Rimti, iškilmių prasmę jaučiantys didžiąsias vėliavas nešantys procesijos vyrai.
Sekmadienį Svėdasų bažnyčioje švęsti tituliniai Šv. arkangelo Mykolo atlaidai, melstasi bažnyčioje, tradiciškai sugiedotas svėdasiškių himnas, bibliotekos dailės galerijoje klausytasi paskaitos apie senovės Lietuvos girias, sutiktas svėdasiškio muziejininko Raimondo Guobio sudarytas senų fotografijų albumas ,,Kur giria žaliuoja“.
Skambant visiems trims baltojo bokšto varpams, aplink bažnyčią pasipylė šiek tiek susigrūdusi, padrika, spalvinga procesija: vėjas plaikstė vėliavų šilką, iškilmingai aidėjo giesmė ,,Viešpatie Jėzau“, dangiškai spindėjo monstrancija klebono Raimundo Simonavičiaus rankose. Rytmečio pamaldose mūsų dvasininkui pagelbėjo svečias Šimonių klebonas Saulius Kumelis, o Sumai jis pasiliko vienas.
Šios dienos evangelija buvo griežta: apie papiktinimus, apie tai, kad reikia atsisakyti visko, kad tik laimėtum Dievo malonę. Homilijoje kalbėta apie lemtingus sprendimus,kaip nugalėti blogį savyje, juk jis iš mūsų išeina.Kalbėjo klebonas apie Šv. arkangelą Mykolą, didžiosios gyvatės, šėtono nugalėtoją, apie angelus, kurie nuolatos lydi žmogų ir padeda įveikti sunkumus. Maldavimuose prašyta taikos ir visų malonių svėdasiškiams.
Iškilmių proga buvo sugiedotas Svėdasų himnas.
Bibliotekoje susirinkusieji dar kartą apžiūrėjo pokario partizanams skirtą dailininko Donato Inio tapybos darbų parodą.
Miško temą įdomiai tęsė dr. Dalia Dilytė – Staškevičienė, kuri įtaigiai kalbėjo apie Lietuvos miškus, minimus Simono Daukanto raštuose, girias, kurios,, kaip jūrės be galo, be krašto vienu lieknu kerojo“, apie tai, kad senovės lietuviams girios buvo kaip pilys, o žmonių narsa ir kantrybė – mūrai. Apie miškus, kurie buvo šventi, tad neliečiami, saugomi, ąžuolynus ir didžius ąžuolus, didžiojo dievaičio Perkūno medžius, apie supratimą, kad miškas ir visas pasaulis yra ne žmonių, o Dievo, supratimą, kurį perkeitė jau XVIII amžiuje įsigalėjęs racionalizmas, teigimas, kad gamta yra chaosas, o tvarką joje gali įvesti tik žmogus. Apie šių dienų sutrikimą, girių naikinimą ir kartu su didžiais medžiais nykstančią viltį.
Trumpai apžvelgėme muziejininko, kraštotyrininko, beje, šiais metais pripažinto geriausiu Anykščių rajono gidu, Raimondo Guobio sudarytą albumą ,,Kur giria žaliuoja, ten mūsų namai“.
Tai smagi fotografijų knyga, kietais viršeliais, tėvynės šimtmečio ženklu pažymėta,atverianti beveik septynias dešimtis tarpukario laikų fotografijų, kuriose miškai, didieji akmenys, miškakirčiai, sielininkai, medžiotojai ir kitos įdomybės, skirta visiems mūsų miškus mylintiems, istorija besidomintiems.
