Aukštaitiškas formatas

Ar lankotės teatre?

Dienos anekdotas

- Daktare, o kada mane išleisit iš ligoninės?
- Kai kardiograma išsitiesins.

Komentaras

Davatka:„Mano galva savivaldybės administracijos viešo administravimo paslaugų institucija - seniūnija neturėtų užsiimti komercinio renginio bilitų platinimu už pinigus. Ar aš klystu ir nuo šiol savivaldybės administracija pakeitė seniūnijų ir seniūnų funkcijas kažkokiu sprendimu? Tai gal ir plotkelių galima nusipirkt Kūčioms?"

Skaityti komentarus (5)
Didžiojo siauruko garvežio GR ,,Ferdinands“ kabinoje žvarbią spalio popietę jaukiai šilta.

Šiemet Aukštaitijos siaurasis geležinkelis, tiksliau - jo linija, sujungusi Panevėžį ir Švenčionėlius, švenčia 120 metų jubiliejų, tad simboliška, kad šiemet buvo išleista ir skaitytojams buvo pateikta ilgamečio Anykščių geležinkelio stoties ,,viršininko“, tiksliau - muziejininko bei ekskursijų vadovo Raimondo Guobio knyga ,,Stoties viršininko istorijos“. Į nedidelio formato, lengvai į platesnę kišenę telpančioje knygelėje sugulė beveik šimtas pasakojimų, kuriuos literatūros kritikai priskiria esė žanrui. Pasakojimų, kurie sukasi pačioje stotyje, aplink ją, palei geležinkelį ar nuo šių tvirtu bėgių plienu skambančių vietelių atsispyrę išskrieja į paltų pasaulį,
nuskrieja į Ameriką, Japoniją, pavedžioja po Europą, Aziją, kalba apie kultūros, meno kūrėjus, supažindina su paprastais keliautojais, skamba nesenstančiomis ir, matyt, nepabostančiomis ,,bitlų“ melodijomis.Tačiau viskas prasideda nuo mažojo traukinuko, judančio kalvomis ties Anykščiais. Pateikiame ištraukų iš naujosios knygos ir ,,Anykštos“ interviu su jos autoriumi.

 

Žodžiai iš viršininko istorijų...

,,Iš pradžių rodėsi baugus, laukinis, nepakenčiamas ir neprijaukinamas, kaip tas Mikaldos pranašysčių nelabasis, važiuojantis be žirgų - ,,šėtono pečius“. O buvo visai paprasta: pakuroje degančios malkos ar anglys kaitino, virino vandenį, kuris, virtęs dauggaliu garu, suko cilindrus. Žmonės, veikiai supratę, kas čia per mechanizmas, palengva ėmė geležinkelio patogumais naudotis, o mažąjį traukinuką pamėgo ir pamilo.
Ėmė traukiniais keliauti, mat buvo ir greičiau, ir patogiau negu pėsčiomis, dviračiu ar arklio traukiamu vežimu kratytis. Į artimiausią miestelį ar miestą, į atlaidus ar į svečius ar net iki pačių Švenčionėlių, kur persėdę į plačiojo geležinkelio vagoną, patogiai pasiekdavo pasakų miestą Vilnių su jo įdomybėmis, atgaivomis kūnui bei sielai - prie Aušros Vartų ar Kalvarijose.“
,,Kadaise vienas didžiausių mūsų epochos lietuvių poetų, aukštaitis, uteniškis Alfonsas Nyka - Niliūnas apie mūsų Siauruką, stoties pasaulį rašė ir pripažino, kad visgi laimingesnis yra tas, kuris ne išvyksta nežinia kur, o pasilieka...
Toks pastebėjimas svarbus mūsų laikams, kai daugybė tėvynainių sėda į visokias modernias ,,karietas“ ir tolyn tolyn iš tėvynės keliauja. Ten, kur geriau, ten, kur daugiau moka, kur mažiau skriaudžia, keliauja - tarsi ne žmonės tai, o paprasčiausios prekės būtų... sugrįžta trumpam, dažnai stotin užsuka, pasakojimų apie Lietuvą, jos šlovę, pasiaukojusius tėvynei žmones paklauso ir, matyt, suvokia, kad be reikalo tėvynę ir bičiulius tėvynėje apleido, savo energiją svetimiems pardavė, o tėvynainius paliko vargti ir kovoti su neteisybėmis ir savais juoduliais.“

