Kokia Jūsų nuomone, didžiausia 2018 metų Anykščių nesėkmė?

Dienos anekdotas

-JAV mokslininkai teigia, kad iš karvių mėšlo galima gaminti baldus.
-Ne tik baldus. – pritaria Rusijos automobilių gamintojai.

Komentaras

Galvocius: „Manyciau kad meras labai pritaike kelioniu patirti apsviesdamas kulturnami ir biblioteka. Jau tikrai visus "źavi" plieskiantis źaiźaruojantis rusiškas apsvietimas"

Skaityti komentarus (1)
Gera būdavo signatarui Jonui Šimėnui sugrįžti į gimtąjį Papilių kaimą, kai ten laukdavo a.a. mama Stasė Šimėnienė. Nuotraukos iš asmeninio Jono Šimėno albumo

„Ačiū, kad domitės laisvės samprata, jos esybe, kuri visada buvo esmių esmė. Kalbant apie laisvę, visada ausyse skamba G.Verdi operos „Nabukas“ motyvas: „Skrisk, svajone, sparnuotoji mano...“

Tik, deja, laisvę visi skirtingai suprantame. O ir būti kitaip tikriausiai negali, nes mes visi esame skirtingi. Aš savo gyvenime vadovaujuosi kažkada suprasta nuostata, kad tikra laisvė yra tik kartu su atsakomybe“ – pokalbį pradeda anykštėnas, buvęs Seimo narys, Kovo 11-osios Akto signataras Jonas ŠIMĖNAS.

Signatarą kalbina žurnalistė Daiva GOŠTAUTAITĖ.

 

- Kokioje šeimoje užaugote? Ar laisvės, nepriklausomos Tėvynės, pagarbos žmogui ir jo darbui dvasia sklandė Jūsų aplinkoje?

- Taip, tai labai jautrus klausimas, kuriame labai daug vidinių ryšių, dažnai net neapčiuopiamų, tačiau veikia, gal net koduoja, mūsų gyvenimą. Nejučiom dar ir dar kartą į sąmonę ateina Apaštališkojo ganytojo Popiežiaus Pranciškaus pasakyti žodžiai, kad neužmirštume savo šaknų. Mano šeimoje apie laisvę garsiai nebuvo kalbama. Tai buvo galima tik pajusti, kai iš tremties grįžo senelis, dėdė, teta, pusseserės, kaimynai. O giliausiai įstrigo dėdės Broniaus partizaninės dainos, kurias Jis dainuodavo kaskart sugrįžęs į Lietuvą. Deja, amžinybėn, kartu su savo išrinktąja, atgulęs Magadano krašte...

Tos dėdės dainos lydėjo mane visą gyvenimo kelią: ir gimtajame Papilių kaime, ir viešintiškių abiturientų susitikimuose, ir studijų metų žygeivystėje, kuri užsitęsė iki dabar, ir, žinoma, prasidėjus Sąjūdžiui.

Gimusiam „kolchoze“ buvo uždėta prievolė visą savo gyvenimą trintis, pataikauti, „kombinuoti“ arba plaukti pasroviui, priprantant, džiaugiantis, spangstant alkoholyje... Vienintelis būdas pabėgti iš tokio gyvenimo buvo mokslas aukštojoje mokykloje. Dabar net sunku suprasti, kaip tada nei mano tėvai, nei vyresnieji broliai net nebandė atkalbėti nuo tokio keisto pasirinkimo – studijuoti geologiją Vilniaus universitete. Beje, dėl šio pasirinkimo niekada nesigailėjau.

Mano tėvai buvo paprasti valstiečiai. Tėtis Jonas – tvirto stoto vyras, kuriam sunkių darbų nebūdavo, jau nekalbant apie tai, kad ir tuometėse sporto varžybose jam lygių nebuvo. Žodžiu, buvo vyras su tvirtu, iš protėvių paveldėtu genu. Mama rūpestinga bitelė, ant kurios pečių gulė, kaip sakoma, „trijų kampų laikymas“, pradedant namų ruoša (norint nors kiek padoriau gyventi, reikėjo, kad pilni tvartai būtų gyvulių). Niekada niekas iš namų nėra išėjęs neprisivalgęs blynukų su namine grietine ir uogiene, kiaušinienės su spirgučiais ir pan. Patiekalų, kokių neberasi jokiuose restoranuose ar baruose, nes niekas į juos neįdės MOTINOS meilės. Ant mamos pečių gulė ir sodybos aplinkos tvarkymas. Žinoma, mes čia prisidėdavome, tačiau „liūto dalis“ šių darbų vis dėlto tekdavo mamai.

Negaliu neprisiminti ir rykštelės, kuri man tapdavo didžiausia atgaila – esu įsitikinęs, kad šį žodį reikia suprasti - už nuodėmes. Šia tema galėčiau diskutuoti ištisą vakarą, nes mūsų vaikystės laikais niekas rykščių už nieką neduodavo. Pasakysiu Jums ranką pridėjęs prie širdies, kad ta rykštelė mane taip atpalaiduodavo psichologiškai, kad mano meilė motinai tapdavo dar didesnė. Labai tvirtai noriu pareikšti, kad ta rykštelė niekada nevaržė mano laisvių (netgi pagal dabartinę sampratą). Tiesiog tai padėdavo atskirti blogį nuo gėrio, pagal chrestomatinį pavyzdį, kai vaikas nesuprasdamas, kas yra karšta geležis, vis dėlto bando ją pačiupinėti...

- Ar asmeniškai esate pajutęs/susidūręs su sovietinio rėžimo baisybėmis?

- Nenorėčiau čia daug girtis ar susireikšminti, tačiau keletas atvejų buvo. Kaip jau minėjau, nuo studijų Vilniaus universitete pradžios įsijungiau į žygeivystę. Keletą metų teko vadovauti Universiteto žygeivių klubui. Beje, šis klubas sėkmingai gyvuoja ir veikia iki šiol. Klubo tradicija buvo ir išliko pirmiausia pažinti gimtąjį kraštą, o tik po to keliauti į tolesnius kraštus. Vadovaudamiesi principu „Keliauk, pažink, nenurimk“ lankėme gamtos ir kultūros objektus, domėjomės jų kilme, istorija, estetine bei išliekamąja verte... Dalyvaudavome kultūriniuose bei kraštotyriniuose renginiuose, tokiuose, kaip Joninės-Rasos Kernavėje, žygis Daukanto takais per Lietuvą... Žygeivių nakvynės beveik be išimties būdavo lauko sąlygomis. Tad laužo ugnis  šildydavo mus, virdavome arbatą ir žygeivišką košę, teikė jaukumą. Tokiais vakarais klausydavom labiau patyrusiųjų pasakojimų ir dainuodavom, dainuodavom, kol vieną kartą prisidainavom... Jau besimokant ketvirtame kurse per fakulteto dekaną buvau iškviestas į KGB. Kaip supratau, buvo bandoma užverbuoti mane teikti informaciją apie klubo veiklą. Tuomet galiojo nerašyta taisyklė, kad po apsilankymo KGB lieka du keliai: arba kariuomenė, arba „stukačius pareigos“ (informacijos tiekėjo). Man pasisekė. KGB mesta meškerė buvo klaidinga. Saugumiečiai buvo gavę netikslią informaciją (matyt, iš „stukačiaus“), buvo sumaišyti faktai ir datos. Tai supratau iš karto ir turėdamas neatremiamus alibi išsisukau iš padėties nuo straipsnio „už nacionalistinių idėjų skleidimą ir  nesantaikos  tarp tautų kurstymą“.

Vos baigiau studijas universitete – vėl žinia. Esu reikalingas sovietinei kariuomenei, papildyti desantinius dalinius Afganistanui „išlaisvinti“. Turbūt iš tėčio paveldėjau nepriekaištingą sveikatą, tad, kaip nors išsisukti medicininėje komisijoje nebuvo mano charakteriui, be to turbūt nebuvo ir jokių šansų .Galutinę atranką darė generolų komisija, kurioje buvo arti dešimties iš Lietuvos, Rygos bei Maskvos susirinkusiųjų. Iš beveik šimto pašauktųjų aš buvau gal devintas ar dešimtas. Atvykus į apklausą lietuviškai kalbantis generolas susirinkusiems paaiškino, kaip reikia elgtis, kai paklaus ar nori tarnauti Tarybinėje armijoje?. Turime atsakyti, kad „norime“ ir taip viskas bus išspręsta. Taip viskas sklandžiai ir vyko iki atėjo mano eilė. Vykdamas į apklausą, žinoma, turėjau sukūręs tam tikrą strategiją, kaip išvengti to, ko tikrai nenoriu. O generolo sufleris „noriu“ tapo papildomu įrankiu pasakyti nenoriu. Kaip galiu sakyti noriu, jeigu iš tikro nenoriu. Ir ką?! Nenori – nereikia. Pakaks tų, kurie nori... Dėl tarnybos sovietinėje kariuomenėje ramybės nebuvo ir toliau. Įvykus avarijai Černobylio AE vėl buvau verbuojamas vykti ten vykdyti gesinimo darbus. Tą kartą išsisukau pasinaudojęs savo darbu. Tuo metu mano darbas buvo Baltijos jūros dugno tyrimai. Taigi aš buvau tai krante, tai - jūroje. Gaudyk vėją laukuos! Todėl įteikti šaukimą į rankas taip ir nepavyko.

 

- Kaip atsidūrėte ir kokių idėjų vedamas prisijungėte prie Sąjūdžio veiklos?

- Sąjūdis daugelyje mūsų tūnojo viduje - tereikėjo jį pažadinti. Susiklosčiusi situacija ir veikimo būdas buvo toks efektingas, kad likti nuošaly būtų buvę tiesiog išdavikiška prieš patį save. 1987 m. rugpjūčio pabaigoje traukiniu grįžome iš žygio Kalnų Altajuje ir kažkurioje stotelėje nusipirkome laikraštį „Pravda“ (Tiesa). Ten buvo tokia pastraipa „v Vilniuse na mitinge, buržuaznyje nacionalisty buntovali protiv sovetskuju vlast v Litovskoi sovietskoi socialističeskoi respublike“ (mitinge Vilniuje buržuaziniai nacionalistai protestavo prieš teisėtą Lietuvos tarybų socialistinės respublikos valdžią). Dar ir dabar prisimenu tą šiurpuliuką, kuris perbėgo mano kūną. Panašų jausmą esu išgyvenęs daugybę kartų grįždamas į gimtuosius namus Papiliuose...

Grįžęs į Lietuvą patekau į komunistų partijos organizuojamo mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo smerkimo vajų. Ne visi tada buvome Sąjūdžio pusėje. Ką reiškė įžymaus krepšininko viešas pasisakymas, kad mums su „tais nacionalistais nepakeliui ir kad JAV kongresmenai, palaikantys sąjūdžio idėjas mums ne autoritetai“. Mano darbovietėje toks viešas smerkimas taip pat buvo suorganizuotas, nes mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo dalyvavo ir mūsų įmonės darbuotojas Juozas Kalanta su žmona. Tuomet pavyko suorganizuoti daugumą, kuri nepasmerkė mūsų kolegų. Kaip sakoma, už iniciatyvą yra baudžiama. Gargždų žmonės, sužinoję apie nepavykusį kompartijos farsą, ėmė kviestis pasitarti. Taip spontaniškai ėmė burtis Sąjūdžio rėmimo grupės. Sąjūdžio spauda, kurios gaudavome iš Klaipėdos sąjūdiečių arba parsiveždavau iš Vilniaus, buvo dauginama ir platinama iš rankų į rankas.

Kai susidarė nemažas sąjūdžio rėmėjų ratas, nutarėme jungtis į Klaipėdos rajono sąjūdžio grupę, kuriai man buvo patikėta vadovauti. Toliau: susitikimai, pasitarimai, mitingai, suvažiavimas ir galiausia rinkimai. Viskas prabėgo kaip kelios akimirkos.

- Ar tai, kokią Lietuvą įsivaizdavote Sąjūdžio pradžioje, ir ta, kurioje gyvenate dabar, labai skiriasi?

- Ir taip, ir ne. Sąjūdžio metais buvo nepalyginamai daugiau idealizmo. Tada dominavo principai „visi už vieną ir kiekvienas už visus“, „vardan tos - Lietuvos“. Bet, kai atsidūrėme valdžioje, greit pradėjo rastis liberaliai, arba kaip dabar girdžiu neokomunistiškai mąstančių: „kas man iš to? Ir pan... Gal geriau patarnausiu stipriems, kad jie būtų dar stipresni, o kai jie bus stipresni, tai ir manęs nepamirš...“

Daug dalykų net negalėjome įsivaizduoti. Pavyzdžiui, kad mes būsime tokie patys kaip italai, ispanai ar vokiečiai. Žinoma, paminėtos valstybės yra galingesnės, tačiau žmonės niekuo nesiskiria. Ir ten yra visokių, ir pas mus. Kadangi Vakarų Europos nebuvau matęs, tai negalėjau įsivaizduoti, kokie automobiliai važinės mūsų keliuose, kokia technika dirbs agrariniame sektoriuje, statybose... Žinoma, negalėjau įsivaizduoti, kad taip nužmogėsime, kai vietoje artimo meilės gyvenimo pagrindu taps žūtbūtinis noras atrodyti svarbiausiu, paminant kito asmens interesus bei žmogiškąjį orumą. Prisimenu, kaip mano žmonos tėtis Antanas – Lietuvos savanoris, pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais postringavo, kad laukia sunkūs darbai. Jo žodžiai: „Atimti buvo lengva. Tai buvo padaryta jėga. Bet kaip reikės teisingai atiduoti?“ Ir iš tikrųjų, paprastam piliečiui tai tapo nepaprasta. O kodėl taip atsitiko?! Juk, kai pagalvoji, Mykolas Krupavičius atkūrus 1918 m. Lietuvos valstybę, tai padarė per keletą metų pieštuko, arkliuko, liniuotės ir, žinoma, lemiamu faktoriumi tapusios krikščioniškos moralės dėka. Dabar praėjo beveik trys dešimtmečiai. Naudojamės aplink žemę skriejančių satelitų tiksliais žemėlapiais, visokiais GPS-ais ir kitomis išmaniomis technologijomis, o reformos kaip nebaigiame, taip ir nebaigiame...

- Dažnai tenka girdėti, kad Lietuva, kaip valstybė, su laiku išnyks – ją vėl okupuos rusai arba Lietuva taps visiška marionete Briuselio rankose, arba lietuvių kalbą nukonkuruos anglų kalba – ką manote apie tokias kalbas?

- Visko gali nutikti šioje globalioje žinių ir informacijų technologijų visuomenėje. Kur tai matyta, kad sutikus moterį, jau tampa įprasta sveikintis daugiskaitos trečiuoju asmeniu, arba ištekėdama moteris renkasi pavardę, kuri užtušuoja ne tik jos socialinį status, bet net ir lytiškumą. Ne geriau ir su vyrais, kurie žūtbūt nori tapatintis su moterimis. Absurdas! Vienas vyras - tėtis, kitas – mama, o tai lygu šeima. O iš kur tada vaikai? Ar ne dėl to ir kuriamos visokios barnevernet, kad valstybės vardu būtų atimami vaikai iš tėvų ir tiesiogiai ar netiesiogiai (gal su užsieniečių pagalba) perduodami į „Mirties kultūros“ rankas. Kaip sakoma: iš didelio rašto išėjo iš krašto...

Kam visa tai pasakoju? Ogi tam, kad parodyčiau, prie ko gali nuvesti abejingumas. Jeigu mes abejingi savo prigimtiniam orumui, tai kas galėtų paneigti, kad taip neatsitiks su mūsų valstybe. Tokiam kosmopolitiškai ugdomam piliečiui gali tapti tas pats, kokioje valstybėje jis gyvens. Svarbiausia, kad būtų pavalgęs ir turėtų kokį nors bustą. Prieš dešimtmetį teko pabuvoti Kinijoje. Buvau nustebęs, tiesiog sužavėtas, kinų darbštumu. Čia nesigilinsiu apie socialinę neteisybę ir pan. Tik pastebėsiu, kad tuščia vieta ilgai laisva nebūna. Jeigu mums nebereikės Lietuvos – atsiras, kam čia gyventi bus gera ir negalėsime dėl to nieko kaltinti. Ir niekas mūsų nuo to neapsaugos...

Kas dėl kalbos, tai buvimas Europos Sąjungoje tam tikra prasme mus apsaugo nuo tokios erozijos, nes Briuselyje lietuvių kalba yra viena iš ES oficialių kalbų. Tad kėsinimasis į lietuvių kalbą būtų tolygus kėsinimuisi į italų, prancūzų ar vokiečių kalbas. Dar daugiau, kaip bus su anglų kalba, kai Jungtinė Karalystė nebebus ES nare?! Juk daugiau valstybių ES narių, kurių valstybinė kalba būtų anglų, lyg ir nėra.

- Kaip manote, ar teisingas teiginys, kad laisvam vidumi žmogui bus gerai gyvent bet kur?

- Čia - filosofinis klausimas. Tačiau laisvas žmogus mažiau kaltina kitus. Kylant problemoms, jis stengiasi suprasti, ką pats yra ne taip padaręs. Bet kokiu atveju, laisvai mąstantys žmonės puikiai supranta, kad nacionalinės valstybės, su savita kultūra, paveldu, tradicijomis yra viso pasaulio vertybė. Tik kaip atsilaikyti nuo to neoliberalistų įkyriai brukamos superkomercionalizuotos vartotojiškos politikos. Išvada viena, kaip padaryti, kad žmonės balsuodami rinktųsi idealistus, o ne visokius populistus (neišskirčiau nei vienos dabartinės partijos, nes tokių yra pas visas). Taigi laisvė yra ne tik mūsų pasirinkimas dabarčiai, bet ir ateities kartoms.

Daiva GOŠTAUTAITĖ
daiva.g@anyksta.lt

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Veidas

    Nuoroda

    Parode tikra veida .Geda su tokiu sveikintis gatvej .

    Prieš savaitę
  • galėtų pasigirti ir apie turėtą interesų konfliktą Seime dėl žaliosios energetikos bei miškų...

    Prieš savaitę
  • vaiva

    Nuoroda

    o kas tas rėžimas?

    Prieš 2 savaičių
  • vaiva

    Nuoroda

    o kas tas rėžimas?

    Prieš 2 savaičių
  • Kgb laikai seniai praėjo, bet dar daug kas elgiasi pagal jų modelį

    Nuoroda

    ANEKDOC

    Žmogėdra pasigavo miške bevaikščiojančius rusą, ukrainietį ir žydą. Žmogėdra parodė jiems tolumoje stūksantį didžiulį medį ir pasakė: "Kuris sugebėsit per valandą nubėgti ir parbėgti , liksite gyvas". Rusas ir ukrainietis subėgiojo per 58 min ir kad džiaugiasi kad džiaugiasi: dabar liksime gyvi!!! Žmogėdra klausia, o kur žydas? Tiedu atsako: "Tas durnelis namo nubėgo".

    Prieš 2 savaičių
  • ASFFASF

    Nuoroda

    Aš mokau per valandą 87 dolerius, dirbančius namuose su 2 vaikais namuose. Aš niekada maniau, kad galėčiau tai padaryti, bet mano geriausias draugas uždirba daugiau nei 10k per mėnesį, todėl ji įtikino mane pabandyti. Su juo susijęs potencialas yra begalinis. ... http://www.workathome.1x.biz

    Prieš 2 savaičių
  • algis

    Nuoroda

    visi dabar didvyriai iki apsi

    Prieš 3 savaičių
  • ar ne

    Nuoroda

    jo brolis nese kudasiuo paskui gelezinkeliuose kure sau gerbuvi ,tik jie kalti kad ant sudo pamatu pastatyta lietuva ,bedarbyste ,zmones bega is salies ,viska ka turejom sunaikinta ,jie sau rentas ,sklypus pasieme ir dabar vaizduoja didvyrius,gedu del ju ir dar istorija kraipo ir slepia kgb pakalikus

    Prieš 3 savaičių
  • Tai

    atsakymas į: ar ne Nuoroda

    kad ne jo brolis nešė kudašių atkuriamos Lietuvos metu,o jis pats,jeigu pomėtis neklaidina. Kiek pamenu kažkur į Druskininkus pasikavot. Reik perskaityt vikipedijoje ar kažkuriame straipsnyje turėtų būt. Tik tereikia susirast.

    Prieš 2 savaičių
  • Taigi

    Nuoroda

    Tokių, kaip šis, signatarų pasiekimai - vietas prie lovio išsikovojo visam gyvenimui, privilegijas susikūrė, Lietuvą nuskurdino ir į milijardines skolas įklampino, milijoną žmonių iš Lietuvos išvijo, sunaikino Lietuvos valstybės nepriklausomybę.

    Prieš 3 savaičių
Įkelti daugiau