Orai

Ar per karantiną jūsų išlaidos sumažėjo?

Dienos anekdotas

Yra 3 rūšių studentai:
– tie, kurie supranta matematiką
– ir tie, kurie ne.

Komentaras

Anykštėnė:„Aš galvoju,kad takai yra įrengti pėstiesiems. Šunims turėtù būt atskira vieta pasivaikščiojimui.Pėsčiùjù taku veda didžiulius šunis be antsnukiu.Baisu darosi,kad neužpultù. Kai kas netgi treniruoja šunis pėsčiùjù take.O apie kultūrà nėra ko gero pasakyti.Suoliukai apsisioti,čia pat maži vaikai žaidžia ant suoliukù.KLAIKU."

Komentuoti

Buvęs pasaulio lietuvių vyskupas Paulius Antanas Baltakis, įkopęs į 94 - ius savo ilgo ir prasmingo gyvenimo metus, iš tolimosios Amerikos sugrįžo į tėvynę Lietuvą. Sugrįžo iš emigracijos, kurią teko rinktis 1944 m. vengiant sovietų represijų, sugrįžo jau visiems laikams. Tačiau kur jis apsigyvens: ar pas brolius pranciškonus, ar gimtuosiuose Troškūnuose?..

Vilniaus oro uoste senolį pranciškoną, vyskupą emeritą P. A. Baltakį OFM balandžio pabaigos pavakarę pasitiko didelis būrys giminaičių, bičiulių, brolių pranciškonų. Sunkiai vaikščiojantiems skirtuose rateliuose sėdintis šviesaus veido senolis santūriai šypsojosi ir džiaugsmingai sveikinosi su sutinkančiais. Gera žinia visai Lietuvai, o ypač troškūniečiams, juk tai pirmiausia – jų vyskupas. Gimęs Latavėnuose, augęs gausioje ūkininkų šeimoje, mokęsis Kretingos pranciškonų bei Anykščių gimnazijose, iškentęs pabėgėlio dalią, kunigu įšventintas 1952 m. Belgijoje.
Vėliau išvykęs į Šiaurės Ameriką, kur aktyviai dalyvavęs kuriant lietuvišką pranciškonų provinciją. Buvo puikus administratorius, jaunimo auklėtojas, organizatorius. Daug metų sėkmingai darbavosi Toronte, vėliau persikėlė į Niujorką, kur įkūrė Lietuvių kultūros židinį. Paskirtas pasaulio lietuvių išeivijoje ganytoju 1984 m. uoliai lankė lietuvių katalikų bendruomenes visame pasaulyje, diplomatinėmis priemonėmis stengėsi atkreipti pasaulio dėmesį į okupacijoje persekiojamus gimtinės tikinčiuosius ir Lietuvos okupaciją. Pasitraukęs, pareigas perdavęs taip pat anykštėniškos kilmės išeivijos dvasininkui, prelatui Edmundui Putrimui 2003 m., liko gyventi Amerikoje, o iki 2009 m. vadovavo organizacijai „Lietuvių katalikų religinė šalpa“, o vėliau apsigyveno Šv. Antano vienuolyne Kenebunke. Tačiau vis dėlto tėvynės šauksmas nugalėjo.
Mažesniųjų brolių provincijos ministras Algirdas Malakauskis OFM vyskupo Pauliaus A. Baltakio sugrįžimą pavadino didžia dovana, jo gyvenimą - ištikimybės bažnyčiai ir Lietuvai pavyzdžiu. Džiaugėsi ir brolis Julius Sasnauskas OFM, juk P. Baltakis jį tėviškai globojo žengiant pašaukimo keliu nuvykus už Atlanto bei įšventino į kunigus.
Ar galėtų senolis pranciškonas apsigyventi Troškūnuose? Vargu... Nes parapija patogesnio buto neturi, vienuolyno kambarėlis nebūtų patogus, geriausiu atveju, jis čia pagyventų vasaros mėnesiais, o nuolatos - brolių pranciškonų centre Kaune, juk visą gyvenimą su mažesniaisiais broliais, brolijoje gyventi įpratęs. Tačiau kaip būtų simboliška ir paveiku, jei savojoje parapijoje apsigyventų, o mažas Troškūnų miestelis, kadaise garsėjęs pranciškonų vienuolių skleidžiamu švietimu, kultūra, didžiuotųsi ir garsiausiu krašto pranciškonu - broliu Pauliumi. 
Tačiau vien sugrįžimas yra didis, nes garbusis troškūnietis atliko tai, ko nepadarė daugelis išeivijoje gyvenusių ir net senatvėje nepanorusių sugrįžti į tėvynę žymių dvasininkų bei pasauliečių. Tokį likimą pasirinko JAV gyvenęs troškūnietis pranciškonas Steponas Galiušis OFM, svėdasiškis marijonas Steponas Matulis MIC, taip ir nesugrįžęs iš Notingamo Anglijoje, bei daugelis kitų. P. Baltakio pavyzdys galėtų būti simbolinis paraginimas visiems išeivijoje užsilikusiems lietuviams, tegul ir ne su kūrėjų energija, tai bent jau su nebloga pensija sugrįžti į savo tėvynę.  

Raimondas GUOBIS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta