Kultūristas, tapęs genealogijos tyrinėtoju („Aukštaitiškas formatas” Nr. 107)

Genealogijos akademijos, Genealogijos, heraldikos ir veksilologijos instituto bei Kultūrizmo akademijos prezidentas, iš Anykščių krašto kilęs treneris, teisėjas, sporto organizatorius Remigijus Bimba pasakoja, kad jo turimose genealoginėse lentelėse yra beveik 56 tūkstančiai asmenų, su kuriais jis yra susijęs.
„Kai atvykstu į Anykščius, suprantu, kad su didžiąja dalimi žmonių esu susietas genealogiškai“, – pasakoja giminystės ir kilmės ryšius tyrinėjantis anykštėnas.
R. Bimba pasakoja, kad platus veiklų ratas reikalauja daug laiko ir visos darbo dienos ir savaitgaliai metuose yra suplanuoti.
Tačiau, nepaisant didelio užimtumo, R. Bimba dalyvauja kraštotyrinėje veikloje, yra Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos narys.

– Papasakokite, kokioje šeimoje gimėte, kas buvo Jūsų tėvai ir seneliai? Kokią įtaką Jūsų asmenybės formavimui jie padarė?

– Augau vienturtis šeimoje. Tėtis buvo labai nagingas – jei kas sugesdavo, sugebėdavo viską sutaisyti. Mama – labai ambicinga, reikli ir stipri moteris. Vaikystėje ir paauglystėje augau pas senelius iš mamos pusės. Jie išmokė ne tik kaimiškus darbus dirbti – arti, sėti, pjauti – bet ir disciplinos, tvarkos, kultūros.

Senelis Steponas Strazdas (1919–2007) buvo kito laikmečio žmogus. Man, vaikui, buvo smalsu klausytis senelio ir kaimyno Jurgio Dambrausko (g. 1913) bei kitų jo draugų pašnekesių. Jie, užsidarę kambaryje, aptarinėdavo, kaip Smetonos Lietuvoje gyveno žmonės, kuo jie kvėpavo. Senoliai diskutuodavo apie partizaninį pasipriešinimą pokario laikotarpiu. Sovietmečiu visa mūsų šeima susėsdavo ir klausydavo radijo laidų: „Amerikos balsas“, „Vatikano radijas“ ir kitų. Seneliai labai nemėgo komunistų, nepritarė sovietinei santvarkai, buvo tikintys Dievu, lankė bažnyčią, laikėsi lietuviškų tradicijų ir papročių. Mano seneliai buvo kaimo šviesuoliai – Lietuvos patriotai. Stebėjau, kaip mano šeimos narių nuotaikos pasikeitė prasidėjus Sąjūdžiui – tarsi jiems būtų įvykęs antras gimimas. Visi buvo pakylėti. Man, paaugliui, tai darė labai didelę įtaką. Pamenu, įsijungiau ir aš į tų įvykių sūkurį – 1989 metų rugpjūčio 23-ią dieną su draugais dalyvavau Baltijos kelyje. Mano pasaulėžiūros formavimui didžiausią įtaką padarė vaikystės ir paauglystės metai, nes augau patriotiškoje šeimoje, kuri laukė Lietuvos Respublikos nepriklausomybės.

– Pasidalinkite mintimis, kaip pradėjote domėtis istorija, kraštotyra ir genealogija.

– Lietuvai tapus nepriklausoma, dar labiau ėmiau domėtis jos istorija. Pirkau įvairias knygas istorine tematika, domėjausi rezistencija ir partizaniniu pasipriešinimu prieš sovietinę valdžią. Nuo aštuntos iki dvyliktos klasės mano auklėtoju ir istorijos mokytoju buvo Gintaras Ražanskas. Pamenu jo istorijos pamokas, o ypač – naujai temai nagrinėti jo atsineštas knygas. Mums, mokiniams, G. Ražanskas rodydavo knygas ir pasakodavo, kas, kur ir apie ką jose rašoma.

Kitas pedagogas, kuriam esu dėkingas už genealogijos pradžiamokslį – tai muziejininkas, kraštotyrininkas Raimondas Guobis. Kai aš mokiausi Anykščių J. Biliūno vidurinėje mokykloje, jis dirbo kultūros istorijos mokytoju. R. Guobis ragino mus, mokinius, domėtis savo kraštu, jo istorija, kraštotyra. Pamenu, gavome namų darbą – parengti savo šeimos genealoginį medį. Tuo metu man pasirodė – labai keista užduotis. Grįžęs namo, ėmiausi klausinėti mamos, vėliau senelių apie savo kilmę, protėvius. Kai ką pavyko sužinoti ir užrašyti, sudariau giminės medį. Namų užduotis buvo atlikta. Gaila, bet tos schemos nepavyko išsaugoti. Esu išsaugojęs tik pirmąjį sąsiuvinį, kuriame fiksavau šeimos ir giminės genealogines žinias.

– Kuo vaikystėje svajojote būti užaugęs? Ar kada nors galvojote, kad be trenerio darbo dar domėsitės genealogija ir būsite leidinių „Kultūrizmo akademija“, „Genealogija“, „Genealogija, heraldika ir veksilologija“ iniciatorius, sudarytojas ir redaktorius?

– Vaikystėje svajojau būti jūreiviu. Mėgau piešti jūrą, laivus. Paauglystėje taip pat traukė karininko, gydytojo, mokytojo, trenerio, istoriko, archeologo profesijos. Būdamas abiturientu buvau atsidūręs pusiaukelėje – buvo labai sunku nuspręsti, kur toliau stoti mokytis: kultūrizmo ar istorijos? Pasirinkau kūno kultūros mokytojo ir kultūrizmo trenerio specialybes. Istorija iki dabar liko mielu užsiėmimu laisvalaikiu. Džiaugiuosi savo pasirinkimu.

Leidėju, leidinio sudarytoju visada norėjau būti – tai buvo viena iš mano paauglystės svajonių. Rinkdavau kultūrizmo laikraščius, žurnalus, knygas ir stebėdavau redaktorių darbą. Domėdavausi redaktorių veikla – kaip jiems pavyko pradėti šį darbą, kaip jie jį atlieka. Stebėjau, kaip kolega iš Lietuvos kultūrizmo federacijos, generalinis sekretorius Arūnas Petraitis, dirbo šį darbą. Jis – labai kruopštus, atidus, nuoseklus. A. Petraitis informaciją visuomet atidžiai tikrindavo, žiūrėdavo, kad neįsiveltų klaidų, dirbo su fotografais ir kitais talkininkais. Šis kolega rengdavo įvairius informacinius leidinius, laikraščius, žurnalus, rašė straipsnius. Dirbdamas su juo daug dalykų išmokau.

Savo leidybinio kelio pradžioje leidau Vilniaus kultūrizmo ir kūno rengybos klubų sąjungos laikraštį „Sąjungos balsas“ (išleidau 20 numerių) ir žurnalą „Genealogija ir heraldika“ (išleidau 3 numerius). Įgavęs patirties, subūriau komandą ir ėmiausi leidinių „Kultūrizmo akademija“, „Genealogija“, „Genealogija, heraldika ir veksilologija“. Džiaugiuosi, kad šie žurnalai atrado savo skaitytoją – jie yra unikalūs ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse.

– Kokie kiti asmenys, galbūt pedagogai, darė įtaką Jūsų gyvenimui?

– Kiekviename gyvenimo etape turėjau ir tebeturiu gerų mokytojų. Mokydamasis vidurinėje mokykloje – puikius pedagogus, universitete – supratingus dėstytojus, federacijoje – ambicingus vadovus, sporto klubuose – reiklius klientus, organizacijose, kuriose dabar dirbu – profesionalius kolegas. Mokausi ir tobulėju kiekvieną dieną.

Esu aplankęs 31 šalį. Didžioji dalis mano aplankytų šalių yra Europoje. Sutikau labai daug asmenybių, kurios visą gyvenimą paskyrė vienai sričiai. Labai įdomu su tokiomis asmenybėmis bendrauti – tai puikūs pavyzdžiai, kaip reikia gyventi ir pasišvęsti. Iš jų galima pasimokyti, kaip būti nuosekliam, laikytis duoto žodžio, mokėti išgirsti kitą ir tapti savo srities profesionalu. Asmenybių nereikia ieškoti už jūrų marių – mūsų prezidentas, Jo Ekscelencija Valdas Adamkus, atšventęs 99-erių metų sukaktį, yra vienas iš jų.

– Kurį sportinį pasiekimą ar gautą apdovanojimą laikote pačiu svarbiausiu?

– Išskirčiau sportinį pasiekimą – 1997 metų Lietuvos vyrų kultūrizmo čempiono (iki 90 kg) titulą. Jaunimo amžiaus sportininkui laimėti šią kategoriją yra didelis pasiekimas. Mano draugystė su štanga tęsiasi – kultūrizmui esu ištikimas nuo 1991 metų iki dabar. Kultūrizmas – labai universali sporto šaka ir ji tinka visoms amžiaus grupėms. Būtent kultūrizmas – sveiko gyvenimo būdas – mane augino ne tik kaip sportininką, bet ir kaip žmogų. Jaučiu, kad esu skolingas mane treniravusiems treneriams, todėl stengiuosi sukaupta patirtimi ir žiniomis pasidalinti su kitais žmonėmis. Daug laiko skiriu Kultūrizmo akademijai, prisidedu prie šios organizacijos tikslų įgyvendinimo. Visi įvertinimai, įteikti apdovanojimai ir pasiekimai man yra labai svarbūs tiek už sportinę, tiek už visuomeninę ar kitokią veiklą.

Vienas iš svarbių pasiekimų – 2023 metais Lietuvos valstybės istorijos archyve iškilmingai pasirašyta deklaracija steigti Tarptautinį lyginamosios genealogijos, heraldikos ir veksilologijos tyrimų projektą (angl. International Research Project of Comparative Genealogy, Heraldry, and Vexillology). Deklaraciją pasirašė keturiolikos šalių atstovai. Esu vienas iš šios deklaracijos iniciatorių.

– Domitės ne tik savo šaknimis, bet ir iš Anykščių krašto kilusių įžymių žmonių genealogijomis. Kuris iš atradimų genealogijos srityje Jums pačiam buvo labiausiai netikėtas?

– Šiuo metu mano genealoginėse lentelėse yra beveik 56 tūkstančiai asmenų, su kuriais esu susijęs. Įdomiausia tai, kad kasmet vis sužinau daugiau savo protėvių. O smagiausia, kad pavyksta ištirti vis naujas savo protėvių gimines, o jų tikrai nemažai – beveik šimtas. Pavardinsiu pavardėmis.

Iš tėčio pusės: Adamovskis, Bagočius, Bareikis, Bikelis, Bimba, Daskevičius, Deveikis, Gaidys, Giruckis, Gylys, Grigas, Grikalka, Guobys, Eidukas (Haidukas), Jasūdis, Juodagalvis, Juodis, Jucius (Jucys), Kanapienis, Katinas, Kaušila, Kratulis, Laukaitis, Makavičius, Nosevičius (Snukiškis), Pelakauskas, Puslys, Rakauskas, Rožys, Rusteika, Sniegena, Stasiūnas, Šakalys, Šleivys ir kt.

Iš mamos pusės: Andrikonis, Apeika, Augustinas, Bakura, Balčiūnas, Bulotas, Diečkus (Jurginis), Duda, Gliaudelis, Grybas, Gudelis, Jucius (Jucys), Juodelis, Juknevičius, Jutas, Karvelis, Katinas, Klebanas, Leita, Matusonis (Matulonis), Masys, Nargėla, Niaura, Paulas, Pesliakas, Petronis, Pipiras, Platkevičius, Repečka, Riauba, Romeika (Remeika), Staniulis, Steikūnas, Strazdas, Strolia, Subas, Šilinis, Šiukšius, Titenis, Tyla, Usavičius, Valiukonis, Vitkūnas, Zagurskis, Žemaitis ir kt.

Kiekvienas atrastas žmogus, jo gimimo, mirties, santuokos data ar kita informacija, įvesta į genealoginę programą, man yra didelis džiaugsmas. Svarbu ne tai, koks gilus medis, t. y. kas pats seniausias protėvis, bet su kuo esu susijęs. Kai atvykstu į Anykščius, suprantu, kad su didžiąja dalimi žmonių esu susietas genealogiškai. Šitas dalykas labiausiai mane domina ir dar labiau skatina domėtis savo šaknimis. Šiuo metu turiu labai daug informacijos savo genealoginėms lentelėms pildyti. Gaila, kad trūksta laiko. Kartais pavyksta laiką „pavogti“ iš kitų veiklų ir skirti savo aistrai – genealogijai. Stengiuosi genealogijai kasdien skirti bent po pusvalandį.

– Organizuojate mokslines konferencijas. Kokie motyvai skatina tai daryti?

– Genealogijos, heraldikos ir veksilologijos institutas organizuoja tarptautines mokslines konferencijas. 2025 metais Lietuvos valstybės istorijos archyve vyko ketvirtasis tarptautinis kolokviumas „Genealogija, heraldika ir veksilologija“. Kolokviumas subūrė 17-os šalių genealogijos, heraldikos ir veksilologijos mokslininkus, tyrėjus, ekspertus iš trijų kontinentų.

Su komanda organizuodami tokius renginius, siekiame pristatyti savo šalį – Lietuvą, sostinę Vilnių ir kitus mielus Lietuvos miestus. Antra priežastis, skatinanti tarptautinių renginių organizavimą – tai noras dalintis patirtimi su kolegomis iš užsienio. Taip pat, organizuodami tarptautines konferencijas, siekiame, kad Lietuva taptų viena iš svarbiausių vietų pasaulyje, į kurią susirinktų diskutuoti genealogijos, heraldikos ir veksilologijos mokslininkai, tyrėjai bei ekspertai.

Kasmet organizuojame tarptautinę mokslinę konferenciją „Alberto Vijūko-Kojalavičiaus skaitymai“. Istorikas, teologas, filosofas Albertas Vijūkas-Kojalavičius (1609–1677) prisimenamas kaip žymus pedagogas, dirbęs Vilniaus universiteto rektoriumi. Jo darbai apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų genealogijas ir heraldiką yra aktualūs ir šiandien. Mūsų rengiama konferencija yra svarbi ne tik pristatomais mokslininkų tyrimais, bet ir tuo aspektu, kad užsieniečiai gauna informaciją apie mūsų šalies dvarus, rūmus, muziejus, kilminguosius, iškilias asmenybes. Genealogijos, heraldikos ir veksilologijos instituto įsteigtu Alberto Vijūko-Kojalavičiaus atminimo medaliu ir premija už reikšmingiausius paskutiniųjų penkerių metų darbus, susijusius su Lietuvos istorijos ir jos pagalbinių disciplinų – genealogijos, heraldikos, veksilologijos ir kitų – plėtojimu, puoselėjimu, tyrinėjimu, paveldo apsauga, sklaida, inovacine, kūrybine, edukacine ir moksline tiriamąja veikla, yra apdovanoti šie asmenys: Julius Kanarskas (2021), prof. Rolandas Rimkūnas (2022), dr. Sigitas Narbutas (2023), prof. dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė (2024), Algimantas Kaminskas-Krinčius (2025).

– Ar darbas asmeniniu treneriu, teisėjavimas varžybose, leidybinė bei visuomeninė veikla yra tos sritys, kurios Jums teikia didžiausią pasitenkinimą?

– Šios išvardytos sritys man teikia didžiausią pasitenkinimą. Turiu ir kitų labai smagių užsiėmimų. Pavyzdžiui, kuriu Lietuvos kultūrizmo muziejų, renku įvairius eksponatus, susijusius su kultūrizmu, galiūnais, jėgos trikovės, svarsčių kilnojimo, sunkiosios atletikos istorija. Tėviškėje esu pasodinęs ąžuolyną. Laisvalaikį skiriu šio miško priežiūrai.

Mėgstu išbandyti įvairias sporto šakas. Praėjusiais metais Tenerifėje išmokau čiuožti banglente vandenyno bangomis. Mano veiklų sąrašas labai ilgas, tad apsiribosiu šiomis.

– Kokie Jūsų artimiausi planai? Ko norėtumėte palinkėti sau ir skaitytojams?

– Planų turiu tikrai daug. Visų atskleisti iš anksto nenorėčiau. Gyvenu labai įdomiu laikotarpiu ir užsiimu veiklomis, kurios man patinka. Vadovauju kelioms organizacijoms, esu kelių organizacijų narys, turiu daugybę įsipareigojimų, todėl, norint visur suspėti, reikia planuoti. Mano visos darbo dienos ir savaitgaliai metuose yra suplanuoti.

Skaitytojai, jei turite svajonę – linkiu susidaryti planą ir jį vykdyti. Tikėkite tuo, ką darote, nenuleiskite rankų. Tada tikrai pasieksite. Linkiu visiems gero laiko!

Birutė Venteraitienė

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas