Naujienos

Tyliai, paslaptingai, beveik niekur neišeidama iš savo pastogės Svėdasų miestelio pakraštyje, panirusi į lėtą ir tylią gyvenimo tėkmę gyvena mano istorijos mokytoja Aldona Jagminienė.

Nuo seniausių laikų rodėsi, kad ji ne tik žino daugybę įdomybių, tikriausių paslapčių, tačiau pati daug nepaprasto yra patyrusi.
Neįtikėtina ir nuostabi jos gyvenimo istorija, kurioje susipina daugiasluoksnis senų ir naujesnių laikų visuomenės gyvenimas, praėjusio amžiaus vėtrų blaškoma šeima, mokslai, darbas, gyvenimas ir gebėjimas visuomet išlikti savimi. Ir, žinoma, įsimintiniausios Kalėdos atšiaurios šalies šiaurėje.

Butėnų tradicijos vedami kasmet su Kalėdų Senio dovanomis iš senojo kaimo ir apylinkių su dovanų maišu, sveikinimais ir šventine nuotaika nukeliaudavome net iki Vyžuonų ir užsukdavome pas mokytoją Aldoną Jagminienę  Svėdasuose. Saldainių būdavo pilnas maišas, o šių metų Kalėdų krepšyje - visai ne senelio, o istorijų beieškančio keliautojo - tik mano knyga apie Butėnus.

Istorijos pradžia

Kaip ir dera, kalbėtis su istorijos mokytoja pradedu nuo pačios pradžių pradžios, kairiojo Šventosios upės kranto, kuriame ir gimė bei užaugo jos tėvai. Visai šalia Mickūnų, nūnai išnykusiame Tiltynės kaimelyje, iš žvejybos gerokai prisiduriančio, gal dešimtinę žemės teturėjusio ūkininko šeimoje gimė motina Zofija Juozaponytė. Truputį pasroviui, buvusiame Ragaišių kaimelyje, gimė jos tėtis Dominykas Šiaučiūnas, kuris buvęs labai gabus, tad baigęs pradžios mokyklą toliau lavinosi Utenos „Saulės“ gimnazijoje. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje, tapo puskarininkiu, patiko, todėl pasiliko lygtiniu. Kariškio karjerą baigė turėdamas leitenanto laipsnį. Daugelyje vietų dirbo buhalteriu, gimnazijoje jaunimą mokė karinio parengimo, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo sąjungos „Jaunoji Lietuva“, Lietuvos šaulių sąjungos narys. Nors Juozaponiai, motinos šeima,  gyvenusi nedidelėje trobelėje prie Šventosios upės (tą vietą prie pat Mickūnų tilto žmonės vadindavo Tiltyne), labiau žavėjosi bolševikinėmis idėjomis.

Nuo tikriausios mirties išgelbėjo tetulė

Areštavo 1941 metais. Tų metų birželio 14 -osios naktį į duris pasibeldė žmonės, atėję tremtin išgabenti šeimos. Karininkas, vadovavęs būriui, dviejų mažų mergaičių pasigailėjo, o gal motina su mažylėmis (sesutei tebuvo vos kelios dienos), pasislėpė, tad vietoje jų į sąrašą įtraukė tetulę Marytę Šiaučiūnaitę. Tai ją kartu su broliu D. Šiaučiūnu nugabeno į patį pasaulio kraštą, prie Laptevų jūros. Mergina buvo vos septyniolikos, kai nuo barake gyvenančių lenkių (taip pasakojo) užsikrėtė šiltine ir mirė. Jos brolis sukalė iš lentų į dėžę panašų karstą, paguldė mirusiąją ir, nutempęs per stingdančio gruodo sukaustytą žemę, palaidojo.
D. Šiaučiūnui skyrė penkis metus kalėjimo. Jis darbavosi statybose, gaudė ledinėje jūroje žuvį, dirbo kitus darbus. Po kurio laiko perkėlė į Kolimos lagerius - tremties metai slinko Jakutijoje. Kodėl jis buvo suimtas, niekada tiksliai ir nepapasakojo - ar bičiuliai, ar savi jį įdavė, ar kas nugirdo kokį žodelytį, pokštą apie sovietinę valdžią. Juk žinodavo visokių anekdotų, kupletų daugybę, net juokų maldą, kuri užsibaigdavo: „...vieriu v Stalina v grobu.“
 
Laimingosios - tai mes...

Motina po baisiosios nakties susirinko visą mantą, pasiėmė mergaites ir nieko nelaukusi išvažiavo į tėviškę. Mergaitės įdegė, įrudo kaip čigonaitės nuo karštos birželio saulės, kol vežimu atvažiavo į Tiltynę. Smagus buvęs ten gyvenimas. Žmonių troboje daug, močiutė Juzė dažnai netekdavo kantrybės, nors visai smagiai šaukdavo, kad nebėra ramybės nė valandėlei, kad šitie mažyliai, kaip kokie „karajedai“, viską suvalgys. Praslinko karas, pokariu buvo baugu, nes atokiame kaimelyje susikirsdavo ir skrebų, ir partizanų keliai, kaip sakoma - buvo dvi valdžios.
Aldona skaityti pramoko labai maža, dar gerokai prieš eidama į mokyklą. Močiutė vis prašydavo manęs paimti maldų knygą, atversti toje vietoje, kur įdėtas šiaudas, ir balsu paskaityti. Įsiminė keisti žodžiai, kurie pasėjo klausimą,  persekiojantį visą gyvenimą: „Jėzau Nazarenskas, karaliau žydų...“  Kilo klausimas, kodėl reikia garbinti žydų karalių, jei mūsų tauta tokią seną religiją turėjo. Ir visai ne kažkokią primityvią, bet gėriu, meile paremtą gamtos garbinimą.
Kuomet paaugo, pradėjo mokytis Svėdasų vidurinėje mokykloje, abi su sese gyvendavo miestelyje pas tetulę Jadvygą, kuri daugelį metų dirbo Svėdasuose. Baigusi Svėdasų vidurinę mokyklą 1957 metų vasarą  išvažiavo į Universitetą studijuoti medicinos. Tris egzaminus išlaikė puikiai, pasiliko vienas egzaminas išlaikyti ir jau elitinės specialybės studentė.  Tačiau sulaukė žinios, kad tėtis išlikęs gyvas Lenos žiotyse, Tiksyje - ten žiemą išgyveno vos trys iš atkeliavusių ten pilnos baržos kalinių. Po to dar vargęs ir Kolymos lageriuose, tuose sovietiniuose „kurortuose“ praleidęs net 27 metus.  Išėjo iš mirties stovyklos į laisvę, nors gyvena tremtyje, bet pas jį galima nuvažiuoti, po daugelio metų vėl susitikti.  Jaunatviška dvasia išskraidino - viską metusi, kartu su motina išvyko į Rusijos šiaurę.
Net dvi savaites keliavo traukiniais, kol pasiekė Irkutską, po to nedidelėje Zimos stotelėje laukė giedros, kad galėtų skristi tolyn. Ir vieną dieną danguje nušvito, rodėsi,  dvi saulės. Mažyčiu lėktuvėliu nuskrido iki tikriausio šalčio poliaus - Verchojansko. Aukštų statinių tvora aptverta stovėjo mažytė, baltomis tinkuotomis sienomis trobelė, kurioje kūrenosi metalinė krosnelė – „buržuika“. Pats šalčio polius, tą žiemą ten speigas sukildavo iki 63 laipsnių. Neįsivaizduojamas kraštas, gaivus oras, kvepiantis kedrų, maumedžių aromatu, Šiaurės pašvaistės... Ten švęstos Šv. Kalėdos ir buvo pačios įsimintiniausios..

Geografija iškeista įistoriją

Mokėsi geografijos. Nuostabios praktikos, kelionės po Lietuvą ir Sovietų Sąjungą. Nepamirštamos dienos, praleistos praktikose, keliaujant po Lietuvą, Sovietų Sąjungos šiaurę, visas mėnuo Kaukazo kalnuose, pažintis su dėstytoju Česlovu Kudaba, kitais garsiais to meto geografais...
Užbaigusi studijas  diplomuota specialistė paskiriama į visai nežinomą, sakytum, svetimą kraštą. Norėjosi sugrįžti arčiau tėviškės, arčiau giminių. Kai ištekėjo, gavo darbą Mičiurino kolchoze, kurio centras buvo Butėnų kaime. Įsikurti sumanė miestelyje, tad pasistatė jaukų namuką.
 Žalioji. Geografijos mokė pati mokyklos direktorė Marijona Šablevičienė, tad teko persikvalifikuoti. Mokė fizikos, braižybos, kol pasiliko vien tik istorijos mokytoja. Žinoma,  tai labai panašūs į geografiją mokslai,  juk istorija vyksta geografijos teatre, armijos žygiuoja lygumomis, įveikia kalnus, upes. Juk žinome, kaip Cezaris pereina Rubikoną ar Hanibalas įveikia Po upę ir kuo tai baigiasi – vieniems katastrofa, kitiems triumfas: „Atėjau, pamačiau, nugalėjau.“ Nors tuomet romėnai man nepatiko, norėjosi Kartaginos karių pergalės...
Ir aš prisimenu tas paslaptingas valandėles, kai didžioji istorija vėrėsi net tik klausantis pasakojimų, skaitant vadovėlį, knygas, tačiau ir užtamsintame kabinete žiūrint istorinius diafilmus.

Karjeros vingiai

Mokytoja juokiasi, kai jos darbą vadinu karjera. Žinoma, vaikų darželio Svėdasuose vedėja dirbti išėjo todėl, kad darbas būtų arčiau namų, todėl, kad norėjosi pagyventi be nuolatinio viršininko. Darželis savotiška autonomija. Valdžia - kolchozo valdyba, pirmininkas Vytautas Kovas. Visas miestelis tuomet buvo jo valdos...
Toks gyvenimas. Didis džiaugsmas, kad dar esanti, nes žmogui „atmieruota“ ne tiek jau daug. Ir kai išgirsti, kad ne vienas miršta ir gerokai jaunesnis, tai supranti nejučiomis, kad gal viskas ir neblogai...Savęs ir pasaulio pažinimo noras begalinis. Televizija, knygos, pokalbiai telefonu. Dar kas nors  užeina. Ir jokios vienatvės, vienišumo nėra. Pernelyg bendrauti ir nemėgstanti - iš tuščių kalbų mažai naudos, o dar jei ką daugiau pasakysi, tai nesupras, savo pridės, prisigalvos. Kiek kam protas neša... Na ir atsiminimai - jie visuomet kartu,  juk šiemet sukako aštuoniasdešimt metų... Jau yra ką atsiminti