Iš kolegų sužinojęs, kad Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis ruošiasi labai gražiai sutvarkyti „Laimės žiburį“ – ne juokais išsigandau. Man į vieną susivėlė dvi neigiamos patirtys ir dvi dienas regėjau vaizdinį: visiškai „impizavą“ (nuo žodžio Piza) „Laimės žiburį“ bei erozijos išgraužto kalno šlaitais besivoliojančius kaulus.
Viena iš neigiamų patirčių – fatalinės Anykščių valdžios nesėkmės: pradedant medine pilimi ir Tilto gatvės projektu, baigiant vagių gaudymu. Šūkis: „niekam neleisiu vogt!“ – patrauklus liumpenui, nes, žinia, – valdžioje vien vagys. Ironizuojant vis primenama, jog meras – buvęs policininkas (mano supratimu, tai greičiau pliusas, nei minusas), tačiau rajono vadovas elgiasi anaiptol ne kaip policininkas, o kaip apsauginis. Pastarieji taip pat neleidžia vogt. Bet jiems terūpi savo teritorijos apsauga: „Varyk iš „Maximos“ ir vok „Norfoje“ – keliu paspiriamas prekybos centre įkliuvęs nelaimėlis. Tuo tarpu policininkai privalo užkardyti nusikalstamas veikas, atlikti ikiteisminį tyrimą ir siekti teisingos bausmės nusikaltėliui. Kas iš mūsų nusikaltėlių sulaukė atpildo? Taigi žmonių apvaginimas buvęs šmeižtas arba jie pasiųsti į … „Norfą“.
Antrasis aspektas – kalnų santykis su medžiais. Nebėra aišku, kas tas didysis karvedys, nuvalęs Gedimino kalną ir taip be šūvio paėmęs pilį. Na, nepaėmęs, tačiau planas buvęs dar tobulesnis – dabar telieka laukti kalno papėdėje, kol pilis pati ateis.
Trečias aspektas – senų idėjų valkiojimas. Mat idėjos sendamos ne tik praranda aktualumą, bet tampa juokingomis ar net kenksmingomis.
„Kad numirsiu, man’ pakaskit
Ant Šventosios upės kranto:
Kad matytų kapas sodžių,
Kūdikėlis kur užaugau;“ – prieš mirtį rašė Jonas Biliūnas. Jau gal prieš gerą dešimtmetį aktyviausi „Brisiaus galo“ skaitytojai sakė: „Davai, šluojam pušyną – nuo rašytojo kapo matysis Niūronys“. Man regis, jau ir tada vienas kitas Ramybės daugiabutis vaizdui trukdė. Davai šluojam Ramybę!
Paskambinau merui, paklausiau, negi rimtai galvoja apie „Laimės žiburio“ išlaisvinimą nuo medžių. K.Tubis ramino, kad tik šiek tiek papjovės, kai kur tik vaizdą atvers… Viliuosi, kad taip ir bus. Viliuosi, kad ekspertus valdžia kviesis prieš pjaunant medžius, o ne tada, kai Liūdiškės atsidurs kažkur tarp Pompėjos ir Pizos…
Mano cituotos keturios J.Biliūno eilutės yra didžiausias blogis, ką žmogus galėjo sau padaryti. Gulėjo ramiai rašytojo kaulai Lenkijos kalnų kurorte, bet ne, reikėjo juos iškasti. Įtakingas seniokas Antanas Vienuolis, kolegą su „pompa“ perlaidojo prie Anykščių. Ir jau šešiasdešimt metų J.Biliūno kapas yra pagėrimo ir pasilinksminimo vieta.
Nesu sentimentalus, bet kai į „Laimės žiburį“, kas savo esme yra kapinės, tįsiama nuotaka, suvirpu. Ir nuotakos gaila, ir J.Biliūno…
Kol dukra buvo maža, kone kiekvieną dieną eidavome pasivaikščioti pro Pušyno pušynus iki „Laimės žiburio“. „Šššš! Nedūk. Čia dėdės rašytojo kapas“ – mokiau mažąją. Jinai niekaip nesuprato, kodėl kitose kapinėse bobutės verčia anūkus žegnotis, o ant šitų daužomi šampano buteliai…
„Tu, Julyte, mano kapą
Žolynėliais apkaišysi,
Tarpu rožių ir lelijų
Man kryželį pastatysi“ – trečiame savo testamento posmelyje parašė J.Biliūnas. Beje, Julytė, praėjus keliems metams po J.Biliūno mirties, antrą kartą ištekėjo ir ilgai ir laimingai gyveno.
Galima mane užmėtyt akmenimis, bet drįstu turėti nuomonę, kad ir nurodydamas, jog jį patį po mirties reikia palaidoti savo namų kieme A.Vienuolis pasielgė, švelniai tariant, pretenzingai. Na, namo su kapinėmis kieme nebeparduosi – per amžius bus muziejus.
Kaip didis rašytojas aš išreiškiu valią – jei nesunku, jei tik atsiras galimybė, palaidokit mane kapinėse. Nesvarbu, kuriose. Kur jums bus arčiau, patogiau, kur dar yra vietos…
Iš „Laimės žiburio“ ir J.Biliūno kapo „mikso“ nenorom, neapgalvotai išėjo visiškas kuriozas. Dabar turime istorinę niveliacijos galimybę. Na, ne kalno išlyginimą omenyje turiu, o kapo su turistais sutaikymą…
668058 660666You seem to be quite expert within the way you write.::~ 662293