Ar savo noru nešiosite veido kaukę?

Dienos anekdotas

Džiugi naujiena: Vilniuje žada pagaliau atidaryti sporto klubą, į kurį neįleis lankytojų, apsirengusių sportiniais kostiumais.

Komentaras

Antanina:„ir karantino pradžioje dauguma koronaviruso atvejų buvo įvežtiniai, buvome jau apsiraminę kad virusas nebeplinta, atlaisvinus padėtįį aišku kad pasipils atvežtiniai atvejai, vėl reiks tupėt užsidarius, nes tikriausiai įves karantiną, o kaip karantino metu buvo visiems "gerai" nespėjom pamiršti"

Skaityti komentarus (2)
2020-03-30

Apie 1991-uosius

 

1991 metų rugsėjo 27 dieną Tarybų Sąjungos gynybos ministras Dmitrijus Jazovas pasirašė įsakymą dėl 1989 metų rudeninio šaukimo kareivių demobilizavimo. Tą pačią dieną lietuviai, latviai ir estai buvo paleisti namo.

 

Iš laiškų ir kalbų žinojau, kad viskas namie dabar kitaip nei buvo 1989-aisiais. Tačiau kol pats situacijos nepačiupinėji, jos normaliai ir nesupranti. Į savo kaimą Molėtų rajone grįžau būdamas visiškas ,,ufonautas“. Tuo metu dauguma buvusių klasės draugų buvo metę studijas aukštosiose mokyklose ir beveik visi pažįstami kažkur kažkuo prekiavo. O man niekaip ,,nedašuto“, jog reikia pirkti kubinio metro talpos languotą ,,tašę“ ir važiuoti bent iki Maskvos. Kokios ,,tašės“ - aš jau antroje klasėje žinojau, kad būsiu mokytojas!

Rudenį, žinia, universitetai studentų nebepriima, prasidėjus mokslo metams mokykloje įdarbinti nebegalėjo net švogeris - visi etatai užimti.

Tėvai jau buvo pensininkai, gyveno kaime, laikė 4-5 karves, kelias kiaules. Jiems, kogero, būtų visai patikę, kad apskritai likčiau kaime. Atvesčiau ,,zdaravą“ marčią ir perimčiau ūkį...

Tokio emocinio fono skatinamas ir likau savo kaime žiemoti iki kitų metų vasaros. Vasarą tapau pedagoginio ,,neakivaizduoliu“, rudenį pradėjau dirbti Traupio pagrindinėje mokykloje. Į stacionarą nestojau, nes bijojau būti našta tėvams, o be to - jaučiausi ir žiauriai senas. Ką aš, 21-erių metų ,,diedas“, su 18-mečiais veiksiu?

Prasidėjus nūnai karantinui, suvokiau, kad 1991-1992 metais kokius 8-9 mėnesius gyvenau saviizoliacijoje. Ir buvo visai faina. Kitokia, aišku, ta izoliacija buvo nei dabar. Judėjimo laisvės, bent jau po Lietuvą, įstatymai nevaržė, bet judėti nebuvo už ką.

Turėjau ,,dvylikinę“ ,,Jawą“, tėvas - šeštą ,,žigulį“. Atsimenu, vairuotojo pažymėjimo vertę tada įdomiai traktavome – na, kokių 50 km. spinduliu nuo namų lyg ir be teisių buvo galima važinėti. Bet toliau kaip Utena ir Ukmergė be teisių važiuoti lyg ir negerai. Tabu.

Tačiau kai neuždirbi savo pinigų, drožti tėvo ,,žigulį“ buvo nesmagu. Tik kartais jį pasiimdavau.

Tėvai maisto produktų praktiškai nepirko. Tik kruopas, makaronus, cukrų, aliejų...

Ir valdiškos degtinės nereikėjo. Kaimas turėjo bendrą samagono aparatą. Jis keliavo iš vienos pirties į kitą. Vienu varymu išeidavo apie 20 butelių samanės. Tėvas butelius sukišdavo į grūdų aruodą, todėl niekada nežinodavo tikslaus savo atsargų kiekio. Esant progai, iš aruodo man buvo galima legaliai išsitraukti butelį, be progos - tekdavo jį pasiimti tyliai, nesireklamuojant.

Pavasarėjant išsilaikiau vairuotojo teisės. Ne todėl, kad jų labai reikėjo, o dėl to, kad nebuvo ką veikti. Per žiemą į sąsiuvinius persirašiau Adolfo Šapokos istoriją, mokiausi datas, piešiau schemas.

