Pasakiško grožio žiema, ledo kristalais pasipuošusi, šaltais potėpiais paryškinta, ramiai ilsisi...

Net savo nuostabiausiomis svajomis žmogus negali sukurti ko nors puikesnio už gamtą. Ž. B. Lemarkas

Kviečiu į pasakišką mišką, į apsnigtus laukus. Ten Gamta piešia ir tyliai rašo paskutinį šių metų puslapį, kuriame - sveikinimas natūraliais gamtos vaizdais artėjančių švenčių proga.

Giedros, šiltos ankstyvojo rudens dienos lietuviškai vadinamos bobų vasara. Latviai išsaugojo seną gražų žodį „atvasara“ – sugrįžusi vasara. Bulgarijoje ir Serbijoje šis laikotarpis vadinamas čigonų vasara, Čekijoje – voratinklių vasara.

Palydėkime žieduotąją vasarą, rudenišką grožį pasitikdami...

Augalo pavadinimas - gal kiek juokingas, žiedas - tikrai įspūdingas.

Gražu buvo žiemą laukuose stirnų pulkelius matyti. Dabar, artėjant vasarai, sužaliavusiuose plotuose tenka stebėti tik vieną, bet gražų patiną su ragais. Ko gero, stirnos, saugiai pasislėpusios, netrukus atsives jauniklių. Taip, gamtoje laiko ratas taip pat sukasi nesustodamas...

„Ir pavasario naktį
Su pirmąja rasa
Niekam, niekam nematant
Išėjai tu basa“.

Salomėja Nėris

Nuotr. Linos Dapkienės

Taurelė, vainikėlis, kuokeliai -  

Taip gražu ir trapu.

Ir tie medžiai pilni žiedų.

Rodos, net šakos linksta nuo jų...