Sakau, gal išgeriam? Miesto šventė juk… Nors šventes galima švęsti ir blaiviai. Žinokit, bandžiau kartą. Ir ką? Ir nieko… Gyvas. Į gėrimą lenkiu ne dėl šventės, apie amfibiją rašau, o šios situacijos blaivus nesuprasi. Ir girtas, aišku, nesuprasi. Bet girtam galima atleisti, pateisinti… Na kam nepasitaiko…
Švarios upės entuziastus suerzinsiu, bet man upės vagos šienavimas apskritai primena šieno ravėjimą ir dangaus dažymą. Kita vertus, Dievuliui nepatinka, kai žmogus peržengia savo kompetencijos ribas. Taip jis pamokė kinus už žvirblių šaudymą, rusus už mašalų tundroje nuodijimą ir Karakumų dykumos drėkinimą.
Negraži man užžėlus Šventoji. Bet ir šiaip ta mūsų upė nėra labai jau įspūdinga. Norėčiau platesnės, sraunesnės… Būčiau meras – Šventąją išplatinčiau, krantus nugreideriuočiau. Dar reikėtų įrengti lygiai 27 gręžinius, iš kurių pompuotume vandenį į upę. Ir Kavarskas, jedrenyfeni, nuplauktų prie Vidiškių.
Žmogaus – gamtos valdovo idėją ne anykštėnai sukūrė, tad upės šienavimas, nors man šis užsiėmimas abejotinas, yra pateisinamas. Bet idėja patiems pirkti amfibiją-šienapjovę iš esmės yra absurdiška. 1990-aisiais viskas buvo valdiška – nuo Jonavos ,,Azoto“ iki ,,Anykštos“ laikraščio. Tik kolūkiai, žinot, buvo kolūkiečių nuosavybė. Kiekvienas kolūkietis galėjo pasiųsti pirmininką n…, kaip dera oriam bendrasavininkiui. Tiesa, pirmininkas ten, kur buvo pasiųstas, paprastai neidavo, o kolūkietis po tokio demaršo karvę rišdavo jau ne prie savo daržinės, o pabaly, už trijų kilometrų…
Privatizavimas vyko ne tik dėl gobšumo, bet ir dėl Vakarų valstybių praktikos, viešojo administravimo logikos ir panašiai. Anykščiai ilgai buvo išskirtiniai: ilgai turėjome valdišką vaistinę ir valdišką knygyną. Ir dabar rajono meras tebedalyvauja prausimo ir šarvojimo versluose. Netiesiogiai, žinoma, bet, kaip mėgstama sakyti, per trečius asmenis.
Taigi, valdiškos amfibijos pirkimas buvo absurdiška, bet (todėl) natūrali valdiško verslo plėtra. Nusipirksim agregatą ir darysim biznį! Tu moki pilotuoti lėktuvą? Ką aš žinau? Gal moku… Dar nebandžiau…Kai tą legendinį sutvėrimą savivaldybė nusipirko, išsiaiškinome, kad Lietuvoje tik keli asmenys juos moka ir gali valdyti. Reikia traktoristo-mechaniko-laivo kapitono kvalifikacijos, kurią suteikia vos ne Oksfordas. Hiperbolizuoju, žinoma, bet kiekvieno durniaus į amfibijos kabiną tikrai neįkiši.
Ir galų gale – vyšnaitė ant torto, arba įvartis į nuėjusios Kęstučio Tubio komandos rūbinę – paaiškėjo, kad net ir profai ,,čiudatechnika“ dirbti negali, kad ji ne upei šienauti pritaikyta. O greičiausiai – apskritai niekam nepritaikyta… Žodžiu, toks nesąmonių Napoleonas (tortas, ne karvedys) už 75 tūkstančius.
Situacija – ,,viens prie vieno“, kaip ir su valdišku televizoriumi. Tik vienas neesminis skirtumas – tas bent veikia…
Saulių Nefą, kaip politiką, pražudė dujinės katilinės. Tarp katilinių ir amfibijos matau analogiją. Bet yra vienas skirtumas. Statant dujines katilines buvo padaryta klaida. Amfibijos pirkimas – ne klaida. Tai patologija. Klaidą padarėme mes, rinkėjai, anai kompanijai įduodami valdžią.
Komunalininkai ironizavo, kad kreipsis į Anykščių rajono tarybą, prašydami, jog amfibiją perduotų ,,Anykščių vandenims“. Aš siūliau perduoti baseinui. Treneris ja galėtų po baseiną dreifuoti. Būtų ir gražu, ir praktiška…
Ir dar… Man patinka, kai mane vadina Gebelsu. Tas buvo žiauriai bjaurus tipas, bet tikrai nedurnas. Deja, pagrindinis Anykščių Gebelsas esu ne aš, o kažkas kitas. Visi žino, kad amfibiją už 75 tūkst. pirko K.Tubis, nors tam pirkiniui pritarė ir tuometinė tarybos dauguma. Amfibija nepjauna, š… – ne daiktas. Kaip geriausiai parodyti, kad K.Tubis nevykėlis? Ogi pasamdyti firmą, jai sumokėti biudžeto lėšomis ir nušienauti upę. Dabar visiems aišku, kas geras meras?
Į sveikatą, mielieji amfibijos miesto gyventojai ir garbūs svečiai!
