Kurią Anykščiuose veikiančią instituciją (įstaigą) vertinate palankiausiai?

Dienos anekdotas

Ateina moteris pas ginekologą. Ją pasitinka vyras baltu chalatu ir sako:
- Nusirenkite, gulkitės.
Pasižiūrėjo, pasižiūrėjo ir tarė:
- Taip, jums reikėtų pasitarti su gydytoju.
Moteris:
- O jūs kas?!
- Aš čia tik sienas dažau.

Komentaras

Nu joo...:„Atrodo būsiu šiandien per anksti prabudęs... Visoje šitoje istorijoje matau ir pliusų. Na juk visiems galima ateiti ir stebėti, kaip išsipustę ponai ir ponios, žengdami raudonu kilimu, demonstruos savo superinius apdarus, brilijantus ir rubinus, mersus ir maibachus... Kaip Kanuose. Ir visa tai nemokamai!!!"

Komentuoti
Matematikas, muzikologas ir poetas Giedrius Alkauskas rengiasi išleisti antrąją knygą, pavadintą „Vyčio valdos“.

Matematikas, muzikologas, kompozitorius, poetas, kelių universitetų dėstytojas Giedrius Alkauskas, praėjus vos metams nuo pirmosios savo knygos, ,,Keliaujantis akmuo“ pristatymo, jau rengia ir antrąją – istorinę, bet, anot jo, ne visai -  knygą ,,Vyčio valdos“.
Matematikas, kurio vardu pavadinta net matematinė konstanta, sako, jog rašyti jį skatina ,,Atsakomybė tiems, kurie neturėjo galimybių palikti materialaus neginčijamo įrodymo, jog be galo mylėjo gyvenimą (nematerialūs įrodymai - jau visai kitas klausimas)  - tremtiniai, partizanai, nelaimėliai, vienuoliai, vaikai, geros valios žmonės, paklydėliai, savižudžiai - visi, pajutę kada nors šviesą, nors gal tik prieš mirtį.“

 - Dirbate Vilniaus Universitete, buvote Kauno technologijos universiteto profesorius ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas. Vaikystėje grojote akordeonu, vėliau pradėjote kurti muziką, o 2018 – aisiais išleidote poezijos knygą. Kas jaučiatės esantis labiau – tyrėjas ar menininkas, kūrėjas?

- Praeiti metai buvo ypatingi. Labai nelengvi, bet patys keisčiausi per dvidešimt metų, labiausiai išgryninantys vertybinius pamatus ir gyvenimo vėtrungę. Stebuklingi, ne šio pasaulio metai! Daugiausia laiko per juos skyriau muzikologijai – išspausdintas didžiulis straipsnis žurnale „Lietuvos muzikologija“. Taip pat prisidedu prie vienos misijos su  keliais bendraminčiais (tarp jų – žymus danų muzikologas Jensas Cornelius): atitaisome didžiulę skriaudą, padedame prikelti dėl ypatingai nepalankių priežasčių į atminties paribius nustumtą vieną iš keturių didžiųjų Romantizmo simfoninių kultūrų - Danijos Romantizmą. Publikavau ta tema tris straipsnius žurnale „7 meno dienos“. Bet mokslininko-tyrėjo rolėje praleidau pakankamai daug laiko. Kitus mokslo metus paskirsiu vien poezijai ir muzikai. Aišku, dėstymas Vilniaus Universitete išlieka, o dar vis vienas kitas darbas iš seniau prisiveja.

- 2018 m. leidykla „Kauko laiptai“ išleido Jūsų debiutinę poezijos knygą „Keliaujantis akmuo“. Kokia yra Jūsų poezija? Kas įkvepia Jus rašyti?

- Kas įkvepia? Fizinės ir dvasinės gyvybės formų kaktomušos. Vitališkumas. Atsakomybė prieš tuos, kurie neturėjo galimybių palikti materialaus neginčijamo įrodymo, jog be galo mylėjo gyvenimą (nematerialūs įrodymai - jau visai kitas klausimas)  - tremtiniai, partizanai, nelaimėliai, vienuoliai, vaikai, geros valios žmonės, paklydėliai, savižudžiai - visi, pajutę kada nors šviesą, nors gal tik prieš mirtį. Įkvepia suvokimas, kad nieko iki galo nežinau ir nesuprantu, bet turiu būti dėkingas šiam laikui ir šiai vietai. Dėkingas greitai skrendančiam smėliui ir lėtai slenkančiam akmeniui, kurio nežmogiškas lėtumas priverčia sustoti ir apsidairyti. Apie tai ir yra mano poezija - apie gyvybę. Kad kažkurioje žmogaus trajektorijos erdvėlaikyje, vietoje -  nors mintyse, svajonėse ar sapnuose - turi būti žvilgsnis aukštyn. Pacituojant S. Gedą: „Tikrosios eilutės turi būti paženklintos įkvėpimo, pranokstančio mūsų išmintį ir gabumus. Bet tatai buvo žinoma ir prieš tūkstančius metų“.

- Šių metų Poezijos pavasario metu Jūsų poezijos knyga buvo apdovanota Dionizo Poškos premija. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?

- Jau po premijos įteikimo aplankiau Vytautą Stulpiną, vieną iš dviejų komisijos narių, deleguotų Rašytojų Sąjungos. Tokios vidinės šilumos, erudicijos, tvirtybės žmogaus nebuvau dar matęs, ir be lašelio puikybės. Kaip žmogus su pirmo tipo diabetu galėjo išgyventi iki 67 metų? O Vytautas gyvybingas, ir net  labai. Ir koks nuostabus, gilus poetas! 20 metų kovojo, kol pagaliau šiemet pastatė paminklą V. Mačerniui prie Žemaitės gimnazijos Telšiuose. Kai toks žmogus (kurio tada dar nepažinau) suklūsta, nori nenori - patiki, jog turi dovaną, kurią privalai dar labiau lavinti.  Štai jo atsiliepimas: „Eilėraščiai knygoje „Keliaujantis akmuo“ tiesiog stebina savo melodingumu, vitališkumu. Nors tai pirmoji knyga, bet autoriaus galimybės - didžiulės. Taip muzikaliai, virtuoziškai improvizuoti retai kas sugebėtų ir iš labiau patyrusių poetų. Tai prigimties duotybė“ .

- Koks yra Jūsų kūrybinis procesas? Ar rašote suplanavęs, tam paskirtu laiku, ar staiga, tada, kai tik gimsta nauja mintis?

- Nieko naujo nepasakysiu - tie, kas domisi poetų straipsniais, interviu, turbūt pastebėjo tas pačias kūrybinių iškrovų schemas. Aišku, tokių būsenų, kokios lydėjo Sigitą Gedą 1991 m. pavasarį rašant „Babilono atstatymą“ , retas ištvertų - kaip sakė pats Poetas, laiku sustojo, pradėjo melstis ir grįžo - nuėjus per toli, galima ir nebegrįžti. Neseniai Anykščių bibliotekoje viešėjusi puiki poetė Daiva Čepauskaitė gerai visą procesą nupasakojo. Kas bandė, žino - susiplanavus eilėraštį (temą, formą, registrą, metaforų erdvę, vaizdiniją), vis tiek dažniausiai atsiduri ne ten, kur norėjai. Net ir sugalvota forma, kartais paaiškėja, bestabdanti mintį - tada ateina tikroji forma. Manau, jog tai yra pagrindinės poezijos prielaidos: labai gera atmintis, smalsumas be išimčių, empatija, bendražmogiškų, įvairios genezės archetipinių patirčių saugojimas pasąmonėje. Juk vaizduotė - tai tik giluminė atmintis. Žodis „pasąmonė“ yra per daug įėjęs į bendrą vartoseną, tapęs ne visai suvokiama kalbine formule. Bet, kita vertus, kas gi yra klišė? Tai - metafora, savoka,  kuri yra tiek tiksli, kad visi ją pasičiumpa. Tik šiemet, manau, geriau tai suvokiau. Cituojant Bibliją (Mt 12,32), „Jei kas tartų  žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame pasaulyje“ . Burnoti, keiktis, kalbėti nešvankybes ir piktžodžiauti eilėse kartais galima - ar iš savo, ar iš archetipinių patirčių, ir būtinai - nuoširdžiai. Bet tai - tik laikina kaukė, tik hipostazė. Iš pasąmonės einančios pamatinės vertybės yra nepajudinamos, ir prieš Šventąją Dvasią nenusidedama.

- Kaip manote, ko reikia žmogui, kad jis galėtų vadintis rašytoju? Užtenka išleisti knygą? Reikia išparduoti didžiulį tiražą? O galbūt rašytoju tiesiog gimstama?  

- Negaliu kalbėti apie prozą. Tik dideli autoriai mane užkabina - Vaižgantas, B. Radzevičius, V. Krėvė, R. Granauskas, G. Beresnevičius, S. T. Kondrotas, taip pat anykštėnas Dainius Žičkus (nustebčiau, jei jo knyga „Šmaravėjaus nuotykiai“ per knygų mugę vasarį nebus išrinkta kūrybiškiausia metų knyga). Labai daug tikiuosi iš planuose esančių I. Šeiniaus, J. Jankaus, L. Gutausko, A. Žagrakalytės, D. Preišegalavičiaus prozos knygų. Bet net ir skatydamas, atrodo, talentingus autorius (M. J. Urbono „Šimtmečių melancholija“), stumiesi per jėgą - na, nėra beribio sielos gausmo, ir tiek. O poezija  - kas kitka. Pagaliau šiemet supratau - poezija nėra knygos. Yra autorių, kritikų, mokslininkų, eiliuotojų, kuriems literatūra - amatas. Parašai „aš tavo rožių, viešpatie, ilgėjaus“ prie stalo. Darbas baigėsi, padedi plunksmą - ilgesys praėjo. Tokie žmonės nuoširdžiai tada tiki, kad poezija Lietuvoje išsigimė, kad svarbu mokėti rimuoti, lyg rimavimas pats savaime ką nors bendra turėtų su poezija. Nei rimavimas, nei, tarkim, antikinė eilėdara, akrostichai ir konkordantai patys savaime nėra poezija. Rimavimas - tai epochinė forma, vienas iš tų stebuklingųjų, kūrybiškumą skatinančių suvaržymų, visatos, biologinių ciklų, harmonijos atspindys, pulsacija. Bet apribojimų gali būti įvairių, ne tik silabotonika. Čia kaip silpnaregiškumas - vieną juslę suvaržei, atlaisvindamas kitą - klausą. Didžiausiais tiražais Lietuvoje (kiek peržiūrėjau namų bibliotekoje) poeziją leidžia Rimvydas Stankevičius ir Mindaugas Nastaravičius - 1.000 egzempliorių. Na, labai geri autoriai vaikišką poeziją gali išleisti 1.500 egz., ir viskas. Didesni tiražai - tai arba tuštybės spauda, arba specifiniai projektai. Tai nėra nei gerai, nei blogai, bet tikrai ne kokybės matas. Kaip sako Vytautas Stulpinas, užtenka, kad būtų trys tikri skaitytojai. Arba, kaip Antanui Kalanavičiui, užtenka neatšaukiamai tikėti tuo, ką darai, net jei knygos ir nespausdina.
Bet kad nepasiduotum saviapgaulei ir iliuzijoms, besikaupiančioms nuoskaudoms ar tuštybei, reikia, kad kas nors iš pripažintų poetų - tarkime, kuris nepriklausomybės laikų Poezijos Pavasario laureatų - pasakytų, jog tavo kryptis gera, poetinė klausa lavėja, balsas autentiškas ar bent jau kristalizuojasi į tokį. Poezija, kaip ir gyvenimas, niekam nepriklauso. Sakyti, kad kas nors yra pripažintas poetas, tas pats, kas sakyti „pripažintas gyventojas“ - nesąmonė! Jei rašai sau, savigydai, anūkams, kaip dienoraštį, savo gyvenimo įprasminimą, kaip ritualą - puiku, tikrai! Bet jei negaudai stipresnių žmonių virpesių ir nejauti, kad kada nors gaudysi(daug poetikų aš ir pats dar nesu atradęs, bet vis sugrįžtu), ir sakai, kad kitų gyvenimas (t.y. poezija) - tai nevykę eksperimentai, naujų laikų nuokrypiai, o kad patinka tik klasikinė XX a. poezija (iš tiesų, greičiausiai patinka socrealizmas, o ne G. Traklis ar A. Mackus) - tai jau puikybė. Visų gyvenimai yra vertybė, evangelinis kiekvieno žmogaus orumas - nepajudinama duotybė. Mane patį labai traukia senoji raštija  - Konstantinas Sirvydas su savo naujadarais ir Jonas Bretkūnas su netyčiomis pavartotomis prūsybėmis yra tikri poetai! Mėgstamus ar rezonuojančius, bent jau sudirginančius vidines sroves ir tektonikas lietuvių poetus galima būtų ilgai vardyti. Iš vos vyresnių kolegų - labiausiai žavi G. Latako, E. Šeputytės, R. Stankevičiaus kūryba, o iš jaunesnių amžiumi (bet gerokai vyresnių kaip kolegų) poetų - A. Veiknys, J. Jasponytė, D. Petrošius. Visko perskaityti neįmanoma, bet stengiuosi pajusti kuo daugiau artimos spinduliuotės.

