Žiema. Palankus metas mušti socdemus. Druskininkų meras Ričardas Malinauskas - toli, nepasiekiu. O štai į Utenos merą Alvydą Katiną galėčiau paleisti akmenį. Bet ranka nekyla... Ir visai ne dėl to, kad jo pavardė Katinas.
Galbūt A.Katinas blogas žmogus. Gal jis kyšininkas, verslininkų prievartautojas, gal žmogžudys ir kanibalas. Tačiau, kai žmogus nuteisiamas be teismo, yra negražu, negarbinga, nepadoru. Jo laikinas nušalinimas nuo mero pareigų teoriškai yra kardomoji priemonė, bet praktiškai tai bausmė. Bausmė, pažeidžianti nekaltumo prezumpcijos principus, žeminanti jo garbę ir orumą. Kažkada tyrimas baigsis, bus nustatyta, kad ar jis kaltas, ar nekaltas. Bet nereikia būti didžiu teisininku, jog suprastum, kad žmogus negali būti kaltas, kol jo kaltė neįrodyta. Dabar yra atvirkščiai – apkaltintas meras turi laukti, kol bus įrodyta, kad jis nekaltas.

„Mediniai žaislai – sunki vaikystė“ – apibūdinamas nevykėlis. Atseit, čia toks žmogelis, kuris būdamas trejų gavo per galvą matrioška... Bet kai kam net į skiedras sutrupinti mediniai vaikystės arkliukai kelia sentimentus ir senatvėje, jie visą laiką jaučia malkų, medžių, pilių trauką. Todėl ant Šeimyniškėlių piliakalnio ir bus pastatyta medinė pilis (Plojimai – aut.past.).

Ruošiausi rašyti „rieves“ apie tarptautinę padėtį, bet virtuozas Igoris Vilniuje atėmė policininkų „Kalašnikovą“. Kai pradėjau dėlioti sakinius apie piktą Loretą Graužinienę ir gerą Saulių Skvernelį, Anykščių savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojas Saulius Rasalas nusprendė neįsileisti „Anykštos“ žurnalisto į seniūnų pasitarimą. Taip ir vėl likau prie suskilusios geldos, t.y. vietinių aktualijų pelkėje. Taigi dėl to, kad nesužinojote mano toliaregiškų prognozių, kaip buvęs policininkas taps Lietuvos Prezidentu, kaltas S.Rasalas.

Kariuomenėje mėgau rašyti laiškus. Ko gero, buvau įsitikinęs, kad dienoraščius rašo tik puspročiai, o užrašyt tai, kas vyksta, vis tiek norėjosi. Sesuo, Alytė Obelevičienė, išsaugojo pluoštą mano iš Aluksnės, Rygos ir Kaliningrado rašytų laiškų. Pats stebiuosi, kad neatradau nė vieno laiško, kuriame nebūtų datos. Matyt, jaunas buvau tvarkingas...

Prisiminiau dar vieną detalę apie rizikas... Dalis mūsų sraigtasparnių aerodromo buvo išklota banguoto metalo plokštėmis, kuriose buvo skylutės. Pro tas skylutes į saulę stiebėsi žolė. Kartą karininkas ar praporščikas man liepė išskusti žolę iš to banguoto metalo skylučių. Kaliningrade karininkai iš kareivių nesityčiojo, tad nusprendžiau, kad man pavesta užduotis yra vertinga, reikalinga tėvynei ir ją reikia atlikti. Visokiais būdais bandžiau naikinti žoles, bet žiūriu, kad šnipštas išeina – mėnesį dirbsiu. Matau, jog važiuoja kurą vežantis sunkvežimis. Pamojau vairuotojui, tas privažiavo. Vairuotojas – kareivis iš kito dalininio, iš „autobūrio“. Pasitarėm abu ir per žarną keliasdešimt arų aerodromo teritorijos nupylėm sraigtasparnių kuru. Kai vairuotojas cisterną patraukė kiek atokiau – numečiau degtuką... Na, ugnis nebuvo labai įspūdinga, gal tik kokio metro ar dviejų aukščio.

Kai iš mokamojo dalinio perkėlė į veikianti karinį dalinį Kaliningrade, patekau visai į kitą pasaulį. Jokios tvarkos, jokių rikiuočių, jokio režimo ir jokios drausmės. Sraigtasparnių eskadrilėje buvo gal koks 150 karininkų ir praporčikų ir tik 20 kareivių.

Tautų maišalynėje, taigi su vieniems kitų sunkiai ištariamomis pavardėmis – visi turėjo pravardes. Pirmosios pravardės – nacionalinės, antrosios - asmeninės. Lietuviai ir latviai pas mus, kaip ir visur kitur, buvo „labusai“, armėnai – „aros“, azerbaidžaniečiai – „aizeriai“, uzbekai, regis, ir buvo vadinami uzbekais, bet su nepagarbia intonacija.

Nuo mano „dembelio“ praėjo beveik ketvirtis amžius, bet ankstyvą rudenį užuodęs akmens anglies dūmų kvapą, atrodo girdžiu rusiškus: „lygiuok“, „ramiai“, „laisvai“... Akyse matau „placą“, didelę aikštę, skirtą rikiuotėms, ir jaučiu velnišką šaltį. Sovietinė kariuomenė man pirmiausia asocijuojasi su šalčiu, akmens anglies dūmais ir paskutiniąja komanda „išsivaikščiot“.

Šiandien norėčiau prisipažinti, kad nesuprantu, kaip veikia verslas. Atrodo, kad ir verslininkai apie verslą nedaug ką išmano. Lajų tako turistų srautų niekas iš verslo žmonių neatspėjo. Na, beveik niekas… Tenka nukelti kepurę gal tik prieš Deividą Dilį, kuris prieš keletą metų „ant šunų tako“ pasodino karklų labirintus. Kurklių kelias po Lajų tako atidarymo tapo svarbiausiu ir labiausiai turistų automobiliais apkrautu mūsų rajono keliu, žmonės plūdo ne tik į Lajų taką, bet ir p.Deivido karklyną. Tokio įžvalgumo, intuicijos, kokią jis turi, negausi net ir per ES paramos fondus.

Po Anykščių rajono Tarybos Antikorupcinės komisijos pirmininko rinkimų nenorom turiu dėti pliusą merui Kęstučiui Tubiui už teisingą politiką. Kodėl nenorom? Pirmiausia dėl to, kad apskritai nemėgstu pliusų, o antra todėl, kad prieš dvi savaites „Rievėse“ rašiau, kad meras, švelniai tariant, politika nelabai domisi.