„Bunkeris yra toks dalykas, kuris žmogui gyvybę išgelbėja, o kartais ir pražūt jame reik“ (Tęsinys. III)

Tęsiame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiojo istoriko ir programos „Antisovietinis pasipriešinimas 1944–1953 metai“ vykdytojo Gintaro Vaičiūno pasakojimą, kaip buvo įrengti partizanų bunkeriai ir koks gyvenimas laukė tų, kurie buvo priversti kovą prieš okupantus tęsti požeminėse slėptuvėse.

1944 m. rudenį, masinio bunkerių kasimo pradžioje, paprasti kaimo ūkininkai, kurie iš pradžių slapstėsi nuo mobilizacijos, o paskui nusprendę partizanauti, prastai išmanė, ką reiškia konspiracija ir bunkerių ar slėptuvių maskavimas. Aknystėlių kaimo, Leliūnų valsčiaus (dabar Utenos r. savivaldybė) šaukiamojo amžiaus vyrai iš pradžių išsikasė greta vėjinio malūno ilgą iki 50 m tranšėją, ją uždengė, užmaskavo ir ten slėpėsi. Bet vienas iš jų buvo sulaikytas ir slėptuvę rusams nurodė. Pas Kutkas atvažiavo kareiviai ir ėmė klausinėt, kur bunkeris. Jie pasakė, kad jų šeima karo metu nuo bombų buvo išsikasę slėptuvę, pasisekė, kad tuo metu slėptuvėje nieko nebuvo. Jiems išvykus, po kelių dienų 5-ių vyrų grupė nutarė įsirengti slėptuvę ant Vaškelių tvarto. Tvartas buvo didelis, ant lubų pristatyta daug rugių pėdų. Vyrai nuo geležinkelio pylimo atsivežė kelias sniegtvores, iš šonų apkalė lentomis, į jų tarpus pridėjo rugių pėdų ir įrengė nedidelę patalpėlę. Jos viduje sumūrijo krosnelę iš plytų, padarė įstatomą kaminėlį. Vaškelių namuose gyvenęs 1904 m. japonų karo dalyvis Jonas Jakutis, pamatęs jų statinį, pasakė: „Ech, mane net šiurpas ima, kai pagalvoju apie jūsų slėptuvę. Tokią slėptuvę tik vaikai gali pasidaryt žaisdami.“ Bet į jo nuogąstavimus vyrai nekreipė dėmesio. Jie atsinešė radijo aparatą, ištempė anteną, klausėsi radijo laidų, jeigu būdavo šalta, užsikurdavo krosnelę ir pasišildydavo.

Didelę bunkerių kasimo patirtį turėjęs Šatrijos rinktinės vadas Povilas Bagdonas-Atlantas, kilęs iš Kuriudaubos kaimo, Varnių valsčiaus (dabar Telšių r. savivaldybė), partizanų gretose kovojęs net dešimt metų, apie pirmuosius jo krašto partizanų bunkerius yra pasakęs: „Iš pradžių labai primityvius darydavom, labai. Jie iš pradžių ir ieškodavo durnai, o mes statydavom durnai. O paskutiniu metu jų technika išsivystė, kad jie mums pradėjo surast tokiose, tokiose vietose. Mums jau reikėdavo keist taktiką, nu, mes ir keitėm.“

Pasak Laisvės rajono būrio vado Jono Kadžionio-Bėdos, be bunkerių, masinės mobilizacijos metu buvo labai populiarios ir slėptuvės. Jos būdavo įrengiamos tarp dviejų sienų, dvigubų lubų, dvigubos pastogės. Dažnai jas įsirengdavo klojimuose, šiaudų ar šieno prėsluose, tačiau jos būdavo tik iki pavasario, nes gyvulių šėrimui ar kraikui naudojamo prėslo per žiemą labai sumažėdavo.

1944-ųjų rudenį, ginkluoto pasipriešinimo pradžioje, daug kur Lietuvoje atsirado kaimo bunkerių. Tokie dažnai kaimų vardais vadinti kelias dešimtis kovotojų talpinantys bunkeriai, kaip ir gynybiniai bunkeriai bei įtvirtintos stovyklos, egzistavo tik per pirmąjį partizaninio karo laikotarpį 1944–1946 m. NKVD daliniams kartu su skrebais pradėjus jaunų vyrų medžioklę, prasidėjo masinis savanorių antplūdis į miškus. Lietuvoje buvo ne vienas kaimas, iš kurio visi šaukiamojo amžiaus vyrai išeidavo į mišką ir ten prisidėdavo prie partizanų. Pasitaikė tokių partizanų būrių, kurių partizanai buvo giminės ir turėjo tą pačią pavardę. Iš didelio Mackeliškių kaimo, Kavarsko valsčiuje (dabar Anykščių r. savivaldybė) buvo kilę dvylika brolių ir pusbrolių Simanonių. Iš pradžių jie sudarė atskirą dvylikos vyrų būrį, kurį vietiniai juokaudami vadindavo „simanonynu“. Partizanas Leonas Šakalys iš Mackeliškių kaimo prisimena, kad tame būryje buvo du broliai Ignas ir Kazys Simanoniai, du broliai Kostas ir Kazys Simanoniai, trys broliai Anicetas, Antanas ir Kazys Simanoniai, dar buvo Alfonsas, antras Antanas, Balys, Donatas, Jonas, antras Kazys ir Vladas Simanoniai – visi jie buvo giminės broliams Simanoniams. Jiems vadovavo Anicetas Simanonis-Sigitas. 1945 m. vasarą penkiems šio būrio partizanams – Alfonsui, Antanui, Baliui, Kaziui ir Kostui Simanoniams – legalizavusis, likę septyni Simanoniai prisijungė prie Antano Jagėlos-Ąžuolo būrio. Iš buvusio Simanonių būrio žuvo trys vyrai, keturi buvo suimti ir išvežti į lagerius, penki legalizavosi. Gynybiniai bunkeriai ir įtvirtintos stovyklos egzistavo tik kai kuriose Lietuvos vietovėse partizaninio karo pirmajame etape (1944–1946 m.). Tai vieninteliai slapti statiniai, kurie nebuvo statomi per visą partizaninio karo laikotarpį. LLA slėptuvių įrengimo taisyklių aprašyme nebuvo numatytas gynybinių bunkerių variantas. Statant didelius bunkerius su apsauginiais pylimais, kulkosvaidžių lizdais, bunkerius jungiančiais apkasais, konspiracijos buvo menkai laikomasi. Pirmųjų įtvirtintų partizanų stovyklų ir gynybinių bunkerių statybą paskatino partizanų pasitraukimas toliau nuo namų į miškus, sustiprėjus okupantų terorui, ir supratimas bei patirtis, kad didesnis būrys gali atlaikyti nedidelių kariuomenės dalinių bei stribų atakas. Gynybinius bunkerius ir įtvirtintas stovyklas pirmieji pradėjo statyti Rytų Lietuvos partizanai 1944 m. spalio–lapkričio mėnesiais.

Zarasų krašto partizanai 1944 m. rudenį įsirengė gynybinius bunkerius, buvo prie Vinčežerio ežero Antazavės šile (dabar Zarasų r.). 1944 m. vasarą jie laikėsi mažomis grupelėmis Antazavės šile, o lapkričio pabaigoje susibūrė į didesnį būrį. Pasirinko patogią vietą ant kalvos, prie nedidelio Vinčežerio ežeriuko (kad turėtų vandens). Kalva buvo apaugusi nedidelėmis vešliomis pušaitėmis – tai buvo gera maskuotė.
Panašią įtvirtintą stovyklą, kaip ir Zarasų krašto partizanai, 1944 m. spalio–lapkričio mėnesiais Burbiškio miške, Anykščių valsčiuje, Utenos apskrityje (dabar Anykščių r.), įsirengė ir anykštėnai.
1944 m. liepos pradžioje, artėjant frontui, Burbiškio pradžios mokykloje susirinko vietos savisaugos būrio nariai, šauliai ir aktyvesni jaunuoliai. Susirinkime dalyvavo Lietuvos kariuomenės leitenantas Jonas Žąsinas ir puskarininkis Kazimieras Tyla, abu jie buvo LLA organizacijos nariai. K. Tyla kalbėjo trumpai: „Sovietų kariuomenė okupuos Lietuvą, vokiečiai neatsilaikys, bet mes čia būsime reikalingi, todėl nei organizuotai, nei pavieniui evakuotis nereikia.“ Matyt, tai buvo lemtingi žodžiai… Burbiškio šaulių būrio nariai ir kiti, iš pradžių norėję evakuotis, pasiliko. Vėliau šio susirinkimo dalyviai sudarė LLA Žaliosios rinktinės branduolį, įsitvirtinusį Burbiškio miške ir besiruošiantį aktyviems veiksmams.

1944 m. rugsėjo–spalio mėnesiais Burbiškio apylinkės partizanai miške įsirengė keturis bunkerius. Pagrindinis rinktinės štabo bunkeris, įrengtas miško vakarinėje dalyje, buvo fortifikuotas, su apkasais ir kulkosvaidžių lizdais, kiti bunkeriai buvo iškasti įvairiose miško vietose ir nebuvo įtvirtinti. 1944 m. lapkričio mėnesio pabaigoje buvo suformuotas partizanų dalinys, pavadintas LLA Žaliąja rinktine. Tuo metu rinktinėje buvo apie 80 partizanų, dauguma Burbiškių apylinkės kaimų ūkininkai, panašiai kaip ir Antazavės šile partizanai, gyvenantys toje pačioje vietovėje, laikėsi kartu išsikasę atskirą bunkerį. Burbiškio miško vakarinėje dalyje buvo Pečiulių būrio partizanų bunkeris, būrio kovotojai buvo iš šio kaimo, jiems vadovavo Jonas Šližys iš Pečiulių. Šiaurinėje miško dalyje buvo du bunkeriai: viename laikėsi Klykūnų kaimo partizanų būrys, vadovaujamas Stasio Gliaudelio iš Klykūnų kaimo, kitame – Rubikių kaimo partizanų būrys, vadovaujamas Rapolo Tylos iš Rubikių kaimo. Be šių trijų kaimų būrių, rinktinėje dar buvo operatyvinis būrys. Jis buvo įsikūręs rinktinės štabo bunkeryje kartu su vadovybe. Šiam būriui vadovavo rinktinės vado pavaduotojas Lietuvos kariuomenės puskarininkis Julius Tyla. Operatyviniame būryje buvo labiausiai patyrę ir geriausiai ginkluoti partizanai, štabo slėptuvėje su radijo siųstuvu dirbo vermachto karininkas Rudolfas Kaušė, bet vėliau paaiškėjo, kad jis buvo čekistų užverbuotas ir galėjo rusus informuoti apie partizanų veiklą šiame krašte. Štabo bunkeris buvo įsikūręs vakarinėje miško dalyje, arčiau Barkuškio palaukės, kurioje apie 80 partizanų, išsirikiavę į vieną eilę, 1944 m. lapkričio pabaigoje davė priesaiką kovoti už Lietuvos laisvę. Nedideliame 5 km ilgio ir 1,5 km pločio miške buvo apie 80 partizanų ir keturi nemaži bunkeriai, partizanai stengėsi laikytis konspiracijos, visi kartu į kaimus nevaikščiojo, miško prieigose budėjo „slapukai“.

1944 m. gruodžio 26 d., tą pačią dieną kaip ir Antazavės šilo partizanus, LLA Žaliosios rinktinės bunkerius užpuolė NKVD kariuomenės dalinys. Puolimas prasidėjo anksti ryte vakarinėje miško dalyje, priešas iš karto puolė veržtis prie gerai įtvirtinto štabo bunkerio. Į pagalbą operatyviniam būriui, besiginančiam prie štabo slėptuvės, atvyko būriai iš kitų bunkerių ir tuo metu pas vietinius partizanus laikinai apsistoję partizanai iš kaimyninių valsčių. K. Tylos vadovaujami kovotojai, panašiai kaip ir Antazavės šile, ėmėsi žiedinės gynybos ir neleido priešo į mišką. Dienai einant vakarop, enkavėdistai nutraukė puolimą vakarinėje miško dalyje. Vakarop grįžę partizanų žvalgai pranešė, kad priešas apsupimo operaciją nutraukė ir grįžta į Anykščius. Kodėl enkavėdistai taip pasielgė, galima tik spėlioti – galbūt neturėjo pakankamai jėgų apsupti mišką. Naktį iš gruodžio 26-osios į 27-ąją Žaliosios rinktinės partizanų junginys buvo išvestas iš Burbiškio miško į Ramuldavos girią. Jau kitos dienos rytą enkavėdistai, sutelkę dideles pajėgas, apsupo visą Burbiškio mišką ir jį šukavo, sprogdino rastus bunkerius, krėtė aplinkinius kaimus ir vienkiemius, suiminėjo ir tardė gyventojus. Po poros savaičių vadovybė nusprendė Žaliąją rinktinę išskirstyti į mažus būrius, faktiškai rinktinės veikla nutrūko.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas