Vienam žymiausių anykštėnų Steponui Kairiui skirtoje mokslinėje konferencijoje dalyvavo ir būrys jaunų žmonių.
Gruodžio 13-ąją Anykščių menų inkubatoriuje vyko mokslinė konferencija „Steponui Kairiui 140“ .
Pagerbti iš Užunvėžių kaimo (Kurklių sen.) kilusio Vasario 16-osios Akto signataro, inžinieriaus ir mecenato S.Kairio į Anykščius atvyko ir socialdemokratų partijos elitas. Sveikinimo kalbas sakė Juozas Olekas, Algirdas Raslanas, Julius Sabatauskas, Antanas Valionis. Vieną iš pranešimų skaitė socialdemokratas, profesorius Dobilas Kirvelis.
Renginį moderavo LSDP Anykščių skyriaus pirmininkas Dainius Žiogelis, kuris svečiams vis primindavo, kad tikisi trumpos sveikino kalbos, tačiau konferencija vis tiek truko keletą valandų.
Didžioji dalis klausytojų auditorijos – Anykščių socialdemokratai, vyresniųjų klasių mokiniai, istorijos mokytojai. Salėje sėdėjo ir buvęs Anykščių ligoninės direktorius Dalis Vaiginas, Kurklių ir Skiemonių seniūnai Algimantas Jurkus bei Stasys Steponėnas, S.Kairio brolio anūkė Birutė, iš Užunvėžių kilęs Danielius Vitonis.
Pirmasis pranešimą skaitė istorijos mokslų daktaras, S.Kairio kraštietis Norbertas Černiauskas. Istoriko pranešimas skirtas tarpukario Kauno vandentiekiui ir kanalizacijai – šį projektą atliko S.Kairys. Dr.N.Černiauskas citavo S.Kairio knygą „Miesto kanalizacija“, kuri, pasak istoriko, nebuvęs tik inžinerinis vadovėlis, joje mūsų kraštietis dėstė ir savo požiūrį į visuomenės poreikius. Pasak dr.N.Černiausko, S.Kairys buvo įsitikinęs, kad „visuotinė pažanga pasiekiama, kai laimėjimai nusėda didžiojoje visuomenės dalyje“. 1920-aisiais Kaunas turėjo atvirus kanalizacijos griovius, miesto gatvės buvo grįstos netašytais akmenimis ir padengtos arklių mėšlu, o vietoje šaligatvių buvę lentos. S.Kairys ėmėsi modernizuoti tuometinę Lietuvos sostinę. 1938 metais prie centrinės Kauno vandentiekio sistemos buvo prijungta 2 500, o prie kanalizacijos – 1 500 namų. Beje, pasak dr.N.Černiausko, S.Kairys buvo įsitikinęs, kad tuos gyventojus, prie kurių namų atvestos vandentiekio ir kanalizacijos trasos, reikia priversti prie jų prijungti savo namus. Panašiu laiku, apie 1924-uosius, centralizuoto vandentiekio ir kanalizacijos projektai pradėti atlikti ir lenkų okupuotame Vilniuje. Tik ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėti Šiaulių, Ukmergės, Plungės, Panevėžio, Vilkaviškio ir Alytaus vandentiekio ir kanalizacijos projektai.
Vėliau pranešimą apie S.Kairio atminimo puoselėjimą Kurklių pagrindinėje mokykloje skaičiusi buvusi šios mokyklos mokytoja, dabar muziejininkė Rasa Černiauskaitė atkreipė dėmesį, kad Kauno modernizacijai didelę įtaką turėjo ir antrasis kraštietis – nuo Svėdasų kilęs kunigas, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, kuris tarpukario Kaune turėjo didžiulį autoritetą. Pasak R.Černiauskaitės, socialdemokratiškoms S.Kairio pažiūroms įtakos turėjo rašytojas Jonas Biliūnas. Jiedu buvę bičiuliai, S.Kairys sergantį rašytoją lankė ir Zakopanėje.
Profesorius, biofizikas, biokibernetikas D.Kirvelis savo pranešimo pradžioje atkreipė dėmesį į S.Kairio vertybes, kalbėjo, jog jeigu ne šio Nepriklausomybės Akto signataro aktyvus pasipriešinimas monarchijos idėjai, kažin ar Lietuva būtų tapusi respublika. Prof. D.Kirvelis augo Užpaliuose (Utenos rajonas), yra S.Kairio fondo pirmininkas. Didžiąją savo pranešimo dalį jis skyrė dabarties biotechnologijų plėtrai, bet savo lekciją siejo su S.Kairiu, nes Signataras buvęs didis novatorius.
„Tik „durniai“ dirba sunkų darbą. Raskit žydą sunkumų kilnotoją, tik lietuviai tampo lėktuvus. Ar jau tokia didelė vertybė durnas darbas?“ – ironizavo profesorius, aiškindamas, jog nereikia bijoti, kad technologijos iš darbo rinkos vis labiau išstumia gyvus žmones. Pasak prof. D.Kirvelio, šiuolaikinėje visuomenėje formuojasi prekoriato – rizikuomenės sluoksnis. Tai tas darbuotojų sluoksnis, kuris dėl inovacijų gali būti išstumtas iš darbo rinkos, o ekonomiškai stiprios valstybės svarsto projektus, kad orūs atlyginimai turi būti mokami ne tik dirbantiems, bet ir nedirbantiems žmonėms.
Politologas dr. Liutauras Gudžinskas skaitė pranešimą „Steponas Kairys ir Socialdemokratų vizija Lietuvai“. Politologas tvirtino, kad S.Kairys – buvęs vienu pagrindinių Lietuvos valstybės tėvų, kurį derėtų statyti vienoje gretoje su Jonu Basanavičiumi ir Antanu Smetona. Dr.L.Gužinskas aiškino, kad S.Kairys buvęs nuoseklus klasikinis marksistas.
„S.Kairiui labai rūpėjo Japonija. Ji pasižymėjo maža turto nelygybe, dėl tam tikros kultūros“ – sakė politologas. Jis S.Kairį, pagal jo veiklos platumą, lygino su vokiečių genijumi Volfgangu Gete. Dr.L.Gudžinskas kalbėjo, kad 1926-1940-ųjų Lietuva turėjo tris esmines problemas – pralaimėtojų mentalitetą, vadizmo kultūrą ir tingėjimą mąstyti. Tuo tarpu, pasak jo, net po Antrojo pasaulinio karo, emigracijoje gyvendamas S.Kairys svarstė, kad net ir kare galima įžvelgti privalumų, kad karas puiki galimybė apsvarstyti, kodėl taip įvyko, užuot viskuo nusivylus. Mokslininkas ir dabartiniams Lietuvos socialdemokratų lyderiams linkėjo šį S.Kairio požiūrio kampą prisitaikyti sau.
