„Briedžio pėdsakais“

Svėdasų jaunieji šauliai jubiliejinius Lietuvos šimtmečio metus užbaigė  prasmingu žygiu „Briedžio pėdsakais“, kuriuo prisiminė ir pagerbė pirmąjį šio krašto partizanų junginių kūrėją, „Žalgirio“ būrio vadą Povilą Baroną-Briedį ir paminėjo Lietuvos kariuomenės šimtmetį.

Švelniai pabarstytais baltučiu sniegu, tvirtai gruodo sukaustytais laukais, vieškeliais ir miško takeliais iškeliavome tuoj po vidurdienio. Nemenkas linksmuolių būrys kartu su mokytoja Regina Žvirbliene, visas tuzinas ir dar priekyje žengiantis keliavedys. Mažytė trispalvė voros priekyje, tvirta lazdyno lazda, šventame miške iškirsta, keliavedžio rankoje ir nuotykių pajauta širdyse.
Pro ištuštėjusį „Pentagono“ gyvulių ūkį, jaunu pušynu, užsukant į egzotiškais rašmenimis išmargintais akmenų paminklais apkaišytus žydų kapus, pro Miliūniškio vienkiemius, keistus, nematytus vandens valymo įrenginius, šulinio rentinį su paslėptais mėlynais batais, nusileidome į platų Vasintos upelio slėnį. Smagiai virvančią tėkmę peržengėme dviem lieptais, kilome į Palaukiškių kalną, ant jo stūksojo neįprastai mėlynos spalvos namas. Pasukome per suartas dirvas, gėrėjomės didžiuliu pamiškio sodybos sodu, mėginom ledo stiprumą žemkenčių želmenimis žaliuojančioje dirvoje, trumpam žengėme paplente, po to, ties Šlapiašiliu, perėjome greitkelį, judėjome smėliakeliu pro Ralickienės pušynėlį jau didžiojo Butėnų kaimo žemėmis, pro Galinio ežerėlį, kairėje palikdami Šv. arkangelo Mykolo figūrą, stūksantį paminklą Butėnų partizanams. „Barono viloje“, jos kieme stabtelėję prisiminėme šioje vietoje buvusią vado P. Barono-Briedžio sodybą, jo žūtį, jo kalėjimų ir tremties vargus patyrusių artimųjų bei net penkių sūnų likimus.
Žvelgėme į tolumose besiganančius elnius, stogastulpį kalvoje, akmenų sodą. Suradome didžiojo Butėnų kaimo partizanų bunkerio vietą, nepaprastai ilgą tunelį menančią griovą, bei vis dar gilią slėptuvės duobę. Klaidžiais ir smagiais miško keleliais paslydinėdami išėjome prie Janulio piramidės, mažojo vėjo malūno.
Dar kartą plačiu tiltu peržengėme Vasintos upelę ir plačiu Sausalaukės lygumų vieškeliu, sparčiu žingsniu pasiekėme iš tolo mus baltu varpinės bokštu pasitinkančius Svėdasus.
Trys valandos kaitinančio smagumo, beveik keturiolika tūkstančių metrinių žingsnių, puikus krašto ir istorijos pažinimo pliūpsnis, skatinantis naujiems pagarbios atminties žygiams.