Griovau tėvų už pajus gautos kolūkio fermos gabalą. Jau tada buvau autistas, mėgau dirbti vienas. Kartą lūžo fermos perdanga, ,,parėjau“ nugara ant betoninių ėdžių. Guliu. Kojas rankas pajudinti galiu, bet atsikelti nepajėgiu. Oro temperatūra minusinė. Artimiausia sodyba bent už kilometro... Pagalbos neprisišauksi. Na ir paršliaužiau namo kažkaip... Taigi, turėjo gyvenimas natūriniame ūkyje ir savo minusų.

Nuvažiuodavau į Traupį krepšinio pažaisti. Kol kelias nebūdavo nuklotas sniego (kelių centimetrų sluoksnis nebuvo laikomas rimta kliūtimi) iš savo Balninkų į Traupį 50 kilometrų važiuodavau ,,Jawa“ . Sporto salė kaip ir nelabai buvo šildoma, tačiau problemų tai nekėlė...

Iki šios dalies tekstą perskaičiusi ,,Anykštos“ redaktorė įvertino mano tuometinę būseną: ,, žmogau, tu gyvenai idealiomis sąlygomis, buvai saugus“. Tik teoriškai žinojau, kad pasaulyje egzistuoja bananai, o apie jogurtus, manau, nebuvau girdėjęs. Tačiau man nereikėjo rūpintis, kaip išgyventi, atvirkščiai - žinojau, jog turiu tėvų užnugarį.

Sesuo tuo metu augino tris mažus vaikus. Jos vyras buvo mokyklos direktorius, ji pati - mokytoja. Jauna inteligentų šeima laikė karvę, prieauglį. Vienu metu jų ūkyje buvo net dvi karvės. Mūsų tėvai jiems atgabendavo pilną bidonėlį kiaušinių. Visuomet namuose buvo lašinių. Prekėms būdavo išduodami talonai, todėl žmonės pirkdavo ne tai, ką reikia, o ką galėjo nusipirkti.

Sesuo prisimena, kad aš, grįžęs iš kariuomenės ir pas ją aptikęs ,,štabelį“ muilo, juokavau: ,,Kaip parduotuvėse muilo netrūks, jeigu tu visą į namus susitempei“. Jai, patyrusiai grūsčių eilėse prie kaimo parduotuvės realybę, mano juokelis tada nepasirodė juokingas. Sesei 1991-aisiais buvo baisu. O tiems, kurie augino vaikus ir neturėjo tėvų užnugario, buvo dar sunkiau.

Ir dabar, per koronavirsuso epidemiją, žmonės turi teisę į skirtingas jausenas, būsenas, emocijas... Nėr ko vieniems iš kitų vaipytis. Dvidešimtmetis viengungis, galintis neribotam laikui grįžti pas gerai gyvenančius tėvus, koronavirusą laisvas priimti kaip nuotykį. O šeimoms su mažais vaikais, senais tevais, nestabiliomis pajamomis - tragedija. Jei iki šiol balansavai ant skurdo ribos, lyg ir aišku, kad nebebalansuosi. Lyg ir aišku, į kurią pusę krisi...

Tas pats ir su verslais... Jeigu įmonė iki šiol svyravo tarp ,,būti ir nebūti“ , matyt, pirmosios alternatyvos jau nebeturi.

Mirtys nuo koronaviruso labai panašios į ekonominę fizinių ir juridinių asmenų mirtį. Sveiki ir stiprūs išliks...

Ech, kad man grąžintų 1991-ųjų sveikatą ar bent ,,pofigizmą“! Nors dėl pastarojo dar abejočiau, nes gyvenimas rodo, kad šita savybė kritinėse situacijose labiau kenkia nei padeda. Dalis grįžtančių ,,iš anglų“ ir ,,norgės“ požiūriu į aplinką panašūs į mus 1991-aisiais. Tik...vienas skirtumas - mes niekam grėsmės nekėlėm...

Vidmantas ŠMIGELSKAS
vidmantas.s@anykšta.lt

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Geras

    Nuoroda

    Straipsnis, "įdarbinti nebegalėjo net švogeris". Taip ir darbinamės 30 metų į valdiškus darbelius... Ir nė žodžio apie Tubį...Geras straipsnis.
    Janas maliakalnio

    Prieš 3 mėnesių
  • Elementaru,

    atsakymas į: Geras Nuoroda

    Jei užsimintų apie poveikio darytoją, nevagiančių bičių traną, teisiamą Molėtuos, sušiktų bet kokį straipsnį, bo žmonės net nebeskaito toliau susnervavį.

