Sugriuvusi Baltadvario (Mūrinių Videniškių) pilies rytinių įvažiuojamųjų vartų arka. 1962 m.
Giedraičiai – viena iš seniausių, dar Lietuvos ankstyvojo valstybingumo laikotarpiu iškilusi lietuvių aristokratų giminė, kurios istorija kol kas yra menkai tyrinėta. XV amžiuje Giedraičių valdos, arba kitaip – pavietas, apėmė milžinišką teritoriją ir driekėsi nuo Nemenčinės apylinkių iki pat Obelių. Ir nors ši giminė ir turėjo šansą patekti į įtakingiausių Lietuvos didikų ratą, tačiau jo neišnaudojo. Jau XVI amžiuje Giedraičiai savo kunigaikštystę buvo suskaldę ir išsidalinę tarp daugybės giminaičių, tad ilgainiui jų valdos tik smulkėjo, tuo pačiu, ši giminė, priešingai nei Radvilos, nepasižymėjo išskirtiniu turto, valdžios ir prestižo siekiu, kas galiausiai ir lėmė giminės nuosmukį. Nepaisant senovės nesėkmių, Giedraičių giminė išliko gyvybinga ir šiandien yra pasklidusi po visą pasaulį.
Iškilo ankstyvuoju Lietuvos valstybingumo laikotarpiu
Žinios apie Giedraičių žemę, kunigaikštystę, arba kitaip – pavietą, yra gerokai senesnės, nei dokumentuose pirmą kartą paminėti Giedraičių giminės atstovai ir mena kovų su kryžiuočiais laikus. Videniškiai pirmą kartą tiesiogiai paminėti 1337 metais vadinamoje plėšikėlio taikos sutartyje. Tačiau neilgai trukus ordinas sulaužė šią sutartį, tad po metų buvo pasirašyta nauja prekybos sutartis. Joje pirmą kartą buvo paminėta Giedraičių vietovė, buvusi prie svarbaus prekybinio kelio.
Manoma, kad būsimos Giedraičių žemėvaldos pagrindus XIV amžiuje padėjo trys Deltuvos žemės didžiūnų Videniškiečių kartos: Ginvilas, Urdas Ginvilionis ir Daumantas Urdaitis. Pagal padavimą, Daumantui yra priskiriama ne tik Siesarties (Baltadvario), bet ir Giedraičių pilies prie Kiemento ežero statyba, tačiau XVI amžiuje gyvenęs lenkų istorikas Motiejus Strijkovskis teigė, kad XIII amžiuje šias pilis pastatė Lietuvos metraščio legendinėje dalyje minimas kunigaikštis Giedrius. Būtent iš Giedriaus save ir kildino Giedraičių kunigaikščiai.
Valdos driekėsi nuo Nemenčinės iki pat Obelių apylinkių
XV amžiuje Giedraičių valdos, arba kitaip – pavietas, apėmė milžinišką teritoriją ir driekėsi nuo Nemenčinės apylinkių iki pat Obelių. Viena iš šiauriausiai nutolusių Giedraičių tėvonijų – Aviliai. Tai istorinė vietovė Zarasų rajone, nuo seno priklausiusi Giedraičių žemei. Bene pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Aviliai paminėti 1489 metais rugpjūčio 15 dieną surašytame testamente, kuomet Albertas Juškonis (Giedraitis) savo žmonai Onai Talkonytei užrašė Viliušiškių kaimą ir valstiečių, gyvenusių Aviliuose ir Giedraičiuose. Laikomasi nuomonės, kad dokumente minimas Albertas Juškonis buvo kituose to meto dokumentuose minimo kunigaikščio Juškos Giedraičio sūnus ir Giedraičių vėliavininko Lauryno Juškovičiaus brolis.
Amžiams bėgant, Giedraičių giminė plėtėsi ir šakojosi itin sparčiai. Vargu ar yra kokia kita giminė, kurios genealogija būtų tokia plati ir paini kaip Giedraičių. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad XVI amžiaus viduryje Avilių apylinkėse didžiules žemės valdas turėjo kelios šios garsios giminės atšakos, naudojusios skirtingus prievardžius: Juragoms Giedraičiams priklausė Avilių dvaras, buvęs į rytus nuo Avilių miestelio, prie Avilio ežero, ir aplinkinės valdos, tuo tarpu Pūkeniams Giedraičiams priklausė valdos į vakarus nuo Avilio ežero, Avilių ir Murovankos palivarkai buvę abipus Avilių–Kuklių kelio.
