalinės tvorelės ar specialių masyvių grandinių, kuriomis, matyt, susigundė „metalistai“, pavogtos cementinės plytelės, kuriomis buvo išklotas takas.
„Anykšta“ klausė, kas turėtų rūpintis rajone esančiais žydų tautybės žmonių kapais. O gal leisti jiems sunykti, kadangi pačių žydų ir jų artimųjų mūsų rajone veik nebelikę. Skaityti daugiau...
2012-11-15

Netiesa, kad šiuolaikiniai žmonės pasikeitę

„Karo metais klebonas kartu su rašytoju Vienuoliu važiavo į Uteną pas vokiečių karo komendantą, tikėdamiesi išgelbėti žydus, prašydami palikti gyvus bent jau vaikus... <...> Bet nieko nelaimėjo, netgi gelbėtojai buvo pagąsdinti, kad ir jie atsidurs su žydais vienoje duobėje...“, – pasakojama Vytauto Bagdono straipsnyje „Ir jie buvo tos pačios Žemės vaikai...“ („Anykšta“ 2012-11-10).
Ar šiuolaikinis žmogus, įsisukęs į darbų ir materialinių vertybių karuselę, rizikuodamas savo gyvybe, stengtųsi gelbėti kitą – bendruomenės narį, kaimyną, galbūt tik kažkada gatvėje matytą žmogų? Ar XXI amžiaus pasaulyje kinta vertybės? Ar pakankamai žinome apie tuos, kurie gyvena šalia mūsų? Ar jų istorija tampa mūsų istorija? Skaityti daugiau...
2012-11-10

Ir jie buvo tos pačios Žemės vaikai…

Atkurti Anykščių senųjų žydų kapinių vartai. Penkiose Anykščių krašto vietovėse iki šių dienų išlikusios senutėlės kapinės, kuriose ilsisi žydų tautybės žmonės, Amžinybėn iškeliavę sulaukę žilos senatvės ar pakirsti nepagydomų ligų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasitikę savo mirties valandą. Priskaičiuojama dar daugiau vietovių Anykščių rajone, paženklintų paminkliniais akmenimis, specialiais simboliais, bylojančių apie holokausto aukas, apie žydų žūtį Antrojo pasaulinio karo metais. Skaityti daugiau...
2012-10-16

Kuo pavirs dabartiniai kapų akmenynai?..

Šeštadienio „Anykštoje“ publikacijoje „Baltieji Padvarninkų senkapių šešėliai” buvo rašoma apie Padvarninkų senkapį, kurį lietuvių literatūros klasikas, dvasininkas Juozas Tumas-Vaižgantas pavadino „poetingiausia vieta Lietuvoje“.
Važiuojant plentu iš Andrioniškio link Viešintų, ties Padvarninkais, žvilgsnis užkliūva už aukštos kalvelės su išskirtiniu 6,5 metro aukščio paminklu šio krašto šviesuolei Liudvikai Didžiulienei–Žmonai, o užkopus ant kalnelio atsiveria dar vienas originalus ąžuolo kelmo pavidalo to paties skulptoriaus Bernardo Bučo paminklas bibliografui, tautosakininkui, knygnešių rėmėjui ir uždraustos lietuviškos spaudos platintojui Stanislovui Didžiuliui. Būtent šie du paminklai Padvarninkų senkapį išskiria iš kitų kapinių. Jau vėliau šalia šių šviesuolių amžino atilsio atgulusių knygnešių ir jų giminės paminklai originalumu nepasižymi – jie panašūs kaip ir daugelis praeito amžiaus pabaigoje ir šio pradžioje pastatytų paminklų.
Ar svarbu, kad kiekvienos kapinės turėtų savo išskirtinį veidą, ar reikėtų statant paminklą ir tvarkant kapavietę konsultuotis su architektais, dizaineriais, galbūt netgi užsakyti projektą? Skaityti daugiau...
2012-10-12

Baltieji Padvarninkų senkapių šešėliai

Padvarninkų kalvelė, lietuvių literatūros klasiko, iškilaus dvasininko Juozo-Tumo Vaižganto nuomone, poetingiausia vieta Lietuvoje. Daugumai aplankiusiųjų memorialinę Didžiulių sodybą Griežionėlėse, susidomėjusių čia gyvenusių šviesuolių veikla, parūpsta aplankyti ir jų amžino poilsio vietą, esančią už kilometro nuo sodybos, arčiau vieškelio Andrioniškis–Viešintos. Kadaise šiuo, dabar padengtu asfaltu vieškeliu riedėjo medinašiai vežimai, žingsniavo knygnešiai, gabendami uždraustą lietuvišką spaudą jos platintojams Stanislovui ir Liudvikai Didžiuliams. Šiandien čionai pravažiuojantiems iš tolo matoma dešinėje pavieškelės pusėje tvora aptverta iškilni Padvarninkų senkapių kalvelė, aukštas antkapinis paminklas, medinis kryžius. Skaityti daugiau...
2012-09-20

Nesirūpinanti kapais tauta neturi ateities

Drobčiūnuoe, senose apleistose kapinėse guli Lietuvos bajorų, atvykusių į šiuos kraštus iš Prūsijos dar Vytauto Didžiojo laikais, – Machvicų giminė. „Drobčiūnai - Machvicų giminės lopšys ir kapas“, - taip pavadinta publikacija apie aristokratiškus, išsilavinusius, o valstiečių akimis žiūrint – keistuolius Machvicas buvo išspausdinta šeštadienio „Anykštoje“.
Garsiosios Lietuvos bajorų šeimos laidodavo savo artimuosius toje pačioje vietoje. Kad ir kokiame tolimame krašte žmogus benumirtų, buvo stengiamasi jo palaikus pargabenti į gimtąjį kraštą.
Dabar beveik nebeliko nei mauzoliejų, nei šeimos kapaviečių. Ar verta atsisakyti tradicijos po mirties visai giminei atgulti į vieną vietą, klausė „Anykšta“. Skaityti daugiau...
2012-09-11

Ilgainiui teliks istorinė atmintis...

Šeštadienio „Anykštoje“ publikacijoje „Ant Nepriklausomybės paminklo skeveldrų atsistojo tarybinis karys“ rašoma apie svetimų kariuomenių – Vokietijos ir Sovietų Sąjungos - karių kapines Anykščių rajone. Sovietai karą prieš vokiečius laimėjo ne tik mūšio lauke, bet ir kapinėse: jei sovietinių karių kapinės ir paminklai Anykščiuose ir Kurkliuose „blizgėte blizga“ po to, kai jas restauravo Rusijos federacija, tai Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinės Troškūnuose pažymėtos bebaigiančiu supūti kryžiumi ant betoninio postamento ir mediniu ženklu „Vokiečių karių kapinės“. Maža to – jos net neįtrauktos į Kultūros paveldo departamento kultūros vertybių registrą. Kitų vokiečių karių palaidojimo vieta dar nykesnė – pakelėje į Andrioniškį dviejų per Antrąjį pasaulinį karą žuvusių vokiečių karių kapavietę žymi tik sutręšusio kryžiaus liekanos.
„Anykšta“ klausė: „Kaip manote, kas turėtų rūpintis kažkada Lietuvą okupavusių valstybių karių kapinėmis – vietos bendruomenės, savivaldybė, valstybė ar tos valstybės, kurių kariai ten palaidoti? O gal jomis rūpintis nereikia, gal reikia leisti joms natūraliai sunykti, kad jos netaptų kulto vietomis komunizmo ar nacizmo rėžimų pasekėjams?“. Skaityti daugiau...
2012-09-08

Ant Nepriklausomybės paminklo skeveldrų atsistojo tarybinis karys

Kurkliuose 2007- aisiais tarybinių karių kapus pašventino kunigas Dalius Lukonaitis. Per Anykščių kraštą, sėdami mirtį, ritosi Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų frontai. Užkariautojai vokiečiai savuosius susirinko, gal tik vienas kitas iki šiol nežinomas ilsisi kažkur miškuose, tuo tarpu okupantai manė įsikurti amžiams, tad steigė kapines, statė serijiniu būdu darytus paminklus. Anykščių rajone tėra žinomos vos dvejos vokiečių palaidojimo vietos, o Anykščių ir Kurklių tarybinių karių kapuose ilsisi per 570 svetimšalių. Kapinės prižiūrimos, gyventojai gerbia karo aukų atminimą, tačiau Kurklių tarybinių karių kapus norėta iškelti, nes jie yra miestelio centre, prieš bažnyčią, Nepriklausomybės paminklo vietoje, kur yra palaidoti 3 nepriklausomybės kovų savanoriai. Skaityti daugiau...