Beveik kiekvienose kapinėse galima išvysti ir labai kuklių, ir labai didingų paminklų mirusiesiems. Vieniems atrodo, kad didingi paminklai yra turto demonstravimas, kitiems – meilės artimajam išreiškimas. Ką apie tai mano anykštėnai?
„Anykšta“ klausė, ar mirusieji turėtų būti lygūs, ar turėtų būti palikta erdvė kūrybinei raiškai, tai yra – kaip vertintumėte idėją įvesti standartus paminklams kapinėse?
Daiva GASIŪNIENĖ, Anykščių savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja: „Standartų idėją vertinu tik teigiamai. Kapinėse turėtų būti statomi tik tipiniai Lietuvai paminklai, nes lietuviai mėgsta padaryti „gražiausių sodybų“ konkursus kapinėse. Ten tam ne vieta. Kapinės turėtų būti erdvė ateiti pabendrauti su mirusiais artimaisiais, išreikšti jiems pagarbą, o ne suplukus tampyti akmenis ir žiūrėti, kaip aplenkti kaimyną, kad paminklas būtų didesnis, glotnesnis ir „blatnesnis“. Ir apskritai – manau, kad pagarbą reikia reikšti dar gyvam žmogui esant, o ne atpirkinėti savo kaltes jam mirus. Gal tam žmogui didesnė paslauga būtų buvus išreikšta ne pastačius didelį paminklą, o, pavyzdžiui, nuvežus jį į kokį Druskininkų SPA centrą.“
Romaldas GIŽINSKAS, muzikos mokytojas, rajono Tarybos narys: „Pažiūrėkit į JAV – ten šalis daug turtingesnė, milijonierių ir milijardierių yra daug daugiau nei pas mus, bet visur – kuklumas, kuklumas, kuklumas… Iš vienos pusės standartai negerai – paminklas tokiam genijui kaip Johanas Sebastianas Bachas turėtų būti įspūdingesnis nei paprastam mirtingajam. Tačiau daug kas priklauso nuo žmogaus mentaliteto – pažiūrėkit, kiek yra pritempta neskoningų granito luitų į kapines! Paminklų statymas – ne tik verslas, bet ir kūryba. Kažkokie minimalaus meninio lygio standartai respublikiniu ar rajoniniais lygmenimis turėtų būti nustatyti.
Apie 1964–1967 metus ir pas mus buvo įsivyravusi tendencija statyti kuo didesnius antkapius. Dabar tokių antkapių stato daug mažiau. Ką dar pastebėjau? Kapinėse mažėja gėlių, bet daugėja betono. Tai susiję su emigracija.
Man teko važinėtis po Kazachstaną, ten stovi „kapai – namai“ su rytietiškais musulmoniškais bruožais. Gruzijoje, pavyzdžiui, nesvarbu, ar žmogus buvo turtingas, ar ne – prie kapų stovi vyno statinaitė ar bent jau butelis. Vertinga tai, kad išplaukia iš tautos tradicijų, kultūros, o ne atnešta iš svetimų kraštų.”
Petras BANIULIS, Anykščių dekanato dekanas: „Manau, kad šiuo atveju tinka pasakymas – „kieno kišenė, tas ir tvarkosi“. Suvienodinti kapinių nereiktų, nes šiaip ar taip mirusiuosius kapinės sulygina. Kaip turi atrodyti kapai, tegu sprendžia gyvieji. Apribojimo reikėtų turbūt tik vienu klausimu – kad nestatytų kokių „nesąmonių“.Man asmeniškai nelabai gražu vienodi kapai, savotiškai įdomu pavaikščioti po kapines, pažiūrėti paminklus, antkapius jau vien dėl to, kad jie skirtingi.“
Kęstutis INDRIŪNAS, architektas: „Anykščiuose kapinėse labai didelių paminklų nebestato. Tai daugiau ankstesnė mada. Deja, kapinėse dabar daugėja beskonių masinės produkcijos kiniškų elementų. O dėl meniškumo – tokiuose rajonuose kaip Anykščiai nelabai į tai kreipiamas dėmesys, į tai labiau žiūrima Vilniuje ar Kaune, o čia viskas susiveda į pinigus. Be to, kas gali nustatyti meninį skonį?
Įvesti aukštingumo standartus gal ir būtų gerai, bet kas dabar ryškėja? Aukštesni paminklai kaip tik tampa meniškesni, o maži visi atrodo vienodi kaip blynai.
Ar esu kūręs paminklą? Keletą esu. Vienas jų stovi vienose Kauno kapinėse nuo vėžio mirusiai dešimtmetei mergaitei. Tai paprastas nulūžęs stačiakampis, visas išpieštas tos mergaitės piešiniais. Akmenyje iškalta tik viena vieta vienai gėlei įstatyti.“
– ANYKŠTA
