Orai

Kokiomis užsienio kalbomis kalbate?

Tik rusų - 30.5%
Tik anglų - 4.2%
Tik vokiečių - 0%
Tik prancūzų - 0.2%
Rusų ir anglų - 28.3%
Anglų ir vokiečių - 2%
Rusų ir vokiečių - 4.9%
Rusų ir prancūzų - 3.1%
Prancūzų ir vokiečių - 0.2%
Prancūzų ir anglų - 0.4%
Moku čia nepaminėtą kalbą - 0.7%
Moku tris ar daugiau užsienio kalbų - 13.5%
Nekalbu nei viena užsienio kalba - 5.5%
Moku vieną iš čia paminėtų ir vieną nepaminėtų kalbų - 5.1%

Viso balsų: 452
Balsavimas baigtas. Aktyvus: Balandis 10, 2021

Dienos anekdotas

- Kai numirsiu, palaidokit mane kartu su mano draugais...
- O kam?
- Nebuvo dar tokios duobės, iš kurios mes neišsikapstėm.

Komentaras

Reiketu arklio taxi:„Tik patarčiau pritaisyt prie uźpakalio medžiagos gabalą ,kad ten kakutes kristų ,o ne ant gatves .." Replika:„išmetami natūralūs perdirbti augaliniai produktai mažiau teršia aplinką negu automobilių išmetamosios dujos ir kiti eksploataciniai teršalai. Beja, tai antrinė žaliava tinkama miesto parko daržui tręšti."

Skaityti komentarus (4)
Tikriausia Butėnų kaimo puošmena – daugiau nei prieš šimtą metų statytas Prūso namas.

Šioje vietoje, senojoje sodžiaus gatvėje, kadaise buvo turtingiausio Butėnų kaimo gyventojo Augustinio Žvirblio sodyba, tikriausias kaimo rūmas - bene 25 metrų ilgio ir dešimties metrų pločio troba, akmeninis tvartas bei kiti ūkio pastatai. Sodžiuje ji buvo įspausta tarp čia pat gyvenusių kaimynų sodybų: iš rytų - Antanas Mačeika, iš vakarų - Juozas Prūsas - Ponas, visai šalia, kitoje kelio pusėje, - Žvirblio.


Praėjusio amžiaus pradžioje didysis namas sudegė, bet buvo atstatytas apie 1916 metus, tarpukariu parduotas, naujų šeimininkų nuomotas - daugelį metų čia veikė mokykla, name gyveno ir mokytojai, pokariu veikė klubas - skaitykla, o dabar jis stovi tuščias. Paslaptingas, pajuodęs, truputį apleistas, tačiau žavus šimtamečiu modernios trobos stiliumi ir savąja istorijos pasaka.

 

Nuostabusis Augustinas

Augustino Žvirblio tėvas, dar gerokai prieš baudžiavos panaikinimą išsipirkęs laisvę, sumaniai ūkininkavo, kaime valdė valaką žemės, prie kurios dar pridūrė sėkmingai iš Grikiapelių kaimo ūkininkų nupirktą šilo su žeme gabalą, vadinamą Vilkine. Augustinas lavinosi rusiškoje „liaudies“ mokykloje Svėdasuose, dėl gero būdo, sumanumo įgijo vertingų bičiulių, ryšių, todėl jam pavyko išsisukti iš tarnybos caro armijoje, po to pats įsitaisė tarnauti valsčiaus raštinėje. Kelerius metus buvo ir viršaičiu, tuomet jau pats sprendė, kam karo tarnybon eiti, o kam namie pasilikti. Senoliai pasakojo, kad noriai priimdavęs dovanas - kyšius, visus klausimus sprendęs ryžtingai. Rodėsi, kad tiesiog buvo gimęs vadovauti. Apie savo apsukrius darbelius dėl kartais naivoko plepumo išsitarė karčemoje, žinia pasiekė aukštesnę valdžią ir Augustiną areštavo. Kelis mėnesius sėdėjo Ukmergės kalėjime, kol bičiuliai suskubo jį išteisinti ir išvaduoti.
Augustino sodyba stūksojo beveik pačiame senojo kaimo centre. Namas, nors senovinio stiliaus, buvo milžiniškas. Dėl to ypač tiko susirinkimams ir kitoms visuomenės reikmėms. Kai sodiečių pageidavimu apie 1910 m. Butėnuose buvo įkurta rusiška „narodnaja“ pradžios mokykla, butas jai bei mokytojui su šeima skirtas būtent šiuose namuose. Už patalpas savininkas gaudavo nuolatines įmokas, o mokytojai jį nuolat skųsdavo dėl nuomos sąlygų nesilaikymo -  laiku neatlikto remonto, kad nepasirūpinąs krosnimi, tačiau šiam tie skundai buvo kaip „žąsinui vanduo“ - valsčiuje jį visuomet užstodavo.
Vieną rytmetį mokytojo Ivano Bulmanovo dukra neapdairiai diendaržyje išpylė iš virdulio vis dar smilkstančias anglis ir netikėtai įsiplieskė gaisras. Nors gesinti subėgo visi kaimo vyrai - šulinius išsėmė, rugine rūgštimi ugnį liejo, tačiau didysis namas sudegė iki pamatų, teliko vienas kampas į gatvės pusę.

Modernus namas

Naujai atstatytas namas buvo jau visai kitoks - juo visos apylinkės gyventojai stebėjosi - tokio namo tuomet visoje parapijoje nebuvo. Beveik kvadrato formos, net keturiais langais iš galo, aukštomis lubomis, erdviomis palėpėmis, balkonu bei stilingais prieangiais puikavosi. Augustinas beveik tuo pat metu statėsi trobesius vienkiemyje - pačiame kaimo pakraštyje, ties riba su Šlapiašiliu bei Liepagiriais, kur buvo po reformos gavęs beveik šimtą hektarų žemės. Deja, ties Šventąja įstrigus Pirmojo pasaulinio karo frontui, keli caro kariuomenės kazokai atklydę į statomą vienkiemį, iš kažko nugirdę, kad A. Žvirblis labai turtingas žmogus, reikalavo pinigų, o nieko negavę mirtinai užkapojo kardais. Vienkiemio žemę pasidalijo jo sūnūs Jurgis ir Balys, o ištaigingame name „ulyčioje“ apsigyveno iš Rusijos sugrįžusi jų sesuo Janina Bražiūnienė su šeima. Dar tarpukariu ir ji, ir jos vyras pasimirė, vyresnieji vaikai emigravo į Argentiną, o tėviškėje pasilikęs jaunylis Jonas, išvykdamas gyventi į Vilnių, namus pardavė taip pat iš Butėnų kilusiam, neblogai melioracijos projektuose uždirbančiam, prakutusiam inžinieriui - kultūrtechnikui Damijonui Prūsui, kuris, nusipirkęs šį namą,  ne tik sėkmingai investavo lėšas, bet ir  sujungė savo sodybą su šalia gyvenusio uošvio Ciprijono Jančio valda. Prūsai šiame name negyveno - keliolika metų nuomojo jį mokyklai, o sovietmečiu valdžia jį pavertė klubu - skaitykla.

Mokykla mokyklėlė

Namas buvo toks erdvus, talpus, kad mokytojui jau nereikėjo ieškoti buto kur nors kitur - pusė pirmojo aukšto - mokyklos klasė, koridorius su drabužine, o kitoje pusėje - virtuvė, kambarys kartais vasarą čia atvykstančių šeimininkų reikmėms ir dar kambarys mokytojams gyventi. Taip jau nutiko, kad tuo bene 1930 - 1950 metų laikotarpiu, kai mokykla veikė šiame name, mokytojai buvo jauni viengungiai. Elegantiškas ir kuklus akinukais pasibalnojęs nosį mokytojas Paulius Glemža, iš pažiūros rūstoka, stambianosė Ona Kunigėlytė, Stasė Mikliušytė, labai švelnios prigimties, mielai besišypsanti pilno veido mergina, ne tik vaikučius mokiusi, bet ir  vadovavusi „Jaunosios Lietuvos“ kuopelei, rengė su kaimo jaunimu vakarus, vaidinimus. Ją įsižiūrėjo Svėdasų valsčiaus sekretorius Stasys Pumputis ir po vestuvių mokytoja kartu su vyru išvyko ten, kur Lietuva vyrą tarnybon siuntė.
Tikriausia linksmuolė buvo Apolonija Gliaudelytė, atvykusi 1939 m. rudenį. Buvo retos elegancijos, kupina sumanymų, šviesaus polėkio moteris. Švenčių progomis dabindavosi tautiniais drabužiais, kuriuos buvo pirkusi Kaune, parduotuvėje „Marginiai“. Dainuodavo, truputį skambino gitara, mėgo gerą kompaniją, pobūvius, vakarus su vaidinimais. Pati tuos pasilinksminimus organizuodavo, vakarėlių patalpoms - didelei seklyčiai ar klojimui - apšviesti negailėdavo net savo primusinės lempos. Visuomeninė veikla dažnai  mokytojavimą užgoždavo, kartais net  trukdydavo. Vaikų tėvai kartais padejuodavo, kad mokymo lygis žemas, tačiau kultūros darbas buvo aukščiausio lygio. Ištekėjo už šaunaus jaunikaičio - policininku tarnavusio sodiečio Petro Pakšto. Deja, karas, pokaris išblaškė ir suardė šeimą. Apolonija su vaikais vargo tremtyje, o vyras, kalėjęs lageriuose, į tėvynę sugrįžo tik Lietuvai vėl tapus nepriklausoma.
 Vokietmečiu šiek tiek darbavosi mokytojai Antanas Pliupelis, Matas Čiučkis, vėliau -  Janina Gaigalaitė. Šiame name tuoj po karo sovietai įrengė ir propagandinį tašką, vadinamą klubu – skaitykla, kur buvo rengiamos įvairios paskaitos, sodiečiai kviečiami paskaityti sovietinių laikraščių, knygų, pažaisti šaškėmis bei šachmatais. Tą sovietizacijos sklaidos inventorių vieną naktį atėję partizanai surankiojo, kieme sukrovė į laužą ir sudegino. Čia buvo rodomas ir kinas. Pokario kovos palengva nurimo, o mokyklai pastačius atskirą namą, senasis rūmas ištuštėjo, pasiliko tylus ir paslaptingas, tarsi užvertė savo jaunystės istoriją.

Dabartis, ateitis...

Paslaptingasis namas jau kelis dešimtmečius stovi tuščias. Visko ten buvę, bet nieko veik nelikę - apsukresni berniūkščiai, vienu metu suradę landą į trobas, šį bei tą išnešė, kai kas dviratį, kai kas dar ką... Retsykiais šeimininkai atvažiuodavo vasarą į tą trobą. Matyt, sulaukę pensijos planavo sugrįžti į Butėnus ir iki amžiaus pabaigos čia gyventi. Tačiau vieną darganotą pavakarę darbe Damijoną kliudė traktorius ir gabusis butėniškis nuo patirtų sužalojimų pasimirė. Po kurio laiko paskui vyrą į amžinybę išėjo ir žmona Julija. Metai bėgo, o dabar tik retkarčiais atvyksta dukra Danutė, tokia linksma, švelniai moteriška veik aštuonių dešimčių metų mėlynakė. Aplink kaimynai, tad niekas į trobą nebesibrauna, nors ir įsibrovę nieko nesurastų - nieko ten vertingo nebeliko, tik išorėje ir viduje sienos skyla, į žemę smenga..
Buvo laikas, kai  sodžius viltingai budo, aktyvėjo visuomeninis gyvenimas, turtingesni sodiečiai puoselėjo viltį tą seną pajuodusį rūmą bendruomenės namams nupirkti. Tik dėl kainos nesulygo, mat labai brangi Prūsų palikuonims ta vieta, prie jos taip kaip kadaise senelis Damijonas prisirišę. Butėnai jiems tebėra brangūs. Gal ir gerai, kad taip pasibaigė, nes tuo metu plačiai užsimojus trobesys būtų buvęs rekonstruotas, pakeistas neatpažįstamai. O gal ir blogai, nes nežinia, koks dabar bus to istorinio rūmo likimas. Šimtmečio proga esame sumanę ant jo sienos pritvirtinti atminties lentelę, primenančią, kad šiame Augustino Žvirblio name buvo tarpukario Lietuvos kultūros židinys bei tautos kultūros šventovė - mokykla.

Raimondas GUOBIS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta