Istorikas Gintaras Vaičiūnas tęsia pasakojimą apie partizanų veiklą Anykščių rajone. Praeito šeštadienio „Anykštoje“ jis rašė: „Jeigu partizaninio karo pradžioje 1944–1946 metais partizanai vengė dėl konspiracijos fotografuotis, tai nuo 1947, o ypač 1948 metų fotografavosi ir vadai, ir eiliniai. Fotografijas dovanojo vieni kitiems bei savo rėmėjams ir ryšininkams. Ne vienas partizanas pradėjo rašyti dienoraščius, kurti eiles. Jie norėjo, kad jų atminimas liktų istorijai“. Kaip manote, ar pakankamai žinomas pokario metų partizanų likimas, ar deramai įamžintas?
Saulius RASALAS, Andrioniškio seniūnijos seniūnas: „Mūsų seniūnijoje gausu partizanų žūties vietas žyminčių paminklų. Juk gerai, jeigu grybaudamas žmogus, užuot grybą pjovęs, randa paminklą, liudijantį, kad žmonės čia kraują už Lietuvos laisvę liejo. Tačiau tobulėjimui ir darbui šia linkme ribų nėra. Aš būčiau edukacinių programų apie partizaninį karą šalininkas. Su bendruomene rašėme projektą dėl partizanų bunkerio atstatymo, tačiau susidūrėme su medienos trumpaamžiškumo problema. Tačiau savo planų neatsisakome. Dar gyva buvusi partizanų ryšininkė, vienu aukščiausių Tėvynės apdovanojimu įvertinta Bronė Jovaišaitė-Pačinskienė, kurios atsiminimai išsamiai užrašyti. Jos brolis žuvo kartu su partizanų vadu Šarūnu Slučka. Moteris buvo įvyta į partizanų bunkerį ir vos nežuvo jiems susisprogdinus. Siūlyčiau atlikti išsamius šios vietovės tyrinėjimus. Galbūt surastas šaukštas ar koks kitas partizanų naudotas daiktas padėtų atkurti istorijos detales? Kita vertus, neatsisakome bunkerio atkūrimo idėjos. Juolab kad jis buvo labai gudriai užmaskuotas, įėjimas buvo už krosnies. Užeina skrebai, pažiūri į šuntančias bulves ir išeina. Išaiškintas buvo dėl išdaviko.
Jolanta PUPKIENĖ, Anykščių kultūros centro Troškūnų skyriaus renginių organizatorė, Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatė: „Sakyčiau, kad net aš pati, kaip ir visa po partizaninio karo praėjus keliems dešimtmečiams gimusi karta, apie partizanų likimus žinau nepakankamai, nors jų atminimas, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ir buvo įamžintas. Vaikai apie partizaninį karą žino dar mažiau, o mes, suaugusieji, ne visuomet mokame juos sudominti. Dėl to ir pati jaučiu atsakomybę. Kažkaip po nepriklausomybės atkūrimo nučiuožėme paviršiumi renginių, atsiminimų knygelių gausa. Tačiau populiariai parašytų profesionalių meniškų kūrinių, paremtų istoriniais faktais, dokumentika apie šį laikotarpį tikrai trūksta.“
Gintaras KERBEDIS, VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis direktorius: „Daugelyje siauruko kelionių yra lankomi paminklai partizanų žūties vietose. Šeštadienį į renginį pagerbti Lietuvos laisvės kovotojus į Rubikius traukinuku važiavo kariai savanoriai, bendruomenių atstovai. Tai yra daugiau šventiniai renginiai, kuriuose prisiliečiama prie partizaninės kovos, tačiau, manau, tas laikotarpis labiau turėtų būti atspindimas literatūrine forma – memuarais, dokumentinėm apybraižom. Beje, Panevėžyje, kraštotyros muziejuje, yra skyrius su aiškia ir išsamia pokario kovą už Lietuvos laisvę atspindinčia ekspozicija.“
-ANYKŠTA