    Prieš 3 mėnesių
  • Kaimietis

    atsakymas į: Elementaru, Nuoroda

    Dabar rojus ,o kai buvo jis vaiksciojot galvytes nuleide

    Prieš 3 mėnesių
  • Garbės lenta

    atsakymas į: Elementaru, Nuoroda

    Apie ji tegul galvoja sąrašo nariai. Alfrydas SAVICKAS
    Algirdas GANSINIAUSKAS
    Algirdas PUPKIS
    Algirdas ŠIMKUS
    Algis BUKAUSKAS
    Aliutė KURMINIENĖ
    Alvydas GERVINSKAS
    Arvidas PAJUODIS
    Asta MISIŪNĖ
    Asta SEREIKIENĖ
    Audronė SAVICKIENĖ
    Audronius GALIŠANKA
    Aušrius ŽĄSINAS
    Birutė TUSKIENĖ
    Daiva TYLIENĖ
    Dalius STASIUKONIS
    Dangira NEFIENĖ
    Dangirutė ČEKANAUSKIENĖ
    Danutė KUTKIENĖ
    Deividas RAMONAS
    Donaldas VAIČIŪNAS
    Donatas TUSKA
    Egidijus MATIUKAS
    Elvyra KARALIŪNIENĖ
    Gediminas KUTKA
    Gintaras RAŽANSKAS
    Gintautas PRANSKEVIČIUS
    Jolita ABRAŠKEVIČIENĖ
    Jonas BUZILIAUSKAS
    Jorūnė RAGAIŠIENĖ
    Julius JAKUBĖNAS
    Juozas MAČYS
    Jūratė BERNATONIENĖ
    Jurgita BANIENĖ
    Jurgita SENVAITIENĖ
    Kazys MORKŪNAS
    Kęstutis TUBIS
    Kristina BEINORYTĖ
    Laura PLISKAUSKIENĖ
    Ligita BUKAUSKIENĖ
    Linas PRAVILIONIS
    Neringa MISIŪNĖ
    Nijolė PRANCKEVIČIENĖ
    Prima VAIŠVILIENĖ
    Raimundas RAZMISLAVIČIUS
    Ramūnas BLAZARĖNAS
    Regina ŽVIRBLIENĖ
    Rita JUODIŠKIENĖ
    Rita ŠIMKIENĖ
    Rolandas JURKĖNAS
    Sigita MAČYTĖ-ŠULSKIENĖ
    Tadas TAURELĖ
    Vaida ZLATKUTĖ
    Viktorija NOREIKIENĖ
    Vilma PETRAITIENĖ
    Virginija PRANSKEVIČIENĖ
    Vytautas DATENIS
    Vytautas SENVAITIS
    Žana LOGINOVA
    Žydrė SAPRIGONAITĖ

    Prieš 3 mėnesių
  • Seniai

    atsakymas į: Garbės lenta Nuoroda

    Labai seniai ,gal "Anykštoj " ,o gal dar "Kolektyviniam Darbe" skaičiau kaimynės Neniškienės straipsnį kas nutinka individui kai jo organizme trūksta jodo. Gal tamsta nusipirk joduotos druskos,tik berk prieš baigdamas gaminti maistą.Kitu atveju poveikio nepajusi.
    Janas maliakalnio

    Prieš 3 mėnesių
  • Vardas

    atsakymas į: Garbės lenta Nuoroda

    Nu pasinervuok Grabo lenta nakčiai. Pridurkas esi. Jau visi metai kaip pridurkas.

    Prieš 3 mėnesių
  • Skirtumas tik tas ,kad daug islobo .Eilinis kalkoznikas sudinas vaikščiojo ,o dbr ..Grįžo musiskiai už kuriuos gavot paramas lobot.Ir pykta dbr kad neberasuksi kapeikytes per pažįstamus

    Prieš 3 mėnesių
  • Gyvenimas

    Nuoroda

    ... geri prisiminimai apie,, učepka,, - pamenu valgykloje pasiėmiau duonos tris riekutes vietoj dviejų... Bėgau su kauke visa diena????????????sekanti karta kažką pamiršau... 10 km pirmyn ir 10 km atgal bėgau...rusu karininkas sakė,, kol begsi atsiminsi visa gyvenimą, kas yra disciplina????????????

    Prieš 3 mėnesių
  • nu

    Nuoroda

    dabar kumeciai tarnauja jankiu okupantams ,ziauru ??

    Prieš 3 mėnesių
  • Tfu

    atsakymas į: nu Nuoroda

    Pasvajoti vatnike tu gali apie tokias sąlygas, kokias turi Nato kariai. Man dėl tavęs žiauru, koks tu durnas esi.

    Prieš 3 mėnesių
Įkelti daugiau