Kaip šiemet atostogausite (atostogavote)?

Dienos anekdotas

Norėdamas naujame kolektyve išsiaiškinti, kas yra lyderis, pasižiūrėkite, ant kieno stalo guli kondicionieriaus pultas.

Komentaras

Rita:„Kiek pastebejau tvarkingiausiai ir saugiausiai vairuoja pagyvenusios senjoros , visuomet vairuoja atsargiai , apgalvotai , praleidzia pesciuosius kad ir ne perejoje per gatve ."

Komentuoti
Kraštotyrininkas Liudas Tyla buvo išskirtas už savo indėlį tyrinėjant „Koplyčkalnį“. Jis ne tik dalyvavo kasinėjant, bet ir mokslininkams atidavė prieš tai surinktus radinius.

Pamenate legendas apie dvarus ar bažnyčias prarijusius kalnus? O jei tokio pastato likučiai iš tiesų rasti ir ne kur kitur, o Anykščių rajone ir tose vietose, kurių reikšmingumas praeityje net mokslininkams kelia daug klausimų? Koks tai buvo pastatas, jei jis turėjo mūrines sienas, kurių storis buvo beveik kaip tvirtovės? Žinoma, pastatas ne prasmego, bet buvo prarastas, užmirštas ir jo likučiai atsitiktinai rasti iš naujo, nuo visa ardančių gamtos ir žmonių veiklos poveikių pasislėpę po žeme. „Kolektyvinis darbas“ 1975 metais publikavo archeologinių kasinėjimų Kavarsko „Koplyčkalnyje“ rezultatus.

Vieta išliko žmonių 
prisiminimuose

Kaip 1975 metais „Kolektyviniame darbe“ pasakojo istorijos mokslų kandidatas V.Urbanavičius, „Koplyčkalnis“ yra apie 1,5 kilometro į vakarus nuo Kavarsko centro prie pat kelio Kavarskas – Budriai. Tai kalva, kurią vietiniai gyventojai vadino Koplyčkalniu. Kalvos viršūnė plokščia, apie 70 metrų ilgio ir 35 metrų pločio. Bent jau 1975 metais viename kalvos gale buvo neaiškaus pastato mūrinių griuvėsių liekanos, kuriuos, pasak mokslininko, vietiniai gyventojai vadino švedų koplyčia ar švedų bažnyčia, šalia pastato gyventojai kasdami duobes rasdavo žmogaus kaulų ir monetų. Be abejo, kad ant kalno buvo bažnyčia gyventojai galėjo kalbėti visai ne dėl tų griuvėsių, o prisimindami tą pastatą, kuris iš tiesų stovėjo ant kalvos, bet su laiku suveikė „sugedusio telefono“ principas.
V.Urbanavičius rašė, kad ant kalvos buvo ieškota žvyro, bet buldozeris įsirėmė į mūro sieną, kurią bandė suardyti, bet tik nusilaužė peilius. O kai darbininkai dar rado žmonių kaulų – darbai buvo sustabdyti.
Kaip pasakojama straipsnyje, daug prie „Koplyčkalnio“ tyrinėjimo prisidėjo vietinis kraštotyrininkas Liudas Tyla. Kalne rasta ne tik kaulų, bet ir monetų ar metalinių daiktų, kaip kad papuošalų ir vinių. L.Tyla šiuos dirbinius perdavė istorikams ir maža to – kavarskietis perdavė ir gretimoje kalvoje rastus puošnius XVII amžiaus koklius: „Tokie kokliai randami tik didesniuose miestuose ir stambesniuose ano meto dvaruose. Matyt, toje gretimoje kalvoje XVII amžiuje taip pat būta puošnių gyvenamųjų namų. Greičiausiai čia bus buvęs stambaus dvaro centras“, - spėliojo istorikas.
Beje, archeologus kasinėti „Koplyčkalnį“ paskatino mokytoja R.Varanavičienė, kuri istorikams pranešė, jog objektui gresia pavojus, kad kalnas jau buvo ardytas buldozerio, o šalia yra žvyro karjeras.

Rasti užgriuvę rūsiai

Archeologams 1974 metais ėmusis darbo, nustatyta, kad ant kalno stovėjo mūrinė bažnyčia. Ji buvo sumūryta iš akmenų ir gerai degtų plytų. O jau vien tai rodė, kad ji buvo ne šiaip sau kokia kaimo bažnytėlė.
„Sienos iš abiejų pusių tinkuotos, stogas dengtas raudonos spalvos čerpėmis. Bažnyčios ilgis apie 16,5 m, plotis apie 11,2 m. Sienų storis nevienodas. Vakariniame gale, kur buvo durys, sienos storis siekė 1,9 m, o rytiniame gale, kur buvo rūsys – 1,25 m. Architektams tai leido spėti, kad stogas šiame gale buvo lengvesnis – trišlaitis, tuo tarpu vakariniame gale – dvišlaitis.
Pastato vidus susidėjo lyg ir iš dviejų dalių, kurias vieną nuo kitos skyrė prie šoninių sienų buvusios kolonos. Į jas rėmėsi lubų skliautai. Kasinėjimų metu tarp griuvenų rasta tų skliautų karnizų dalių. Grindys buvusios išklotos kvadratinėmis plytomis. Altoriaus būta rytiniame pastato gale.
Po visu rytiniu pastato galu buvo apie 2 metrų gylio rūsys. Jo lubos suskliaustos iš plytų ir turėjo cilindro formą. Grindys taip pat išklotos kvadratinėmis plytomis. Rūsys turėjo tik maždaug 65 cm pločio langus su įmūrytomis geležinėmis grotomis. Vienas langas buvo rytiniame gale ir po vieną abiejuose šonuose. Iš bažnyčios vidaus į rūsį vedė laiptai. Kasinėjimų metu rasta tik apgriuvusi laiptinė ir pora žemutinių iš akmenų sumūrytų pakopų.
Palei rytinę ir vakarinę rūsio sieną buvo išmūryti paaukštinimai karstams padėti. Tuos paaukštinimus sudaro dvi lygiagrečios sienelės, kurių storis atitinka vienos plytos plotį. Aukštis nebeaiškus. Išlikusi tik apatinė tų sienelių dalis per dvi plytas“, - gana detalų vaizdą, kaip prieš kelis šimtus metų atrodė bažnyčia, nupiešė V.Urbanavičius.

Paskutinis palaidojimas – jau nebeveikiančioje bažnyčioje

Archeologai nustatė, kad mirusieji rūsiuose buvo laidojami mediniuose karstuose, tokiuose, kokiuose buvo laidojami turtingesnieji žmonės XVII–XVIII amžiuose visoje Europoje. Laidoti rūsyje kojomis į altorių. Palei rytinę bažnyčios sieną archeologai rado pėdų kaulus, o kitos griaučių dalys buvo suardytos ir sumaišytos su griuvenomis. Mokslininkai spėja, kad griaučius greičiausiai išardė kapų plėšikai ar Lietuvą siaubusios kariuomenės, kurių kareiviai nevengė apiplėšti net mirusiuosius. Ypač žiauriu mirusiųjų palaikų niekinimu pasižymėjo XVII amžiuje Lietuvos galybę palaužęs istorijoje „didžiuoju tvanu“ vadinamas Rusijos ordų antplūdis. Gali būti, kad šiuos palaikus išniekino to „tvano“ kareiviai.
Tačiau istorikai išskyrė vieną palaidojimą: „Viena mirusioji buvo palaidota po rūsio grindimis. Šiaurės vakariniame rūsio kampe jai buvo iškasta duobė, kurios šonai iškloti storomis lentomis. Lentas kampuose laikė mediniai stulpeliai. Ši mirusioji palaidota po to, kai rūsys jau buvo išplėštas. 
Užkasant jos karstą, ant jo viršaus buvę palaidoti rūsyje išmėtyti kaulai, o ant jų duobėje dar primesta kvadratinių rūsio grindų plytų, kurios buvo išluptos, kasant duobę. Matyt, ir bažnyčia jau nebeveikė, nes niekas nesirūpino, palaidojus mirusįjį, vėl išgrįsti grindis, o jų plytas sumetė į duobę“, - toliau griuvėsių paslaptis atskleidinėjo istorikas.
Beje, pasirodo, kad bažnyčioje mirusieji laidoti ir ne rūsyje – kasinėjant rasti palaidojimai bažnyčios dalyje, kurioje nebuvo rūsio. Pasirodo, tai buvo populiarus laidojimo būdas XVII amžiaus Lietuvoje. 
Beje, 142 kapai rasti ir aplink bažnyčią buvusiame šventoriuje. Vertinant, kad šventoriaus plotas buvo nedidelis, galima spėti, kad tai dar kartą rodo, jog vieta praeityje buvo reikšminga. Mirusieji laidoti kojomis į vakarus, kaip reikalavo tuometinė krikščionybė, tačiau kapuose rasta daug pagonybės simbolių.

Kapuose – peiliai

V.Urbanavičius straipsnyje aiškino ir pagoniškus laidojimo papročius, kurie pasiekė „Koplyčkalnį“: „Mirusieji ir toliau buvo rengiami geriausiais jų nešiotais drabužiais, kurie gausiai buvo puošiami metaliniais papuošalais, nors krikščionybė tokių papuošalų nešiojimą laikė pagonišku. Į kapus mirusiems buvo dedami daiktai, kurie, gyvųjų manymu, būsią reikalingi pomirtiniame gyvenime. Tai peiliai, kirviai, ietys, skiltuvai, galąstuvai, verpstukai, adatos, adatinės bei kiti įvairios paskirties daiktai. Be to, mirusiųjų vėlės pomirtiniam gyvenimui būdavo aprūpinamos maistu ir pinigais“, - apie pagoniškus papročius pasakojo istorikas. 
Tad kokių senovės baltų tikėjimo papročių ženklų rasta prie Kavarsko? Visų pirma – peiliai. Mokslininkas teigė, kad paprotys nešiotis peilius Lietuvoje dar buvo XVII amžiuje: „Daugelis mirusių laidoti su peiliais <...> Juos nešiodavo ir moterys, ir vyrai, ir vaikai įmautus į medines ir odines makštis, pririštus prie diržo ar juostos. Kasinėjimų metu rasta ir peilių, ir diržų liekanų – sagčių bei apkalų.
Viename moters kape, prie mirusiosios viršugalvio, rasta molinio juodos spalvos puodo šukių. Kartais moliniuose puoduose mirusiesiems įdėdavo maisto, o laidojant žiemą, - anglių, kad mirusiajam nebūtų šalta.
Bene daugiausiai Kavarsko „Koplyčkalnyje“ rasta monetų. Seniau tikėta, kad pinigai mirusiajam bus reikalingi nusipirkti vietai iš anksčiau čia palaidoto mirusiojo. XIV–XV amž. turtingiesiems asmenims į kapą įdėdavo pinigų, už kuriuos tada buvo galima nupirkti 1 – 2 avinus, arba 10 žąsų, arba 15 – 20 vištų. XVII a. pinigų vertė buvo kritusi. Nors monetų į vieną kapą dedama ir daugiau, bet jų vertė siekia vos vienos vištos kainą.
Monetos kapuose dažniausiai randamos žemiau mirusiojo juosmens, jas dėdavo į odines ir audeklines pinigines, kurios kabodavo ant juostos ar diržo <...> XVII a. puošnesnes pinigines nešiojo vyrai, tuo tarpu peilius puošnesnėse makštyse – moterys. 
Pasak V.Urbanavičiaus, kasinėjant „Koplyčkalnį“ buvo rasta nemažai aprangos liekanų, kurios padėjo istorikams susidaryti vaizdą, kaip turėjo atrodyti XVII amžiaus gyventojų apranga: „Be diržų, piniginių ir peilių, kurie taip pat įėjo į drabužių kompleksą, rasta odinių batų liekanų – geležinių pasagėlių. Tai retas radinys. Įdomu tai, kad Anykščių rajone tokios pasagos rastos ir 1970 m., kasinėjant XVI – XVII a. Piktagalio senkapį, kuris yra apie 4 km nuo „Koplyčkalnio“. 
Moterys kartais dar puošėsi metalinėmis segėmis, o drabužiui susegti vartojo žalvarines rutulio formos sagas. Plaukus susegdavo žalvariniais mažučiais smeigtukais. Ir vyrai, ir moterys, ir vaikai nešiojo žalvarinius žiedus“, - pasakojo istorikas.
Beje, autorius pastebėjo, kad pagoniški papročiai apie Kavarską turėjo laikytis gana ilgai, nes net bažnyčios šventoriuje mirusieji laidoti besilaikant kai kurių pagoniškų papročių.
Įdomu ir tai, kad archeologai nustatė, jog bažnyčia buvo pastatyta ant dar senesnių kapinių: „Kai kasė griovius jos pamatams, suardė daugelį kapų. Kasinėjimų metu rasta jų liekanų. Tik anų laikų statybininkų garbei reikia pasakyti, kad mirusiųjų palaikus jie gerbė. Rastieji kaulai buvo surinkti ir, iškasus bažnyčios kampe duobę, palaidoti. Šiuo požiūriu tai galėtų būti pavyzdys mūsų laikų statybininkams“, - apie pagarbą mirusiesiems rašė V.Urbanavičius.

Prašė pamatus eksponuoti

Mokslininkas straipsnyje pasakojo, kad kasinėjimai Kavarske tęsiami. Tačiau jau po pirmųjų kasinėjimų buvo galima tvirtinti, kad „Koplyčkalnis“ buvo nemažos XVI – XVII amžiaus gyvenvietės sudėtinė dalis. Tyrinėjimai papildė istorikų žinias apie lietuvių buitį ir papročius, statybą: „Tegu tai ir ne architektūros šedevras, bet jis davė duomenų anų laikų mūrininkų meistriškumui pažinti <...> Vieta pastatui parinkta labai graži, ant aukštos kalvos. Tinkuotas, dažytas balta ar gelsva spalva, dengtas raudonų čerpių stogu, jis visais metų laikais skyrėsi iš aplinkos, sudarydamas ryškų akcentą“, - kaip turėjo atrodyti pastatas, įsivaizdavo istorikas.
Beje, mokslininkas rašė, jog nusprendus atkastus pastato likučius vėl užkasti po žeme, kai kurie gyventojai tuo pasipiktino: „Antai viena iš Kavarsko kilusi kaunietė parašė žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ redakcijai laišką, prašydama papasakoti apie „Koplyčkalnio“ kasinėjimus ir paaiškinti tokį keistą archeologų elgesį. Juk atkasus mūrus, anot autorės, buvę galima palikti, kad žmonės galėtų pasižiūrėti“, - pasakojo V.Urbanavičius.
Tačiau mokslininkas archeologų elgesį pagrindė labai paprastai: „Mūro liekanas mums išsaugojo žemė. Jei ne ji, lietus ir sniegas, o po to šaltis būtų mūrą suardę. Taip ir buvo su viršutiniąja pastato dalimi. O paskui plytas ir akmenis žmonės išvežiojo į savo namų pamatus ir krosnis. Tas pats būtų atsitikę ir su atkastais mūro likučiais. O žemė kaip išsaugojo iki šiol, išsaugos ir dar“, - žvelgdamas į ateitį ir, matyt, žinodamas kai kurių gyventojų pomėgius ne tik bažnyčios, bet net antkapių akmenis grūstis į pastatų pamatus, kodėl atkastus mūrus vėl reikėjo palaidoti po žeme, pagrindė istorikas.

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta