Vyras įlekia pro duris ir šaukia: – Žmooonaaa! Greičiau į lovą! Žmona metė puodus, greitai nusirengė ir lovon. Vyras plumpt į lovą, abiem ant galvų antklodę užmetė ir sako: – Žiūrėk, kokį laikrodį nusipirkau – tamsoje šviečia!..
Komentaras
Gėda:„skaityti tokius pasiteisinimus, kad kvėpavimo aparatams nėra lėšų. Tai ko iš viso važiuoti į gaisrą, jeigu ugniagesiai neaprūpinti reikiama įranga? Reikia spausti rajono valdžią, tarybos narius, kad biudžete tokiems svarbiems dalykams atsirastų pinigų. Budriuose tai ugniagesiai galėjo privažiuoti prie ežero vandens. O kaip būtų kitose kaimo vietovėse? Priešgaisrinių tvenkinių nuo kolūkmečio nebelikę, visokių balų ir tvenkinių prikasiota, bet jie aptverti tvoromis, be privažiavimų, kai kur net nėra vandens. Kodėl apie tai niekas negalvokja?"
Atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės gynimo 30-metį, Lietuvos laisvės gynėjų dieną, Anykščių rajono kultūros įstaigos šį trečiadienį minės virtualiai. Feisbuko vartotojams 1991 metų sausio 13 dienos įvykius primins tų dienų liudininkų pasakojimai, nuotraukos ir autentiški vaizdo siužetai.
Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas "Anykštai" sakė, kad sausio 13-osios išvakarėse muziejus internetinėje erdvėje dalijasi unikaliais kadrais. "Juose atsispindi to meto nuotaika, kalbėtojų balso intonacijos.Jeigu kas į tai užmes akį, turės galimybę sužinoti, kad Anykščiuose, prieš išvažiuojant į Vilnių, susirinko minia žmonių.Buvo plakatai.Tai jau neįprastas dalykas. Šiandien būtų sunkiau išsivaizduoti, kad tai vyktų. O tuo metu tai buvo ne tik Vilniuje, bet ir rajonuose", - sakė A.Verbickas. A.Verbickas pasakojo, kad muziejus iki šiol saugo ir tų įvykių "ginklą" - armatūros strypą įvyniotą į guminę žarną. Pasiteiravus, kaip elgtųsi, jei tėvynei Lietuvai pavojus iškiltų ir vėl, muziejaus direktorius A.Verbickas sakė, kad ir vėl, kaip prieš 30 metų, skubėtų jos ginti. "Žinoma važiuočiau", - net nedvejodamas atsakė A.Verbickas. Muziejaus direktorius sakė, kad šiek tiek liūdna, kad sausio 13-ąją teks paminėti užsidarius, nes muziejus turėjo minčių, kaip tuos įvykius priminti. Muziejaus direktorius A.Verbickas trumpo pokalbio metu prisiminė, kad pirmoji Sąjūdžio būstinė Anykščiuose buvo įsikūrusi būtent muziejuje, vėliau ji buvo tame pastate, kur dabar veikia "socialinis" (šalia Mokesčių inspekcijos). "Ten jie turėjo kabinetą, ten man teko tomis sausio naktimis budėti. Puikiai žinau tą dalyką", - prisiminė A.Verbickas. Sausio 13-ąją mini ir Pasaulio anykštėnų bendrijia. Šios bendrijos veiklos koordinatorė Simona Ševščenkaitė sakė, kad į istorinės datos paminėjimą įtraukė Anykščių menų centre savanoriaujančias moksleives. "Joms buvo įdomu susižinoti daugiau apie sausio 13-ąją, pasikalbėti su tais, kas tuose įvykiuose dalyvavo.Susisiekėme su "Anykštos" vyr. redaktore Gražina Šmigelskiene, kuri papasakojo savo prisminimus, nes tuo metu buvo Vilniuje. Išleisime prisiminimų rašinėlį, kuris bus daugiau skirtas jaunimnui, patalpinsime jį feisbuke", - sakė S.Ševščenkaitė. Anykščių kultūros centras sausio 13-ąją taip pat savo veiklas kelia į feisbuką. Jau aštuntą valandą ryte bus virtualiai keliama trispalve, vėliau bus galima stebėti vaizdo siužetus su prisiminimais apie sausio 13-ąją, išvysti meno mėgėjų pasirodymus.
O jums Svarbiausia kelios kieme mašinos ? Kiekvienam kambary TV ir vaikai kiekvienas savo kambary sedi su kompu ?kas iš to buto jei iki pensijos mokėsi ir jis bankui priklauso ,o jei prarasi darbą - virve po kaklu ! Tidel puse lietuvių ir vergauja kitur . Jums materialiniai dalykai uźima didesne vieta gyvenime ? Tada jau kita kalba ...Zinai ,o man visai gerai buvo ,,,,vienas mašiniukas ,mažiau šiukšlinom ,mažiau teršim ,visi gyvenom kartu,kartu valgėm ,kartu sprendem savo problemas ,pagarba vyresniems ,dalindami vieni su kitais . Žmogus buvo su atjauta kaimynui ,o dabar ,,,,” kaip gražiai kaimyno namas dega “... Materialinis gyvenimas nesuteiks dvasines ramybes .,patikek .
Geras gyvenimas buvo sovietiniais laikais atlyginimas 80-200 rub Žieminiai batai 120 rub Mašinos pagal paskyrą reikėjoa laukti apie 10 metų arba pirk turguje 5-7 tūkst. (užtai ir pitko vieną mašiną per savo gyvenimą) Butas valdiškas. Televizoriau kaina 100 ir daugiau rub. Bet užtai šeima turėjo 1 televizorių, vieną mašiną, viename bute visi gyveno ir tėvai ir seneliai ir vaikai. Dauguma bijo pasakoti kas buvo pokario metu. Sakitėm tik tą ką rašė, savo nuomonės net nebandėm reikšti.
SAUSIO 13-OJI
Visi mes mirštama,be yra prasmė-
buvę įvykiai,įstrigę atminty,
Neišblėso tarsi nakties gėlė-
atstovėjome ir laikome gyvi.
Kovojome visi kartu.
Už rankų buvom susikibę-
pasauliui juk parodėme-esu!
Ir tyliai laukėme,
žvelgdami erdvėn beribės.
Skambinimo varpais pranešdami,
kad mes gyvi!
O sunaikinti mus norėjo.
Nepasidavėm,žinojom-ne vieni!
Vienybę,meilę,viltį sėjom.
Jau daug ko nebėra gyvų...
Atminty veidai išliko...
Susikibom rankom
Baltijos kely tvirčiau
ir visada atminsim,kas įvyko.
Sovietmečiu didelis dėmesys buvo skiriamas žmogui.Žmonės buvo draugiški, daugmaž vienodai gyveno, nebuvo labai turtingi, žmonės daug skaitė, daug prenumeravo spaudos, kiekviename kolūkyje buvo biblioteka ,kulturos namai, daug jaunimo, nevyriausybiniu organizacijų, daug organizavo ekskursijų ,pilnos mokyklos moksleivių, muziejai nemokami,gali rašyti iki ryto, o svarbiausia nebuvo bedarbių, darbą turėjo visi, atlyginimai buvo nedideli, bet tai ne skurdo riba, galima buvo ir pasitaupyti, jokių pašalpų, išmokų nebuvo, niekas mokinių nemaitino, nes visos šeimos maisto užtektinai turėjo, nebuvo narkotikų, mokslas buvo nemokamas, šiandieną dziaugiuosi ir pasakoju savo draugams ,kad gimiau pačiu laiku ir šiandieną galiu palyginti su senais gerais sovietmečio laikais.Rajoninio laikraščio kaina buvo 4 rubliai,o šiais laikais euras .Pensininkas jau negali to leisti.
Palikite komentarą