Koks Jūsų požiūris į draudimo sutartis?

Dienos anekdotas

Blondinė iš bankomato nori nusiimti pinigų. Už jos stovinti kita blondinė sako:
- Haha, aš mačiau tavo PIN kodą - jis yra keturios žvaigždutės!
Pirmoji atšauna:
- Klysti, jis yra 1566!

Komentaras

Kažin:„ar A.Baurai, kad palydėjo ir paglobojo nebeištikimą LVŽS-ai V.Pranskietį per "Vaižgantines", nebus parodyta R.Karbauskio geltona kortelė?"

Skaityti komentarus (4)
Trečiąją savo knygą ,,Memento Grodno. Dingusi Lietuvos Gardino istorija” rašytoja dedikavo savo Mokytojui, iš Anykščių krašto kilusiam profesoriui Antanui Tylai.

Humanitarinių mokslų daktarė, rašytoja, senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja, Vilniaus Universiteto dėstytoja Jurga Žąsinaitė – Gedminienė užaugo Anykščių krašte, Rubikiuose. Trečiąją knygą ,,Memento Grodno. Dingusi Lietuvos Gardino istorija” šią vasarą pristačiusi moteris atskleidė, jog net ir šiame romane, kurio veiksmas sukasi Gardine, skaitytojas gali rasti Anykščių įvaizdžių – ten vienas iš pagrindinių romano veikėjų mintimis grįžta į savo gimtinę, primenančią šiaurės rytų Lietuvą.

 - Esate kilusi iš Rubikių, baigėte mokyklą Anykščiuose. Ar gimtasis kraštas formavo Jūsų kūrybą? Jei taip, kaip?
- Sakoma, kad kūryba gimsta iš stokos arba iš didžiulio pertekliaus. Nesu tikra, kaip buvo mano atveju. Varginančio stygiaus niekada nejutau : augau mylinčioje, supratingoje šeimoje, buvau globojama ne tik rūpestingų artimųjų, bet ir nuolat mane sergstinčios gimtųjų Rubikių gamtos. Nemistifikuoju, sakau gryną tiesą: ežeras įspėdavo apie artėjančią audrą, aukštaūgės eglės saugojo nuo pliskinančių žaibų, nuo pat ankstyvo pavasario žiedais ir kvapais masinantys žolynai neleisdavo liūdėt... Betgi ar ne visos gimtinės tokios, - kas nors mestels. Žinoma, kad taip. Kaip ir mūsų visų šaknys - giliau ar sekliau įskvirbusios į tą pačią lietuvišką žemę, kai kur sunkią, molingą, kai kur lengvą, Anykščių šilelio smėliu atmieštą.

- Kokie anykštėnai turėjo įtakos Jums, Jūsų vaikystei Anykščiuose, vėliau -  brandai, kūrybai?
- Prisimindama savo vaikystę, regiu ją lyg margą, bet sykiu labai harmoningą dėlionę. Joje tvarkingai rikiuojasi močiutės pasakos, įvairios istorijos, dainos, senelio, tėvų pamokymai, dėdžių, tetų nuotaikingi pasakojimai, perskaitytos knygos. Mano vaikystė nuolat atgyja per žodinę atmintį. Už tai esu dėkinga tiems žmonėms, kurie mane ugdė ir mokino. Vėlesniais metais „mokytojų“ gretos retėjo, dažniau reikėjo pasikliauti savo pačios jėgomis - tai bręstančiam žmogui būtina. Tačiau pagarba ir mokymasis iš savo šviesių kraštiečių nenutrūko niekad. Visad žavėjausi Rimanto Vanago kūrybiniu entuziazmu, džiūgaudama pritariu pastebėjimui, jog Anykščiams labai pasisekė, kad turi tokį talentingą, aktyvų, sakyčiau, patriotišką rašytoją. Lenkiu galvą prieš nuostabųjį kūrėjų tandemą - Mildą Telksnytę ir Vygandą Račkaitį, nuo to paties Rubikių ežero kilusį, pernai mus palikusį, garbųjį Lietuvos istoriką, profesorių Antaną Tylą, uolųjį muziejininką Antaną Verbicką, darbščiuosius Anykščių kraštotyrininkus, kultūros darbuotojus. Turiu, kuo didžiuotis, kuo sekti, iš ko mokytis.

- Kokias  Anykščių apylinkių vietas skaitytojai gali rasti minimas ar aprašomas Jūsų kūriniuose? Kokiuose?
- Simboliška, kad mano kūrinių pavadinimai prasideda iš A raidės: „Akmeniniai Avondalio namai“, „Azuritijos kardinolai“. Juose aprašau tarsi neegzistuojančias, vien mano vaizduotėje gyvas vietas. Bet pastabus, Aukštaitiją gerai pažįstantis skaitytojas galėtų šį tą išlukštenti: mano kūriniuose pasikartojantys gamtovaizdžiai labai primena gimtąjį kraštą (tie patys saugantys vandenys, lygiadienių peizažas). Kitaip tariant, kone kiekviename kūrinyje savita simbolių kalba, sumišusia su ilgesiu, meile, pasakoju apie savo tėviškę. To pasakojimo fragmentų yra ir naujame istoriniame romane „Memento Grodno“: vienas iš pagrindinių veikėjų mintimis grįžta į savo gimtinę, nemažai kuo primenančią šiaurės rytų Lietuvą. Taigi Anykščius galima surasti kiekviename mano kūrinyje, net kai kur girdisi eiliavimas Šventosios ritmu...

- Ar dažnai sugrįžtate į Rubikius, Anykščius? Jei galėtumėte, ar norėtumėte čia gyventi visą laiką?
- Dažniausiai grįžtu vasarą, kai atsiranda laisvesnio laiko man ir šeimynai. Mėgstam pasiirstyti valtimi, apiplaukiam ne tik Rubikių ežerą, bet ir pasiekiam Dusyną, Liminą, Mušėjų. Labiausiai tokia kelionė džiugina mano vaikus. Grįžę į mokyklą pasididžiuodami pasakoja, kad jų seneliai gyvena prie didžiulio, net 968 ha (moka šį skaičių mintinai) ploto užimančio Rubikių ežero, kuriame yra 16 salų, tokiais pavadinimais, kaip Pertakas, Varnagrotė, Česnakinė, Bučinė, Jurginių, Avietinė, Didžioji, Liepinė. Neretai aplankome ir Anykščius, iš jų Siauruku riedame į Rubikius.
Norėčiau gimtuosiuose Rubikiuose pasenti. Prie vandens nejauti senatvės.

- Ketverius metus gyvenote Airijoje, Veksfordo mieste, ten dirbote vertėja. Kodėl sugrįžote namo, į Lietuvą? O greičiau, kodėl išvažiavote?
- Pirmiausia atsakysiu, kodėl išvažiavau. Nes viliojo kita patirtis, kitos galimybės, kiti iššūkiai. Ir dabar daug keliauju. Esu apvažiavusi ne tik Europą, teko lankytis ir Kinijoje, Amerikoje. Visada keliauju tik pažintiniais tikslais, niekad nesiilsiu, apskritai sunkiai nusėdžiu vienoje vietoje. Keliavimas man, kaip ir kūryba, neatskiriama gyvenimo dalis. Kelionės keičia pasaulėžiūrą, įsitikinimus, vertybes, išmoko pasikliauti tais, kurie iš pirmo žvilgsnio pasitikėjimo nekelia.
Kodėl po ketverių metų grįžau iš Airijos? Būsiu labai atvira - išsiilgau artimųjų, lietuviško varškės sūrio su šviežiu medumi, sniego... Taip pat buvau užsimojusi tęsti doktorantūros studijas, apsiginti disertaciją, tyrinėti antrąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine vadintą Gardiną.

- Pirmoji Jūsų knyga, ,,Akmeniniai Avondalio namai“ išleista 2008 – aisiais, Jums grįžus iš Veksfordo. Kaip šiai knygai gimti padėjo gyvenimas užsienyje?  
- Jei nebūčiau išvažiavusi, galbūt šio kūrinio nebūčiau ir parašiusi. Nuolat prieš akis raibuliavo gimtieji vandenys, ausyse skambėjo artimųjų balsai, jų daininga, sava rytų aukštaičių tarmė. Man buvo būtina išsikalbėti ir atsikratyti kaustančios baimės, tokios, apie kokią ir rašiau „Akmeniniuose Avondalio namuose“: ,,Kada prasideda baimė? Kai, vos gimęs, nukrenti į pjaunančiais kampais, keistai žybčiojančią ir rėkiančią erdvę, kur gali riksmu priešintis svetimų formų, kvapų ir garsų kankynei? O gal tuomet, kai, prisijaukinęs ir net įstengęs pamilti tą grobuonišką, savyje netelpantį, pasauliu vadinamą padarą, staiga supranti, kad esi jo nekenčiamas ir klastingai persekiojamas? Tada pradedi savęs gailėtis, nekęsti ir bijoti“.

- Viename interviu esate minėjusi, jog Jums svarbi Astridos Lindgren kūryba. Skaitant Jūsų knygas, jose girdisi  tam tikros Lindgren būdingos intonacijos, kaip, pavyzdžiui, akmenų ir akmenėlių simboliškumas kūryboje. Kas jus sieja su šios rašytojos kūryba?
Vaikystėje buvau pakvaišusi dėl Astridos Lindgren kūrinių. Prisimenu, vieną vėlų ir žvarbų žiemos vakarą skuodžiau iki Burbiškio (esančio apytikriai 3-4 km. nuo Rubikių), kad iš draugės paimčiau „Brolius Liūtaširdžius“.
Apie sąsajas su šios itin savitos rašytojos kūryba man būtų sunkiau kalbėti. Galiu tik paminėti kelis, veikiausiai atsitiktinius sutapimus: mudvi gimėme tą pačią lapkričio 14 dieną, ir mėgom (gėriuosi ligi šiol) tą patį kūrinį - Knuto Hamsuno „Badą“.

- Šią vasarą pristatėte savo antrąjį romaną  ,,Memento Grodno. Dingusi Lietuvos Gardino istorija”. Kodėl romano veiksmas sukasi Gardine? Kuo Jums svarbus šis senasis LDK miestas?
- 2014 m. Vilniaus universitete apgyniau disertaciją „Gardinas - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros centras. XVIII a. antroji pusė (1765-1793 m.)“. Mane sudomino ir sužavėjo 15 metų (seniūnaujant Antanui Tyzenhauzui) trukęs Gardino klestėjimas. Iš esmės tas laikotarpis nebuvo nei deramai įvertintas, nei ištirtas. Tai iš atminties ištrintas mūsų šlovingos istorijos fragmentas. Jaučiau norą ir net pareigą jį sugrąžinti. Kiek leido gebėjimai ir galimybės, tai padariau. Kas netilpo ar netiko akademiniam tekstui, buvo panaudota grožiniame. Taip atsirado mokslinė disertacija, o po jos ir istorinis romanas. „Memento Grodno“ - Gardino seniūno A. Tyzenhauzo laiškais paremtas pasakojimas apie prarastą Lietuvos karališkąjį miestą, XVIII a. paskutiniaisiais dešimtmečiais savo modernia pramone, verdančiu kultūriniu gyvenimu stebinusį įnoringą Vakarų Europą. Restauruotoje, iš tikrų įvykių ir fikcijos sudėliotoje istorijoje ypatingu ornamentu atsiskleidžia užmaršties ir laiko nutildytas pasakojimas apie Gardino velniu vadintą A. Tyzenhauzą, jo bendražygius, priešus, mylėtas, globotas moteris, slaptoje celėje numarintus gabiausius krašto jaunuolius. Į vieną romano audinį suaudžiami skirtingais šimtmečiais (XVIII ir XX a.) besiplėtoję gyvenimai bei juos keitę įvykiai. Šį kūrinį dedikavau garbiam savo Mokytojui, profesoriui Antanui Tylai, kuris svariais patarimais ir vertinga šaltinių medžiaga reikšmingai prisidėjo kuriant romaną. Esu nuoširdžiai dėkinga knygos leidybą parėmusiam „A. ir A.A. Avižienių fondui“.

- Ką Jūsų romanuose gali rasti skaitytojas? Ar rašydama naują knygą turite viziją, ką ji padovanos skaitantiesiems? O galbūt rašote nesitikėdama jokios konkrečios reakcijos ir savo kūrybą palikdama laisvai interpretacijai?
- Skaitytojų reakcijas nuspėti labai sunku. Tačiau nepaisant to, visada savo tekstais noriu pasakyti ką nors naujo, tai, ką vertėtų apmąstyti, įvertinti. Nedrįsčiau skaitytojo varginti nereikšmingais dalykais.

- Dėstote literatūrą Vilniaus Universitete. Kodėl nusprendėte savo gyvenimą paskirti šiai sričiai? Kuo literatūros pasaulis svarbus žmogui, jo asmenybės formavimuisi?  
Daug yra sparnuotų frazių, ką teikia literatūra, gerų knygų skaitymas. Net kai kas iš žvilgsnio gali atskirti - žmogus skaito, ar ne. Aš tokių gebėjimų, deja, neturiu. Tačiau pripažįstu, jog su skaitančiais bendrauti tikrai įdomiau. Kodėl pati pasirinkau tokią sritį? Nes dar vaikystėje knyga mane gelbėjo nuo vienatvės ir liūdesio, niekada su ja nesiskirdavau. Bet kūryba ne visada teikia šviesą ir paguodą kuriančiam... Pacituosiu garsiąją anglų rašytoją Virginiją Woolf: „Man retsykiais atrodo, kad Paskutiniojo teismo dieną, kai didieji karvedžiai, teisės žinovai ir valstybės vyrai ateis pasiimti apdovanojimų – karūnų, lauro vainikų, marmuro statulų, įamžinusių jų vardus, – Visagalis, pamatęs mus su knygomis po pažastimi, kreipsis į apaštalą Petrą ir kiek su pavydu tars: „Žiūrėk, šitiems apdovanojimų nereikia. Neturime ką jiems duoti. Jie mėgo skaityti.“ Taigi ir mano pasirinkimą nulėmė pomėgis skaityti ir mėginimai šį tą pasakyti kitiems.

Austėja ŠMIGELSKAITĖ

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Jo

    Nuoroda

    Bet , kaip lengva , pasivadint save rašytoja , nemanau , kad tai tikrą , dabar tokių daugybė , o čia netigi savęs reklamuoti

    Prieš 2 dienas
  • Vaikystės vasara

    Nuoroda

    Prie to paties:kaip čia " nesirgai" per dėdės Antano laidotuvės,kaip per visų artimųjų?...

    Prieš 4 dienas
  • Vaikystės vasara

    Nuoroda

    Oho kiek pompastikos...Gaila kad daktarė użmiršo žmonės,su kuriais augo... Apgailėtina...

    Prieš 4 dienas