|
||
|
|
|
Kurį tekstą pirmiausiai perskaitėte naujame žurnalo "Aukštaitiškas formatas" numeryje?Dienos sentencijaDienos anekdotasMokytoja sako: Komentarasvairuotojas:„o gal galima kazkaip padaryt tvarka su 'Mieganciais " automobiliais salia daugiabuciu? stovi jau 3 men apsnigti ir trukdo dirrbancoims masinoms statyt.gal kur i aikstele tokias transporto priemones reit statyt"poilsiui". |
![]()
Okuličiūtės dvarelis baigiamas prikelti naujam gyvenimui.
Šią vasarą turi būti baigta Okuličiūtės dvarelio rekonstrukcija, pastate planuojama įrengti interaktyviąją ekspoziciją, kurios lankytojai susipažins ir su pačios Okuličiūtės vaiduokliu. Įsikurs ir sukilėlių štabas Naujienų agentūra BNS pranešė, kad Anykščių savivaldybė yra paskelbusi viešąjį pirkimą, kuriuo siekiama pastate įrengti ekspoziciją priešmokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams. Joje turėtų būti atskleista dvaro ir Anykščių krašto istorija, literatūrinės Anykščių asmenybės. Pastatą grąžins bibliotekai Paskutinis Okuličiūtės dvarelio šeimininkas buvo Anykščių rajono savivaldybės S. ir L. Didžiulių viešoji biblioteka. Šiame pastate veikė vaikų literatūros skyrius. Šiuo metu Okuličiūtės dvarelis yra Anykščių savivaldybės balanse. Okuličiūtė - išgalvotas personažas Anykščių A.Baranausko ir A.Vienuolio - Žukausko memorialinio muziejaus kuratorius Tautvydas Kontrimavičius, ,,Anykštos“ paklaustas, kodėl niekur neminimas Okuličiūtės vardas, juokėsi: ,,O bajoro Nykščio vardą kur nors atradote?“ Pasak muziejininko, XIX amžiaus viduryje sklypas, kuriame vėliau pastatytas Okuličiūtės dvarelis, priklausė Reginai Mikuličiuvnai, arba sulietuvinant - Mikuličiūtei. Ji buvo sklypo savininkė, tačiau gyveno kažkur kitur. Ir Mikuličiai, ir Okuličiai - žinomi Anykščių krašto dvarininkai. Tačiau kad kurie nors iš jų būtų statę dvarelį - istorinių įrodymų ar užuominų, pasak T.Kontrimavičiaus, nėra. ,,Okuličiūtės dvarelio, o drauge ir pačios Okuličiūtės istoriją sukūrė A.Vienuolis. Šia legenda jis apsaugojo dvarelį, pateikė, jog neva tai istorinis objektas, kurį reikia tausoti. Savotišku gaubtu rašytojas dvarelį uždengė“, - aiškino muziejininkas. T.Kontrimavičius dėstė, kad negana to, neva dvarelio statytoja Okuličiūtė yra išgalvotas personažas, bet ir pastatas - visai ne dvarelis. ,,Tai namas. Geras namas. Bet tokių, ir dar geresnių, Anykščiuose buvo ne vienas“, - aiškino muziejininkas. Fantazavo rašydamas raštus valdžiai Literatūros kūrinių apie Okuličiūtės dvarelį A.Vienuolis Žukauskas nėra parašęs - jis dvarininkės Okuličiūtės legendą kūrė oficialiuose raštuose, pasinaudodamas LTSR Aukščiausiosios tarybos deputato statusu. ,,Tuos rūmus su kolonomis prieš lenkmetį pasistačiusi sau vietinė dvarininkė Okuličiūtė. Viename rūmų gale apsigyvenusi ji pati, o kitame - įrengusi didelę salę - koplyčią, meniškai dekoruotomis sienomis, lubomis, pakraigais ir ornamentuotomis krosnimis. Į tą koplyčią suvažiuodavo apylinkės dvarininkai reformatai pasimelstų ir pakortuotų. Lenkmetyje tuose rūmuose buvęs Sukilėlių - revoliucionierių štabas. Vėliau Okuličiūtė buvusi suimta ir ištremta, o rūmai konfiskuoti, padovanoti generolui Amadai. Generolas Amada nerimęs Anykščiuose ir rūmus perdavęs sekretoriui. Sekretoriui mirus, tie rūmai ilgai buvo be šeimininkų. Vėliau užvaldęs juos Okuličiūtės giminaitis, dvarininkas Maleckis, bet Peterburge atsišaukęs dar artimesnis įpėdinis, atsargos valdininkas Zanevskis. Jis iškėlęs Maleckiui dėl namų priklausomybės bylą ir ją laimėjęs. Zanevskis tuose namuose išgyvenęs 26 metus ir bylynėjęsis su malūno savininkais dėl upės kranto. Jam mirus, tie namai vėl ėjo iš rankų į rankas, o visi jų savininkai vis bylinėjosi dėl upės kranto. Pagaliau teismas priteisė malūno savininkams padaryti pylimą, sustiprinti krantą ir apsaugoti parką ir rūmus nuo potvynių pavojaus, bet geras trečdalis parko jau buvo nugriautas. Kiek aš atmenu, vėliau tuose rūmuose gyvendavo pristavai, urėdai, įvairūs viršininkai, buvo vilnų karšykla, verpykla, grūdų sandėliai... Ir dabar šie rūmai neturi tinkamos paskirties, stovi labai apleisti. Tuose rūmuose 1917 - 1919 metais buvo revoliucinės literatūros sandėlis, kurį prižiūrėjo ir tvarkė anykštietis siuvėjas Zavandavičius, vėliau išvykęs į Tarybų Rusiją ir negrįžęs. “, - 1950 metų spalio 4 dieną oficialiame rašte dėstė A.Žukauskas, A.Baranausko memorialinio muziejaus direktorius. Anykščių muziejininkai neabejoja, kad Okuličiūtę didysis rašytojas ištraukė visiškai iš ,,lempos“, tikėtina, kad ir revoliucinę literatūrą, datuotą 1917-1919 metais, A.Vienuolis-Žukauskas į dvarelį ,,atgabeno“ tik tam, kad sustiprintų pastato vertę Komentarai (4)
|
Palikite komentarą