Nekrologas liberalams („Rievės” ANYKŠTA 2017 09 30)

Jaučiu pareigą parašyti nekrologą liberalams. Nuo vaikystės šitą būsimą lavoną pažinojau, mačiau kaip jis augo, kaip mokėsi ir tobulėjo. Deja, labai dažnai liberalai varė „į kairę“, susidėdavo su blogomis kompanijomis, pasiduodavo stipresniųjų įtakai. Matyt, dėl to jie pačiame jėgų žydėjime ir apleido šią politinių ašarų pakalnę.    

Nekrologo pradžioje – nostalgiški prisiminimai.  Prisimenu partiją vystykluose. Gerai atrodė, sveikai. Žandai raudoni. Aiškiai vizualizuoju 1993-1994-ųjų  Lietuvos centro sąjungą, kurioje Romualdas Ozolas, Egidijus Bičkauskas, Kęstutis Glaveckas. Atsimenu diskusijas, kur dabar amžiną atilsį filosofą R.Ozolą bando suvartyti jaunosios kartos intelektualas Remigijus Čiupaila, kur ekonomikos profesorius K. Glaveckas nedidelio proto kaimiečiui mėgina paaiškinti pasaulines ekonomines tendencijas. Dar atsimenu, kaip pragmatikas Algis Čaplikas filosofus stengiasi „įžeminti“. Atsimenu ir partijos Benderį Vidmantą Staniulį, jis ten buvo labai reikalingas ir turėjo savąją, sakyčiau plačią nišą. Ir būsimasis didysis lobistas Andrius Romanovskis gal dar savo studijų laikais centristų sekretoriate sklandė. 

Pirmojo Seimo liberalai atrodė dar gražesni: Bronislovas Lubys, Eduardas Vilkas, Rimvydas Valatka… Tačiau Atkuriamojo Seimo liberalų frakcija į partiją nesusibūrė. Jei neklystu, buvo apskritai keistoka situacija, kai Liberalų partiją kūrė vieni žmonės, o Seime liberalams atstovavo kiti. Liberalų partijai iki 1996-ųjų vadovavo ir Vytautas Radžvilas, ir Šarūnas Davainis, ir Ginutis Vencius. Švelniai tariant – skirtingo kalibro lyderiai.  O 1996-aisias prasidėjo Eugenijaus Gentvilo era. Tais metais E. Gentvilo liberalai Seimo rinkimuose gauna nulį mandatų, o centristų į Seimą įkrenta net keliolika.

E. Gentvilas kaip doras krepšinio komandos vadybininkas paskutinius dvidešimt metų užsiima legionierių paiešką. Prieš 2000-ųjų Seimo rinkimus jis į komandą ima Rolandą Paksą ir visą jo dvarą. Bingo! Liberalų būrys patenka į Seimą, o „ozoliniai” centristai lieka už borto. Centristams liūdna, centristų jaunimas nori valdžios – R. Ozolas paliekamas atskalūnu, ir dvi jaunos chebros susijungia į Lietuvos liberalų ir centro sąjungą. Tuo tarpu R. Pakso dvaras paskelbia autonomiją  ir į 2004-ųjų Seimo rinkimus eina su nuosava nauja partija. Liberalcentristų partija perka naują žvaigždę – vidurio puolėją Artūrą Zuoką. Bet A. Zuokas kamuoliu su komandos draugais nesidalina ir E. Gentvilas su Eligijumi Masiuliu bei Gintaru Steponavičiumi kuria naują komandą „Lietuvos liberalų sąjūdis“. Paskui ir pats A. Zuokas, kaip anksčiau R. Paksas, iš partijos išsiveda savo svitą ir įteigia asmeninę partiją. Bet jam iš to išeina šnipštas, tritaškiai nekrenta ir po pralaimėtų Seimo rinkimų jis antrą kartą Liberalų ir centro sąjungai taria „Taip“, grįždamas atgal ten, iš kur išėjo. Išsidaužėm snukius ir dabar vėl gyvensime kartu Lietuvos laisvės sąjungoje lyg nieko nebuvę…

Sunkiai įsivaizduoju R. Ozolą su brendžio dėžute rankoje. Net jei toje dėžutėje ne eurai, o brendis.

E. Masiuliui brendžio dėžutė tinka, o R. Ozolui – niekaip. Tačiau, mano supratimu, problema ne konkretaus politiko tipaže, jei norite – jo sąžinėje, bet tendencijose. Partijoje turi būti ir moralinių autoritetų, ir darbininkų, ir avantiūristų. Deja, darbininku būti tingisi, o autoritetu per valandą netampama… O valdžios norisi čia ir dabar. Partijos lyderiu tapus avantiūristui, vargu ar šalia jo susiburs autoritetai. Kita vertus, jei autoritetai bursis šalia avantiūristo – tokie jie ir autoritetai.

Spėju, jog jei būtų galimybė atsukti laiką, E. Gentvilas visus ilgus dvidešimt metų būtų lošęs be legionierių. Be R. Pakso, be A. Zuoko, be centristų. Na, E. Masiulį tai jis vis tiek būtų užsiauginęs. Tačiau šitas E. Masiulis, kitoje aplinkoje, matyt, būtų užaugęs visai kitoks.

Ir A. Čaplikas dabar nebesiveržtų pas liberalus. Pamanyk, vienus rinkimus pralaimėjome… „Kokiais 1994 metais, o gal ir vėliau F. Naumano fondo konsultantas Šrioderis (ne tas) mums pradedantiems politikams kaldavo į galvas, kad Lietuvai reikalingos dvi liberalios ideologijos partijos. Mūsų naivius klausimus apie vienybę ir kitą panašų bulšitą jis atremdavo teiginiu, kad kai viena partija gaus valdžią, kita turi laukti, kol ta susimaus, o tai neišvengiamai įvyks ir tada antroji turi būti pasiruošusi valdžiai ir perimti ją. Taip liberalizmas Lietuvoje niekada nemirs. Sakė ratas suksis daug metų.” – savo „Facebook“ paskyroje parašė A. Čaplikas. Deja, p. Algi, susimaus ir susinaikins, ne tą patį reiškia…