Anykštėnai savo genealoginius medžius žino ir be knygų

Prieš keletą metų Lietuvoje sklandė idėja sukurti mirusiųjų „Atminimo knygą“. Joje turėtų būti surašyti Lietuvos kapinėse palaidotų žmonių vardai ir pavardės, gimimo ir mirties datos, sudėtos nuotraukos.
„Anykšta“ klausė, kaip manote, ar tai būtų naudingas dalykas ir tokią knygą reikėtų sukurti, ar reikėtų mirusiuosius palikti ramybėje? O gal tokį darbą turėtų pradėti anykštėnai?

Aldona DAUGILYTĖ, Debeikiečių bendruomenės pirmininkė: „Konkrečios ir vienareikšmiškos nuomonės šiuo klausimu neturiu. Žinoma, istorinių duomenų kaupimas ir sisteminimas visada gerai. Tiesiog, kai kam prireiktų duomenų, žinotų, kur juos rasti, o tai praverstų tyrinėjant. Tuo labiau, kad palaidoti žmonės, kol buvo gyvi, kūrė, gyveno, kažką darė… Palikti duomenis ateičiai – man idėja įdomi, jei kas imtųsi iniciatyvos, jai pritarčiau.

Tačiau yra ir vienas „bet“ – gal geriau daugiau jėgų ir dėmesio reikėtų skirti gyviesiems? Ir tai kalba ne apie išmokas. Juk tiek daug yra sudėtingų likimų žmonių, o mirę jie vis tiek yra jau mirę“…

Algimantas GUDELIS, Peniankų kaimo gyventojas: „Koks skirtumas, kas tokios iniciatyvos imtųsi? Tokia knyga tikrai reikalinga norint žinoti savo šeimos, giminės, tautos praeitį. Būtų galima žinoti, pavyzdžiui, kur palaidotas Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, kur ilsisi meno veikėjai, mokslininkai ir kiti Lietuvai nusipelnę žmonės. Be abejo, tokią idėją palaikyčiau.

Tokia knyga būtų naudinga kiekvienam, norinčiam geriau pažinti istoriją, ne tik istorikams. Rinkti duomenis apie palaidotuosius būtų labai geras užsiėmimas skautams, jaunimui. Tai skatintų jaunimo patriotizmą ir patriotinį auklėjimą. Tačiau apsiriboti Anykščių rajonu nereikėtų. Tai turėtų būti respublikinis reikalas.“

Arūnas KIAUŠAS, Aknystų socialinių globos namų direktorius: „Pasakysiu savo nuomonę:  kažkaip Lietuvoje labai daug dėmesio skiriame kapams ir mirusiesiems. Kapai tampa šventovėmis su didžiuliais akmeniniais paminklais, o kaimynai ima konkuruoti, kieno paminklai puošnesni, didesni. Žmonės miršta visame pasaulyje, taip ir turi būti. Tačiau kapus reikia prižiūrėti ir galiausiai jie tampa nebeprižiūrimi. Seniau būdavo statomas medinis kryželis ir, kai jis sutrūnydavo, kapą užmiršdavo. Nesuprantu obeliskų statymo kapinėse. Juos reikia statyti nebent žuvusiems kariams, nusipelniusiems žmonėms. Manau, kad užteks to, jog kapas bus tvarkingas, kartais prie jo bus uždegama žvakutė. Tačiau visų pirma rūpinkimės gyvais žmonėmis. 

Kas gali atsakyti, kiek metų reikia to mirusiųjų atminimo? Kur tas atskaitos taškas – 200 ar 10 metų? Eilinis žmogus „Atminimo knygos“ neskaitys. Tiesiog žmogus mirė ir Dievas jį pasiėmė. Todėl nemanau, kad reikia tokios knygos, kaip ir sakiau – geriau rūpinkimės gyvaisiais.“

Romaldas GIŽINSKAS, muzikos mokytojas: „Man šis klausimas kvepia nuostata, kad Lietuva nyksta ir galiausiai išnyks iš politinio valstybių žemėlapio. Nereikia didelių mokslų, kad paskaičiuotume, kas bus po kokių 10 metų, jei per kiekvieną rugsėjo pirmąją Anykščių rajone į mokyklas ateis po 250 mokinių mažiau. 

Nesu kategoriškai prieš tokią knygą, bet mane neramina, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog idėjos autoriai galvoja apie liūdną Lietuvos ateitį. Nors gal pati idėja nebloga, bet jei ji kainuotų valstybės biudžetui, tai šiuo metu tokia knyga nėra būtina. 

Tokiais surašymais galėtų užsiimti ir anykštėnai, bet, kaip atrodo, anykštėnai ir be to gerai žino savo genealoginius medžius iki senelių ar prosenelių linijos.“                      -ANYKŠTA