Nepavyko „Anykštai“ išsiaiškinti, kokius multikus valdžia rodys per perkamą televizorių. Neatskleidė gražiuoju valdininkai 20-30 tūkst. eurų kainuosiančio televizoriaus koncepcijos. „Nupirksim, sumontuosim, programą suderinsim – tada ir pamatysit.“ – panašiai taip žurnalistui, pasidomėjusiam, kam mūsų miestui reikalingas kelių kvadratinių metrų dydžio ekranas, atkirto valdžia.
Patikėkit, man, cinikui, socialinėje-geografinėje erdvėje rūpi labai nedaug dalykų. Skauda gal tik dėl pradėto darkyti Šeimyniškėlių piliakalnio. Kartais pasijuntu asmeniškai įskaudintas dėl kokio nors pažeminto ir iš darbo išvyto žmogaus. Dėl miesto ir rajono naikinimo – jokių asmeniškumų. Tai tik verslas. Kitaip tariant nuoskaudos iš išskaičiavimo. Kuo mažiau rajone gyventojų – tuo mažesnės „Anykštos“ pajamos iš prenumeratos ir reklamos.
Asmeniškai man nerūpi, ką valdžia tame savo televizoriuje rodys. Asmeniškai neįdomūs man ir komunalinio ūkio etatai. Ir vandens ar šilumos kainos man visai „iki lemputės“. Mat šilumą gaminuosi pats, o vandenį iš šventos Lietuvos žemės semiu kol kas nemokamai.
Manęs joks laikinas ar nuolatinis žukauskas, neatsakinėdamas į klausimus, neįžeis. Ir nesumenkins. Per dvidešimt savo žurnalistinio darbo metų esu matęs tiek įvairaus plauko personažų, tiek bukiausių, keisčiausių situacijų, kad su manimi apsauginiu odos sluoksniu ne kiekvienas begemotas galėtų lygintis. Neįskaudinsit ir neįžeisit asmeniškai. Nesitikėkit!
Tačiau, nepaliauju stebėtis iš kartos į kartą einančiu valdininkų durnumu. „Anykštai“ nesakė, ką valdiškas telikas rodys! Didvyris! Su „Anykšta“ nekalba apie komunalininkų etatus! Šaunuolis!
Įtariu chebra dar tarpusavyje pasidrąsina, vienas kitą pagiria. Kas durnesnis – tas kietesnis, tas lyderis.
Apkvailinti, apgauti, pateikti žurnalistui išvirkščią informaciją – nedora, bet … pateisinama. Jeigu žurnalistas naivus – pats kaltas. Tačiau aiškinti, jog, kokiems tikslas perkamas televizorius yra paslaptis, tai tas pats, kas žurnalistą pasiųsti „ant trijų raidžių“. Bet juk ne žurnalistą pasiuntė, o tūkstančius to žurnalisto tekstų skaitytojų. Čia panašiai tas pats, kas užlipus ant scenos, daužant į plačią, valdžios barankomis papuoštą krūtinę miniai skanduoti: „de-bi-lai!“.
Tai gi, tu, debile! Tu, tu… Nepyk, aš taip pat esu skaitytojas, rinkėjas, taigi debilas. Tik mudu abu normalūs debilai galime pasiaiškinti, kam valdžiai kelių kvadratinių metrų telikas.
Anykščių rajono Tarybos opozicijos lyderis Lukas Pakeltis nuogąstauja, kad valdiškas televizorius gali tapti valdiška televizija, už mokesčių mokėtojų pinigus tiems patiems mokesčių mokėtojams šlovinsiančiu valdžią. Yra tokia tikimybė, bet menka. Vaizdo ekranai – viena iš daugelio tradicinių reklamos priemonių. Kaip ir laikraščiai, žurnalai, portalai, socialiniai tinklai, televizijos, radijas, reklaminiai stendai, tvoros ir t.t. Dalis reklamos priemonių yra daugiafunkcinės (pvz. laikraščiai, televizija, tvoros), o kitos skirtos tik reklamai (vaizdo ekranai, reklaminiai stendai). Monofunkcinėse reklamos priemonėse paprastai reklamuojami prekiniai ženklai – kokios nors firmos bealkoholinis alus, kokia nors automobilio markė, kokių nors higieninių įklotų prekinis ženklas. Tiesa esu matęs lauko reklamą: „Atrask Gruziją“. Tikėtina, kad telike prie mūsų kultūrnamio bus reklamuojamas Lajų takas, Arklio muziejus ir siaurasis geležinkelis. Prasminga… Eini su „Maximos“ maišais namo į Kolūkiečių kvartalą, prancūziškas batonas žeme velkas, o tau valdiška boba iš valdiško ekrano rėkia: „Stok, gyvuly. Kur eini? Staigiai varai į Lajų taką“. Aišku, reklama gali būti skirta ne anykštėnams, o svečiams. Pavyzdžiu, važiuoja žmogus iš Klaipėdos į Mažeikius ir netyčia užsuka į Anykščius. Galvoja žmogus: „Kur aš? Kas aš? Kodėl aš?“ Staiga, jam boba iš ekrano, kaip pats tobuliausias Dievo kūrinys, pamoja, pakviečia arčiau ir ima aiškinti, į kokį rojų jis pateko.
Sakysit, kad be reikalo tyčiojuos? Galima ekrane renginius anonsuoti… Renginius galima. O štai dėl švenčių, kuriose po kelis kompiuterlapius programų – jau bėda. „Ką veiki?“ – Ona skambina Marytei. „Prie kultūrnamio valdišką teliką žiūriu. Laukiu kol praneš, kas „žirgelio“ šventėje vyks nuo penktos valandos. Kol kas dar rodo vaizdus apie rytinio virvės tempimo varžybas.“ – turės apie ką Marytė papasakoti Onai.
Na, dar kultūrnamio spektaklius tiesiogiai galima per didįjį teliką transliuoti. Bet, kai bus gastroliniai – komerciniai spektakliai tokio pasiūlymo autoriui pats Oskaras Koršunovas padėkos. Paskui prisivys ir dar kartą padėkos. Vietinių kolektyvų pasirodymų ekrane transliuoti taip pat nederėtų, nes aktoriams smagiau, kai žiūrovai yra salėje, o ne lauke. Galima ekrane tiesiogiai transliuoti rajono tarybos posėdžius. Gyvai tuos posėdžius paprastai stebi apie nulį pašalinių asmenų. Tikėtina, kad dideliame ekrane žiūrės dešimtis, šimtus, tūkstančius kartų daugiau žiūrovų.
Grįžtant prie galimo valdžios šlovinimo per valdišką teliką šita grėsmė labai jau teorinė. Įmanoma sukurti subtilius lauko ekranams tinkančius politiškai angažuotus klipus. Ir Lamanšą žmonės perplaukia, ir į Everestą įkopia. „Mes dirbame jums“ – aidės Audronės Pajarskienės balsas. Tada eis kadrai: K.Tubis, Audronius Gališanka, Ramūnas Blazarėnas. Paskui vėl K.Tubis, A.Gališanka, R.Blazarėnas. Tada išraiškingai kartosis „mes dirbame jums“. Ir vėl K.Tubis, A.Gališanka, R.Blazarėnas…
Tokią reklamą paleidus ne tik anykštėnai, bet ir kupiškėnai, rokiškėnai, paryžiečiai bei trinidadiečiai ir tobagiečiai už mūsų dabartinę valdžią balsuos!
Žodžiu, negali būti, kad kaip nors nebūtų, bet jeigu nebus kam būti, tai bus niekaip. Blogiausiu atveju įjungs užrašą: „Techninė profilaktika“.
