„Lenino keliu“ kolūkis, Atgimimo laikais pervardintas Malaišių kolūkiu, Anykščių krašte garsėjo tuo, kad jame buvo net penkios kapinės: Vaitkūnų, Jotkonių, Kunigiškių, Gudonių ir Malaišių. Tos kapinaitės išlikusios iki šių dienų. Tačiau tėra veikiančios tiktai vienintelės – Kunigiškių kaimo kapinės. Pasižvalgykime po Gudonių ir Malaišių kaimų kapinaites.
Ant aukšto kalnelio – Gudonių kapinaitės
Važiuodamas vieškeliu nuo Kunigiškių dabar jau beveik išnykusio Gudonių kaimo pusėn, būtinai pamatysi kairėje pusėje išlakiais beržais apaugusį kalnelį. Užkopus siauru takeliu į kalnelio viršų, pateksi į Gudonių kaimo kapinaites. Jos aptvertos medine tvora, yra keletas suoliukų. Vienur kitur dar matyti kapų kauburėliai, prie penkių yra pastatyti mediniai kryželiai. Kas ilsisi po tais kryželiais- nežinia. Kairėje kapinių pusėje pastatytas didelis kryžius.
O kapinių centre esantį akmeninį antkapinį paminklą su metaliniu kryžiumi ženklina dar aiškiai įskaitomi iškalti metai „1904”. Akivaizdu, kad šis paminklas yra atnaujintas, nes naujai įbetonuotas į žemę. Paminklo apačioje įmontuota daili metalinė lentelė su užrašu: “Senosios Gudonių kaimo kapinės.
Jose laidota iki XX a. vidurio. Kapų kalną sutvarkė ir kryžių atstatė savo protėviams pagerbti ir nykstančiam kaimui atminti iš Gudonių kilę žmonės 1990 metais.” Senųjų kapinaičių išsaugojimu labai rūpinosi dabar jau šviesios atminties Jonas Dagys, kurio sodyba “visagalės melioracijos” metu kolūkmečiu tiesiog per stebuklą Gudonyse išliko. Jam teko vilkėti raudonarmiečio uniformą Antrajame pasauliniame kare, o po karo už Lietuvos partizanų rėmimą gimtajame Gudonių krašte, atsidūrė Sibiro kalėjimuose.
Grįžęs namo, ilgą laiką darbavosi kolūkyje staliumi. Tuo metu Gudonių kapinaitės buvo labai apleistos, užžėlusios krūmais, piktžolynais. Negana to, nuo senųjų kapinių šlaito kolūkio reikmėms pradėtas kasti smėlis, žvyras, kartu buvo iškasami, išniekinami mirusiųjų palaikai. Šių eilučių autoriui gudoniškis J. Dagys yra pasakojęs, kaip jis išgelbėjo savo protėvių atminimą ir kapines nuo visiško sunaikinimo.
Taip jau atsitiko, kad jam teko gulėti ligoninėje Vilniuje, kur susipažino su toje pat palatoje besigydžiusiu „Tiesos” laikraščio žurnalistu. Sodietis jam ir pasibėdojo, kad kolūkio valdžia ne tiktai nesirūpina senomis kapinaitėmis, bet dar jas ir kasinėja, kartu su smėliu ir žvyru į statybas vežami netgi mirusiųjų kaulai, kaukolės. Tasai žurnalistas ne tiktai aprašė Gudonių kapinaičių barbarišką naikinimą laikraštyje, bet dar ir informavo apie tai savo bičiulį patį Lietuvos kompartijos pirmąjį sekretorių Antaną Sniečkų. Ir nedelsiant atskriejo iš sostinės į Anykščių rajkomą, o iš ten- į kolūkį įsakymas tuoj pat liautis naikinti Gudonių kapines.
Žinoma, dėl savo poelgio Jonas Dagys pateko kolūkio valdžios nemalonėn, bet džiaugėsi visa širdimi, kad išgelbėjo kapines nuo sunaikinimo…
O kai Atgimimui prasidėjus susirinkę gudoniškiai tvarkė senąsias kapinaites, “pirmu smuiku grojo” būtent Jonas Dagys. Jis, gerai prisimindamas, koks metalinis kryžius puošė ilgus dešimtmečius išsilaikiusi kapinių centre buvusį akmeninį paminklą, labai sielojosi, kad kryžius buvo pavogtas. Suradęs pavogtąjį kryžių kitose kapinėse, jį grąžino į Gudonių kapinaites…
Dabar Gudonių kapinėmis rūpinasi po tėvo Jono mirties sugrįžęs gyventi į Gudonis sūnus Alfonsas Dagys su žmona ir dviem dukromis. Kai pastaraisiais metais kažkokie piktadariai pradėjo niokoti kapinaites, vartyti kryžius, kelti čia visokias orgijas, Dagių šeima ne kartą atstatinėjo kryžius, valė šiukšles, budėjo prie kapinių, informavo apie vandalus žurnalistus, policiją…
Nekrikštyti vaikeliai laidoti už kapinių tvoros
Malaišių kaime kadaise gyveno arti pusantro šimto gyventojų. Savaime suprantama, didžiuliame sodžiuje būta ir kapinaičių. Jos išlikę iki šiolei. Pasiekti viduryje dirbamų laukų, ganyklų esančias senąsias Malaišių kapines nelengva. Bet aplankyti šią “mirusiųjų karalystę”, apsuptą beržais, apjuostą metaline tvora, tikrai verta.
Yra šiose kapinėse keletas labai senų antkapinių paminklų, pagamintų iš paprastų, tiktai šiek tiek apdailintų lauko akmenų. Gaila tiktai, kad jau neįmanoma įskaityti po tais paminklais palaidotų žmonių vardų, pavardžių, gimimo, mirties metų. Daug kur kapinaitėse tarp aukštų žolių, alyvų krūmų galima pastebėti kauburėlius, bet jų jau neženklina jokie kryželiai, antkapiniai paminklai.
Niekas ant šių kauburėlių nebesodina gėlių, nebedegina žvakučių. Kas žino- gal po šiais žemės kauburėliais ilsisi ir penki jaunesni lietuvių literatūros klasiko, visuomenės veikėjo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto broliukai, mirę dar ankstyvoje vaikystėje? Jei jų dar nespėta pakrikštyti, naujagimiai galėjo būti palaidoti šalia kapinių tvoros, o pakrikštyti vaikeliai tai jau tikrai laidoti šiose kapinėse.
Malaišių kapinaitėse amžinojo poilsio atgulė ir buvę Vaižganto kaimynai, giminaičiai, tačiau kas kur ilsisi – dabar jau nežinia (rašytojo tėvai Barbora ir Anupras Tumai palaidoti Svėdasų kapinėse netoli koplyčios). Šiose kapinėse ant poros antkapinių paminklų dar galima įskaityti Sabalių šeimos narių bei Severo Barono pavardes, dar yra ženklų, kad šie kapai yra tvarkomi, prižiūrimi.
Kai prieš keletą metų ruošiau spaudai savąjį fotografijų albumą „Nusilenkime Vaižganto Žemei…” ir fotografavau senąsias Malaišių kapinaites, jose dar regėjau daugiau akmeninių antkapinių paminklų su metaliniais kalvio kaltais kryžiais.
Šį rudenį vėl užsukęs į šias atokiai esančias kapinaites, metalinių kryžių ant kai kurių akmeninių paminklų viršuje jau nebeišvydau. Gal juos nugvelbė kokie nors “metalistai” ar senienų kolekcionieriai, gal kryžiai patys nukrito ir pradingo tarp krūmokšnių ir aukštų žolių?
