Giedros, šiltos ankstyvojo rudens dienos lietuviškai vadinamos bobų vasara. Latviai išsaugojo seną gražų žodį „atvasara“ – sugrįžusi vasara. Bulgarijoje ir Serbijoje šis laikotarpis vadinamas čigonų vasara, Čekijoje – voratinklių vasara.

Palydėkime žieduotąją vasarą, rudenišką grožį pasitikdami...

Augalo pavadinimas - gal kiek juokingas, žiedas - tikrai įspūdingas.

Gražu buvo žiemą laukuose stirnų pulkelius matyti. Dabar, artėjant vasarai, sužaliavusiuose plotuose tenka stebėti tik vieną, bet gražų patiną su ragais. Ko gero, stirnos, saugiai pasislėpusios, netrukus atsives jauniklių. Taip, gamtoje laiko ratas taip pat sukasi nesustodamas...

„Ir pavasario naktį
Su pirmąja rasa
Niekam, niekam nematant
Išėjai tu basa“.

Salomėja Nėris

Nuotr. Linos Dapkienės

Taurelė, vainikėlis, kuokeliai -  

Taip gražu ir trapu.

Ir tie medžiai pilni žiedų.

Rodos, net šakos linksta nuo jų...  

Įpusėjus balandžio mėnesiui, malonu atsiversti gamtos knygą ir pažiūrėti, kokiomis gi spalvomis, kokiais žiedais puošiasi gamta pavasarį – kiek čia jau yra įvairiaspalvės žalumos ir pavasariškos gaivumos. Žinoma, ta žaluma nedrąsi dar – įsidrąsins pumpurėliai po lietaus, ryt poryt…

Rudoji manęs, važiuojančios, šalia kelio lūkuriavo. Kai pajuto, kad sustosiu, tolėliau pabėgėjo, bet visai pasprukti neskubėjo – matyt, čia ji turi savo urvų pasidariusi. Skaityti daugiau...

Ne ką išmanau apie žvejystę, bet įdomu žvejus pakalbinti, ypač po žiemos ir kai ledas tik ką nutirpo – balandžio 5 dieną visas ežero ledas jau buvo dingęs. Kas gi pirmas atskubėjo prie Budrių ežero šį pavasarį? Šone – dviratis, o pats jau ramiai sėdi, bet kažką vis traukia.