Apie pirmąją pažintį su Siauruku ir keliones

Paklaustas apie Siauruką ir gyvenimą savo, ,,Stoties viršininko istorijų“ autorius, muziejininkas Raimondas Guobis pažymėjo, kad daugumą atsakymų galima būtų surasti skaitant dar visai naują knygą, kuri platinama Siauruko muziejuje, ir pridūrė: ,,Ar aš kada galvojau, kad jis bus tiesiog suaugęs su siauruoju geležinkeliu, jo istorijos sklaida? Gal įtikimiau tuo metu kažkur toli toli spindėjo jūra... Juk prisiskaitęs nuotykių knygų norėjau būti kapitonu ar bent jau vikriu, tvirtu jūrininku laive, skrodžiančiame didžiųjų okeanų bangas. Tačiau lietuviai nuo pat seniausių laikų niekados nesiveržė prie jūros, jos tarsi privengė. Toks viduje, pasirodo, buvau ir aš.
Motina prisiminė, kad kai jau buvau kokių poros metų, nusprendė man parodyti iš arčiau visai netoli, už menko miškelio, dundantį ir kasdien po kelis kartus prariedantį traukinį, - aš jo išsigandau. Paaugę su broliu daug laiko praleisdavome prie plieno kelio,  ant bėgių dėdavome kapeikas. Geriausiai tikdavo pačios mažiausios - vienos ir dviejų kapeikų monetos - jos taip gražiai susiplodavo, pasilikdavo tik plonas plonas gelsvumas. Visuomet bėgiojau greitai, nes traukinukas pagelbėdavo trumpų nuotolių bėgimo treniruotėms: iš senelių sodybos iki geležinkelio buvo beveik šimtas metrų. Vos išgirdę tolimą dundesį, skuosdavome žiūrėti traukinio... Dažniausiai su broliu, jis buvo jaunesnis...
Traukinuku važiuodavome į Panevėžį. Su močiute. Ji nusiveždavo tašikėje kelis gabalėlius susverto, kvadratukais sulieto, į traškantį popierių suvynioto sviesto. Vis po kilogramą. Turgus būdavęs prie pat stoties ir puikiausią sviestą miestelėnai išgriebdavo bematant. Tuomet pėsčiomis, o kartais ir miesto autobusu keliaudavome pasisvečiuoti pas dėdę Teofilių. Ypač geras laikas būdavo, kai prisirpdavo trešnės - krikšto tėvo kieme augo du milžiniški medžiai, kurių šakos tiesiog linkdavo nuo gardžiausių uogų.
Ir dėdė pas mus vis atvažiuodavo savaitgaliais ne kaip kitaip, bet traukiniu. Buvo jį labai pamėgęs nuo pat paauglystės, kai šiek tiek seneliui baiminantis, kad kur nors pokario reikaluose nesusipintų, buvo įtikintas važiuoti į miestą prie Nevėžio ir stoti dirbti prie geležinkelio, į strategiškai svarbią įstaigą, kurioje dirbančių vyrų net karo metais į kariuomenę neimdavo. Kelis metus depe dirbo staliumi, visokius medžio darbus atlikdavo, dažniausiai darydavo įvairiems įrankiams kotus. Savaitgalį nudundėjus vakariniam traukiniui Anykščių link, truputį visi namuose lūkuriuodavo: tikėdavosi, kad po gero pusvalanduko įeis į kiemą dėdė...
Traukinys buvo magiškas dalykas, kažkas tokio. Jį mes girdėdavome kasdien. Iki traukinio buvo vienas laikas ryte, po traukinio - kitas laikas vakare, ir ateidavo naktis. Rudenį, žiemą pro be lapų stūksančius miškelio medynus aiškiai matydavosi mirguliuojantys, greitai pralekiantys žiburiai, kaip koks važiuojantis laiko keliu miestas, kaip svajonė.
Palydėti savųjų į kelionę, nueiti  į stotį būdavo smagu. Daug žmonių, daug jaunimo, vaikų, vyresnių vyrų bei moterų. Kai kas bėgiodavo, dūkdavo, kai kas ramiai kalbėdavosi, kai kas paniuręs žvalgydavosi. Sutūtuodavo tolumose, ir tuomet nuo miško, kur posūkis už Smėlynės, pasirodydavo traukinys - tiesiog per kalnelius pasišokuodamas prisiartindavo, vis atsikvėpdamas, išpūsdamas po dūmų debesėlį, tarsi iš liūdesio ar džiaugsmo dūsaudamas. Sutarškėdavo vagonai, sucypdavo, dunkstelėdavo veriamos durys ir traukinukas sustodavo perone...

Apie keliones į Anykščius ir muziejų

Paklaustas apie keliones į Anykščius ir apie darbą muziejuje, R. Guobis tęsė savo ekskursą į tolimus laikus. ,,Tai buvo jau labai seniai, kuomet tuoj po 1990 - ųjų pradėjau darbuotis Anykščių muziejuje ir į darbą važinėdavau ne autobusu ar dviračiu, bet mažuoju traukinuku. Visai patogu, truputį pigiau ir daug smagiau taip keliauti būdavo. Dažnai susitikdavau tame kelyje tuos pačius žmones, pažinau juos - jie pasiliko atminties kloduose. Jau daugiau negu ketvirtį amžiaus tarnauju Anykščių muziejuje, iš karto buvęs kaip ,, ministeris be portfelio“, tai arklio muziejuje, tai kitur darbavęsis, dabar jau veik du dešimtmečius pasakoju apie mažąjį traukinuką, Lietuvą bei pasaulį senosios Anykščių geležinkelio stoties Siaurojo geležinkelio ekspozicijoje. Ir viršininko titulas norom nenorom prilipo, nors ir esu mažiausias iš mažiausių. Ar teisingas buvo kelias, gal reikėjo kažkur kitur pasukti? Matyt, reikėjo, bet aš visuomet pritrūkdavau drąsos, nes iš tiesų galėjau, daug ką kitaip galėjau. Bent taip maniau dar prieš gerą dešimtmetį, tačiau dabar pagaliau suvokiau, kad viskas buvo teisinga, kad už visus išbandymus, netektis, suradimus privalau tik dėkoti. Dėkoti Aukščiausiajam, kuris, pasak psalmės žodžių, mane gano, ir nieko man nestinga...

Amžina bičiulystė, išsipildymai ir neišsipildymai...

Paklaustas apie laiko bėgsmą ir gebėjimą jį teisingai suvartoti, Stoties viršininkas prabilo: ,,Nors puikiai suvokiu, kad laikas yra piktas, kad daug ko, ką buvau sumanęs padaryti, jau nesuspėsiu, tad nežinai, kaip bus su ta daugybe mano suplanuotų parašyti knygų? Nors yra vilties, nes jau savo, matyt, svarbiausią knygą - gimtojo Butėnų kaimo istoriją - jau nugabenau į spaustuvę. Truputį liūdina tai, kad vis mažiau žmonių domisi knygomis. Daug įdedama darbo, ypač istoriniams veikalams: eini, ieškai kaip seklys, surašai, o po to suvoki, kad labai mažai kam tai rūpi. Tačiau svarbiausia, kad tai rūpi man ir kad jaučiu šventą aistrą tai padaryti, parašyti, kaip iš tiesų buvo, įdėti tautiškos dvasios, nutiesti tiltą tarp praeities ir dabarties, tiltą, kuris sovietmečiu buvo sugriautas. Padaryti viską patraukliau. Taip skaldyti tas žinias į nedidelius gabalėlius, skaitant tiesiog kartu su kavos puodeliu sugeriamus ir apmąstomus straipsnelius. Tokius istorinius pliūpsnius, tiesiog labai taikliai smingančias strėles...
Tokie ir yra stoties viršininko pasakojimai. Taip, tos istorijos yra šio žanro kūriniai. Jos trumpos, taiklios, mąslios. Nežinau, kiek žmonių jas skaito, tačiau kai kurių skaičiusių atsiliepimai nuteikia pozityviai. Net kartais pamanau, kad tai labai nebloga knyga....
Šių dienų pasaulio atspindys taip pat labai svarbus. Kuomet į paprasčiausią kasdienybę pažvelgi giliau, viskas ir šiandien yra labai įdomu. Deja, didžioji dalis lietuviškosios spaudos, beje, ir mūsų rajono spaudos išteklių suvartojama aprašant politikų darbus bei gyvenimus, išpūstas įžymybes, pramogas ir šventes, taip vadinamus renginius. Šitų tai jau kiekviename užkampyje daugybė, rodosi, gyvenimas virsta ištisine švente, ,,kermošiumi“, kuriame mąstantis žmogus pasijunta tarsi prieškarinis ubagas, mat nebežino, nei kur eiti, nei ko tikėtis.

To rupaus, tikrojo gyvenimo šiek tiek pavyksta užčiuopti vedant ekskursijas Siauruko muziejuje. Yra dalykų džiuginančių, bet kai kas ir pribloškia. Ypač lietuvių tautos dabarties tragedijos. Kai tėvas neleidžia vaikui kalbėti lietuviškai, nes mano, kad jo atžalų, gyvenančių Anglijoje, gimtoji kalba - anglų. Skubina integruotis...

Apie tautinį patriotinį kabinetą ir ,,Plieno džiaugsmą“

Paklausėme ir apie istorinės atminties, tapatybės stiprinimo reikalus. ,,Geležinkelio stotyje yra durys, pažymėtos spindinčia, smetonlaikyje kompanijos ,,Tilmans“ Kaune gaminta metaline lentele su  užrašu ,,Stoties viršininkas“. Tai ir yra tautinis patriotinis kabinetas, ta vieta, kuri bus svarbiausia minint Lietuvos demokratinės respublikos šimtmečio jubiliejų. Čia juk žmogus pabuvęs tampa gerokai patriotiškesnis. Apie Lietuvą čia kalba ne tik viršininkas, bet ir ant sienų kabantys reliktai - tikriausias, optimizmu alsuojantis Lietuvos herbas, jubiliejinis Vytauto Didžiojo paveikslas, garsių tautos vyrų portretų vinjetė, kviečianti eiti didvyrių keliais. Net kiekviena knygelė čia kalba apie Lietuvą, kaip Kazio Binkio tekstas, tikriausia malda, kuri užbaigiama priesaku, kad Lietuva bus tokia, kokios norėsime ir sieksime.
Smagumėlis, kad artėjant prie 120 - ojo jubiliejaus, Lietuvoje vyko Europos istorinių siaurųjų geležinkelių festivalis, jo dieną Anykščių stotį drebino net du garvežiai,  kad jau du kartus rudeniop Anykščiuose pavyko surengti ,,Siauruku sergančių“  bičiulių susibūrimą, konferenciją ,, Plieno džiaugsmas“. Puikus pavadinimas. Norėjosi tai padaryti, mat konferencijų mėgėjas ir rengėjas buvau nuo seno. Daugybė jų buvo Troškūnuose, buvo ir Svėdasuose, buvo Debeikiuose, skirta Dievo gailestingumo metams. Jos moto buvo išmintingosios debeikietės, Guobio Emiliutės - Emilijos Baliukaitės žodžiai: ,,Visko užtektų, jei netrūktų gerumo“.
Nuostabus buvo ,,Plieno džiaugsmo“ formatas - kelionė traukiniu: kartu su tyrinėtojais keliavo ir stoties rajono vaikai, bičiuliai. Rubikiuose, įvertinant didžiojo ežero gėrį, smagios žinios ir diskusijos pagardinamos ,, Žuvienės pašiūrėje“ ragaujama žuviene. Smagu, kad pernai senojoje geležinkelio stotyje pavyko surengti tarptautinį ,,Užupio festivalį“, kad šiemet pėsčiomis nukeliavome buvusių geležinkeliuko bėgių taku iš Rubikių į Uteną. Iš tiesų, galima daug ką  padaryti, jei būtų mažiau trukdymų, kartais net ir iš tų įstaigų ar žmonių, kurių pareiga būtų remti istorinio pažinimo sklaidą, dalykus, kuriuose užkoduotos didžiosios prasmės, o ne nerti į tegul ir blizgias smulkmenas..

-ANYKŠTA

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • va

    Nuoroda

    tikrai isigysiu sio idomaus zmogaus, idomia knygele ir net su autografu.

    Prieš 2 mėnesių
  • Smulkmenėlė

    Nuoroda

    paltų pasaulis

    Prieš 2 mėnesių