1597 metais daug žemių prie Avilio ežero įsigijęs kunigaikštis Stanislovas Juraga Giedraitis 1605 metais žuvo Kircholmo (Salaspilio mūšyje), o jo palikimą paveldėjo sūnus Stanislovas. Pastarasis, matyt, susidūręs su ekonominiais sunkumais 1672 metais buvo priverstas parduoti savo tėvoninį Avilių dvarą. Visgi, Juragos Giedraičiai šių apylinkių neapleido – dar ir XX amžiaus pradžioje Antazavės valsčiaus Raudankų kaime gyveno jų palikuonis Edmundas Giedraitis (1846–1910), gerai žinojęs savo protėvių istoriją. Surinkęs senųjų dokumentų nuorašus, juos pateikė Rusijos imperijos senato heraldikos departamentui ir 1906 metais jam ir jo sūnui Antanui (1886–1964) buvo patvirtintas kilmingas statusas, plikbajoriams jau kybojęs ant plauko.
Tuo tarpu kita Giedraičių giminės šaka – Pūkeniai, savo žemes ir dvarus, buvusius vakarinėje Avilio ežero pakrantėje, išlaikė iki pat 1940 metų pirmosios sovietinės okupacijos ir netgi, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jas susigrąžino.
Palaimintojo Mykolo Giedraičio kultas
Nemažai kunigaikščių Giedraičių giminės atstovų įvairiais laikotarpiais rinkdavosi dvasininko tarnystę, tarnavo klebonais ir vikarais, o keturi iš jų netgi buvo Žemaičių vyskupais: Merkelis Giedraitis, Jonas Steponas Giedraitis, Juozapas Arnulfas Giedraitis ir Simonas Giedraitis. Labai tikėtina, kad tarnystę jie pasirinko įkvėpti XV amžiuje gyvenusio vienuolio Mykolo Giedraičio (apie 1420–1485), kurio kultą padėjo formuoti patys Giedraičiai bei 1544 metais filosofo ir teologo kunigo Jono Arundiniečio iš Trzcianos parašytas biografinis veikalas „Palaimintojo Mykolo Giedraičio gyvenimas“ („Vita Beati Michaelis“).
Apie Mykolą Giedraitį, kaip istorinę asmenybę, yra žinoma gana nedaug, nėra aišku, kur buvo jo gimtinė ir kas buvo jo tėvai, tačiau laikomasi nuomonės, kad jis buvo kilęs iš Giedraičių apylinkių, galbūt Videniškių. Nuo vaikystės jis buvo silpnos sveikatos, luošas, vaikščiojo su ramentais. Į regulinių atgailos kanauninkų ordino vienuolyną Bistryčioje (dab. Astravo rajonas) jis įstojo XV amžiaus šeštame dešimtmetyje. Noviciatą baigė ir amžinuosius įžadus davė Krokuvoje. Manoma, 1461–1465 metais studijavo Krokuvos universitete ir įgijo filosofijos bakalauro laipsnį. Gyveno vienuolyne prie Šv. Morkaus bažnyčios Krokuvoje, kur buvo zakristijonas. Garsėjo šventumu, nuolankumu, pamaldumu. Daug laiko skyrė Nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus garbinimui. 1485 metais mirė ir buvo palaidotas Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčioje prie didžiojo altoriaus.
Mykolas Giedraitis Lietuvoje ir Lenkijoje laikytas palaimintuoju, jo biografija įtraukta į šventųjų gyvenimo aprašymus. Giedraičių giminės iniciatyva buvo pradėtas beatifikacijos procesas, tačiau 1634 metais pasikeitus beatifikacijos tvarkai, procesas taip ir liko nebaigtas. XX amžiaus pabaigoje šis procesas vėl buvo atnaujintas, kol galiausiai, 2018 metais, popiežiaus dekretu Mykolas Giedraitis buvo paskelbtas palaimintuoju.
Istorinė Giedraičių tėvonija – Videniškiai ir Baltadvaris
Giedraičių tėvonijoje Videniškiuose yra išlikę būtent lietuviško Renesanso architektūros paminklai ar jų liekanos – Šv. Lauryno bažnyčia ir Baltadvario pilis. Pirmąją medinę bažnyčią Videniškiuose 1547–1549 metais pastatė kunigaikštis Motiejus Giedraitis. 1618 metais jo sūnūs – Martynas Marcelijus ir Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis – Videniškiuose pradėjo statyti mūrinę bažnyčią, kuri buvo sumanyta kaip palaimintojo Mykolo Giedraičio kulto židinys, o kartu ir kaip šeimyninis kunigaikščių Giedraičių giminės mauzoliejus.
Martynas Marcelijus Giedraitis (1545–1621) buvo viena iš ryškiausių asmenybių Giedraičių giminėje – XVI a. pabaigoje savo tėvonijoje, prie Siesarties upės jis pastatė mūrinę Baltadvario pilį ir ten apsigyveno. 1601–1605 metais jis dalyvavo Livonijos kare, Salaspilio (Kircholmo) mūšyje vadovavo 100 raitelių vėliavai. 1617 metais Martynas Marcelijus Giedraitis fundavo reguliariųjų atgailos kanauninkų (liaudyje vadintų baltaisiais augustinais) vienuolyną Videniškiuose, kuris tapo šio ordino centru Lietuvoje, tais pat metais valdovo sprendimu jis buvo paskirtas Mstislavlio vaivada ir šias pareigas ėjo iki pat savo mirties.
Deja, bet jo sūnus Mauricijus Kazimieras Giedraitis nesugebėjo išsaugoti tėvo sukurtos gerovės ir 1650 metais Baltadvario žemes už 41 tūkst. 500 lenkiškų auksinių užstatė Leonui Sapiegai. Galiausiai, 1666 metais už tokią pat sumą Baltadvarį jis perleido Boguslovui Radvilai, o šis – Minsko stalininkui Andriui Kosakovskiui. Nuo tada Baltadvario pilis ėjo iš rankų į rankas ir neprižiūrima vis labiau nyko. Tad šiandien Baltadvaryje kunigaikščių Giedraičių dvasią mena tik žemių pylimai ir medinėmis konstrukcijomis apdengti pilies griuvėsiai.
Giedraičių giminės herbo paslaptys
Kunigaikščiai Giedraičiai nuo seno naudojo Rožės herbą (lenk. Poraj). Šis herbas yra vaizduojamas ir ant Žemaitijos vyskupo Merkelio Giedraičio antspaudo, pridėto prie Liublino unijos akto, 1585 metais nutapytame portrete bei jam dedikuotoje Mikalojaus Daukšos Postilėje. Tačiau XVI amžiaus antroje pusėje, kuomet LDK įsitvirtino nuomonė, kad Giedraičiai, kaip ir kitos lietuvių didikų šeimos, yra kilę iš romėnų, buvo nuspręsta Rožės herbą pakeisti į gerokai stipresnę reikšmę turintį Hipocentauro (Hipokentauro) herbą.
Laikomasi nuomonės, kad esminis lūžis Giedraičių genealoginėje savimonėje įvyko būtent tuomet, kai 1555 metais mirė Vilniaus vyskupas Paulius Alšėniškis, paskutinis kunigaikščių Alšėniškių vyriškos lyties atstovas. Remiantis romėniškąja kilmės teorija, Giedraičiai ir Alšėniškiai buvo kilę iš tos pačios šeimos, t. y. iš brolių Giedriaus ir Alšio, tad Giedraičiai susigrąžino savo protėvių herbą.
Jurgis Giedraitis – politikas, kuris pakeitė
regioną per kultūrą
Lietuvos kultūrai ir istorijai nusipelniusių Giedraičių sąrašas gana ilgas, tačiau bene labiausiai yra žinomas Lenkijos politikas, intelektualas ir dviejų tautų taikytojas Jurgis Vladislovas Giedraitis (Jerzy Władysław Giedroyc, 1906–2000). Nuo 1939 metų jis didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Vakaruose, ilgiausiai gyveno Prancūzijoje, Maisons-Laffitte prie Paryžiaus, kur įkūrė Literatūros institutą (Institut Littéraire, KULTURA) ir leido žurnalą „Kultura“. Reikšmingiausiu jo gyvenimo pasiekimu laikomas žurnalas tapo kovos su komunizmu simboliu, nesiliovė kritikavęs sovietizmo, žadino ir ugdė opoziciją socialistinėje Lenkijoje, tačiau tuo pačiu akcentavo Lietuvos ir Lenkijos susitaikymo idėją, pagal kurią Lietuva – tai savarankiška valstybė, o ne Lenkijos „priedėlis“. Praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje jis teigė: „Reikia nugalėti resentimentus bei tarpusavio nesutarimus, dėl istorinių įvykių susiklosčiusią neapykantą tarp lenkų ir ukrainiečių, lenkų ir lietuvių ir būtinai atsisakyti pretenzijų į Lvovą ir Vilnių, kad ir kaip tai nemalonu tiems, kurie ten gimė“. Suprantama, didžioji lenkų išeivijos dalis į tokias J. Giedraičio dėstytas nuostatas žiūrėjo kaip į Lenkijos interesų išdavystę, tačiau ilgainiui jo idėjos buvo pripažintos ir tautų susitaikymas įvyko. 1997 metais J. Giedraičiui buvo suteikta Lietuvos garbės pilietybė, o 1998-aisiais mūsų šalies valdžia jį apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Didžiuoju kryžiumi.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