- Gimėte ir užaugote Anykščiuose. Kaip Jus kūrė ir formavo šis kraštas, jo žmonės? Ar dažnai čia sugrįžtate dabar? Ar Jūsų poezijoje galima rasti Anykščių atspindžių?

- Kuo toliau, tuo daugiau laiko praleisiu Anykščiuose. Liudiškių miškų takai, Šaltupio griovys, Ramybės kvartalas, buvęs knygynas yra persmelkę kiaurai sapnus. Dažni pasikartojantys sapnų motyvai - kartais medinė, kartais balta antroji bažnyčia Anykščiuose, o pirmoji - apsemta, tik kupolas kyšo; slapti trumpkeliai iki Vilniaus; iki Vilniaus nuo Anykščių kursuojantis troleibusas; keli nežinomi Anykščių kvartalai, kuriuos vis ilgiuosi aplankyti ir kurie štai kažkur prasideda - ar ties Gegužės gatvės pabaiga, ar iškart kitapus siauruko tilto. Pilna mano poezijoje Anykščių - Būdragaidžio ežero, Ramaldavos miško, net ir festivalio „Devilstone“ - manau, tai yra pats geriausias iš festivalių Lietuvoje pagal sukeliamų jausmų polifoniką. Mums yra laimė tokį turėti. Tikiuosi, turėsime dar labai ilgai.   

- Prabėgo vos metai nuo Jūsų pirmosios knygos pristatymo Anykščiuose. Šiuo metu jau ruošiate savo antrąją knygą. Papasakokite, ko iš jos gali tikėtis skaitytojai.

- Knyga vadinsis „Waykitoia Wieszpatia“ (arba šiuolaikine kalba ir rašyba, „Vyčio valdos“). Knygos forma - metraštinė: vienas skyrius yra skirtas konkretiems Lietuvos istorijos (ar istorinės falsifikuotės, mitologijos, o gal tik fantazijos, jog tai galėjo įvykti) metams ir vienam to įvykio psichologiniam pjūviui. Du skyriai jau išspausdini „Šiaurės Atėnuose“ (2019-07-12). Vienas labai ilgas skyrius, skirtas bičiulei kalbininkei Grasildai Blažienei, pasirodys žurnale „Acta Linguistica Lithuanica“.  Kiti skyriai irgi bus po truputį spausdinami. Rimvydas Stankevičius, kuriam vis nusiunčiu kurį jų pabaigęs, labai drąsina ir palaiko. Komplimentus iš bičiulių priimu kaip meilės ženklą,  pagyras - kaip paskatinimą dar labiau tobulėti, ne tiesiogiai. Bet nesutinku, kad meilę reikia filtruoti. Štai jo mintys apie šią knygą. Tebūnie - tik šališkos, bičiuliškos: „Bus labai gera tavo poezijos knyga - niekas dar niekada to nedarė, tai tarsi koks ,,Stiklo Karoliukų žaidimas”. Tiems, kas supras, pajus kontekstų jungtis ir pamatys bendrą lauką - stogus nuraus. O aš būsiu vienas iš jų. Primeni man Johaną Sebastianą Bachą, o ši tavo rašoma knyga - jo „Gerai temperuotą klavyrą“, kur polifonija - ne tik melodinė, bet ir semantinė. Ir duok mums, Dieve, kuo daugiau ją skaitančių ir ją suprantančių“. Kiekvienas skyrius sudarytas iš keturių paragrafų. Su „Anykštos“ skaitytojais pasidalysiu tik vienu paragrafu iš 1306 m. skirto skyriaus. Tai - klasikinis jambinis ketureilis be sinkopių. Bet knygoje pasitelkiu labai daug įvairiausių formų, net renesansinių ar pačio išgalvotų, jei tai diktuoja muzikinė intuicija. Šiame tekste labai smarkiai griebiamasi aradikacijos (šaknų supanašėjimai, morfologinės variacijos), o „akeivos“ - tai burtai, apžavai, bet gal su švelniu mulkinimu.

Jaunas Ąžuolo bernelis Lizdeikutis
ilgisi Šermukšnių mergelės

Vilnelėm į Nerį kur neria Vilnelė –
Pa-Pa-Sakų miestas! Kas man iš to, kas?
Pa-Pa-Saką seka šermukšnių mergelė –
Tiems seka, kas seka... Lankauju lankas.

Saulukės jos lūpos, saulakiai jos akys,
Pašvaistė šventos Šventaragio nakties…
Palaukti laukuos? Kas laukujy atsakė?!
„Atmilk… Nesivilk link Gerosios Vilties!“

Nerimčiau, numirčiau, tačiau neatmilčiau!
Išdievinčiau dovanas Dievo visas,
Gėle širdgailia su perkūngalia gimčiau –
Šermukšnių mergelei įpint į kasas.

Dainuoja – dienoja, nuvytėliai kelias,
Nuo jos aromato mirties atsikrato,
Pravysta vėlelės – pragysta gėlelės,
Išnoksta, išsprogsta kiek akys užmato!

Užgimt gėlele? Gi nuginkit į šalį –
Dūlėsiu, dulkėsiu kely pakely
Šermukšnių mergalės... O, Dieve dauggali!
Paverst dulkele Tu manęs negali.

Deivilių akeivoms jau takas užakęs
Širdin... Nuoširdžiai, teakėja kitų
Akipločius – deivės manęs nebeakins!
Akylai seku, bet tiktai surandu

Akivaruos sielos, tarp sielvarto sielių,
Mergužės vaizdužį: išblukusį, brangų,
Bevietį, bekūnį... Prisiekiu Perkūnu:
Uždegsiu ugnim, nudanginsiu į dangų!

Ir gilės negilios, laja nelalėja,
Žiedai nežodingi, nežodina vėjo,
Nebylūs lizdai... Lizdeikutis netyli!
– Šermukšnių mergele,
Sapnuoju ir myliu... 

Austėja ŠMIGELSKAITĖ

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Giedrius

    Nuoroda

    Atsiprašau už keletą klaidelių! "7 meno dienos" yra savaitraštis, ne žurnalas. O ketureilis, aišku, amfibrachinis, ne jambinis :)

    Prieš 4 savaičių