Ten kadaise būdavę tikriausi lietuviški purvynai. Pasaulis ten driekėsi slėniais, durpingos žemės net po nedidelio lietaus pažliugdavo, tapdavo klampios ir purvinos. Iki pat žvyrkelio nutiesimo ant kelio dažnai pavargdavo artimųjų aplankyti lengvaisiais automobiliais atriedėję miestiečiai. Tuomet stumdavo, po ratais žabus kišdavo, o netekę vilties prašydavo Karkos ar kurio kito artimesnio atvažiuoti su arkliu ir pagaliau ištraukti įsėdusią „karietą“. Tokiuose nuotykiuose dažnai tekdavo ir išeiginius drabužius išsipurvinti. Tačiau nėra ko daug pykti, juk čia Purvynai.
Nuo seno čia gyveno dvi Balčiūnų šeimos. Dabar, pasak Andrioniškio seniūnijos darbuotojų, kaimą perėmusių iš Troškūnų seniūnijos, belikusi vos viena sodyba ir ta tik vasaromis gyvenama.

Kaune gyvenantis iš Anykščių rajono Svėdasų seniūnijos Malaišių kaimo kilęs Tautvydas Rudokas ėmėsi sveikintinos iniciatyvos ir savo lėšomis neseniai pagamino dailius Malaišiečių garbės pasus.

Kadaise čia buvo turtingiausio kaimo gyventojo Augustino Žvirblio sodyba, tikriausias kaimo rūmas – atrodytų, paprasto išplanavimo, tačiau bene 25 metrų ilgio ir dešimties metrų pločio troba, akmeninis tvartas bei kiti ūkio pastatai. Sodžiuje ji buvo įsprausta tarp čia pat gyvenusių kaimynų sodybų - iš rytų Antanas Mačeika, iš vakarų - Juozas Prūsas - Ponas, visai šalia - kitoje kelio pusėje - Žvirblio. Metams bėgant didysis namas sudegė, buvo atstatytas, tarpukariu parduotas, tačiau naujų šeimininkų nuomotas. Daug metų čia veikė mokykla, po to skaitykla, o dabar jis stovi pajuodęs, truputį apleistas, tačiau žavi savo šimtamečiu modernios trobos stiliumi ir savo istorijos pasaka.

Vilniaus Anykštėnų Sambūris organizavo Pagarbos ekspediciją ir keliavo Nepriklausomybės kovų vado, vėliau generolo, Kazio Ladigos vadovautų savanorių mūšių keliu. Dalyviai prisiminė istorinius mūšius, gėlėmis ir žvakutės liepsna pagerbė žuvusiųjų atminimą.

Prieš dvejus metus mirusios fotografės, pedagogės, kultūros istorikės Onos Pajedaitės (1925 - 2016) gausaus kultūrinio palikimo dalis - knygos, fotografijos, keletas asmeninių daiktų, kraštiečiams rūpinantis ir darbščiosios kultūros darbininkės giminėms pritarus buvo padovanotas Svėdasų bibliotekai. Praėjusio šeštadienio popietę įvyko gausaus lobyno sutiktuvės, buvo kalbama apie jos turtingą palikimą, prisiminimais apie Onutę dalijosi giminaičiai, bičiuliai.

Sekmadienį švęsta Motinos diena, katalikiška šventė, Lietuvoje pradėta minėti 1928 - aisias. Sovietmečiu sutraukyta, veik sunaikinta skiepijant tarybinės moters dienos tradiciją, palengva vėl sugrįžo į tautos  gyvenimą, nors tokio entuziazmo bei užmojo kaip tarpukariu nepasiekia, nes jau nebėra šventę puoselėjančių pamaldžių moterų ir kitokių katalikiškų organizacijų.

Svėdasai. Centrinė gatvė. Pačioje miestelio širdyje, tuoj už bažnyčios, slėnelis, išsiplėtęs į aikštę, kadaise vadintą tiesiog Rinkos aikšte, po to kiek taikliau - Turgaus, o dabar ji Bronės Buivydaitės vardu paženklinta. Pasak amžininkų, viename iš aikštę juosusių namų 1895 metų pabaigoje gimė ši jauna poetė, įtaigių pjesių vaikams kūrėja, ypač daug dėmesio savo kūryboje socialiniams klausimams bei jaunimui skyrusi rašytoja. Ją mena lentutė,pritvirtinta ant didžiulio,visu aikštės šonu išsitiesusio,seniausio ir vienintelio iš labai senų laikų užsilikusio namo, primenančio mitinį, apmirusį padarą, čia užmigusį,bet vis dar budrų ir kažko lūkuriuojantį. Įdomi, pagauli jo istorija.

Sekmadienį švęsime Motinos dieną. Ši katalikiškos Europos šventė Lietuvoje atsirado mūsų močiučių jaunystės laikais - 1928 metais.
Laimingi esame, kurie ne tik savo tėvų , bet ir močiučių meile ir išmintimi maitinami augome, kad joms dar gyvoms esant suaugome ir jų išmintį vertinti ir gerbti ėmėme.
Šių laikų socialinė sistema, net ir pensinio amžiaus ilginimas, daugeliui augančiųjų atima dieviškąją bičiulystę su savo močiutėmis.
Aš buvau iš anų laikų laimingųjų.

Kaip teigiama istoriniuose šaltiniuose, turtingas istorinės praeities Jurgiškio kaimas (Viešintų sen.) XIV – XV amžiuje pretendavo tapti mieteliu ir dėl to lenktyniavo su vos už 5 kilometrų esančiomis Viešintomis, kurios per kelis šimtmečius Jurgiškį nurungė.

Lietuvių literatūros klasikas, publicistas, literatūros mokslininkas, lietuvių literatūros mokslų garbės daktaras, visuomenės veikėjas, tautos švietėjas ir blaivintojas, krašto patriotas, lietuvybės puoselėtojas kanuninkas Juozas Tumas -Vaižgantas gimė Svėdasų krašte, Malaišiuose, ankstyvą rudenį -1869 metų rugsėjo 20-ąją. O Amžinybėn iškeliavo 1933-iųjų balandžio 29-ąją Kaune, prabudus pavasariui, atgimstant gamtai, medžiams puošiantis žiedais.

Šį pavasarį sukanka lygiai 85-eri metai, kai nustojo plakti žymiojo mūsų kraštiečio širdis. Nors ir skaudaus, liūdno, tačiau visgi savotiško jubiliejaus proga pasklaidykime Vaižganto laiškus, amžininkų prisiminimų puslapius ir mintimis sugrįžkime į 1933-iuosius metus. Pabūkime kartu su garsiuoju Vaižgantu paskutiniaisiais jo gyvenimo mėnesiais...