Ar Anykščių miesto parkas yra tinkama vieta daržui?

Dienos anekdotas

Teismas. Apklausiamas liudininkas:
- Sakykite, ar teisiamasis davė jums narkotikų?
- Ne.
- O ar jo žmona davė?
- O... Atleiskite, čia klausimas irgi apie narkotikus?

Komentaras

turistas-rėmėjas: „Savivaldybė skelbiasi kaip garantas bendradarbiavime su Kinijos atstovais.
Deja savivaldybės įsteigta ir finansuojama iš biudžeto šimtatūkstantinėmis sumomis įstaiga, kurios pagrindinė veikla turizmo ir verslo organizavimas ir informavimas, nesuvaldo savo biudžeto lėšų ir nevykdo įsipareigojimų valstybei: nuo 2018-07-17 turėjo 234.36 € (809.2 Lt) socialinio draudimo skolą."

Komentuoti
Namelyje, šalia Čekonių kapinių tvoros, gyvenanti Rasa Grebnickaitė džiaugiasi tokia kaimynyste.

Rubrikai „Pastogė“ aprašinėti Debeikių seniūnijos Čekonių kaimą labai patogu. Kaimas prie pat Svėdasų kelio, tik gerų dešimt kilometrų nuo Anykščių.
Tiesa, žurnalistui vidurdienį, krečiant šlapiam sniegui, pačioje gyvenvietėje susirasti pašnekovą buvo kebloka. Gelbėjo kaimo prieigose esančių namų gyventojai.


Buvusi kavinė - ūkininkų
teritorija

Nuo Anykščių važiuojant link Svėdasų tik įvažiavus į mišką kairėje pusėje matyti keista geltonų plytų sodyba. Vyresnieji anykštėnai greičiausiai dar atsimena, kad praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje ten kavinė buvusi. Ir nežinodamas pastato praeities svarsčiau, jog tas namas arba buvusi pakelės užeiga, arba naujųjų laikų dvaras. Kavinę apie 1990-uosius įsirengė „Ateities“ kolūkio pirmininko Antano Balaišio sesuo. Pirmaisiais, laukiniais Nepriklausomybės metais miške esanti kavinė dažnokai sulaukdavusi ir vietinės mafijos, „Šeima“ vadintos grupuotės vyrų. Gal jie ten ir nesišaudė, bet ginklais pamojuodavo, būdavo ir šiek tiek muštynių, ir šokių ant stalų.
Apie 1998-uosius, kai kavinė jau buvo uždaryta, greta jos pastato stovinčiuose savo senelių namuose įsikūrė Nerijus Bieliūnas, A.Balaišio sūnėnas. Su žmona Lina, pamiškėje Nerijus užaugino du sūnus - vyresnysis dabar jau samdomos kariuomenės karys, jaunėlis dar lanko mokyklą. Ir Nerijus, ir Lina - anykštėnai, taigi augę ant asfalto, tačiau tapo ūkininkais. Dabar jie dirba 150 ha žemės ir pagal žemės plotą yra stambiausi ūkininkai Čekonių apylinkėse.
„Anykštos“ žurnalistui užsukus pas Bieliūnus duris atidarė Lina. Nerijus su bičiuliais medžiotojais, naktį vaikėsi pirmąjį šio medžioklės sezono elnią ir po sėkmingos medžioklės miegojo. „Ar jauku gyventi pakelėje ir tuo pačiu miške?“ - kalbinau L.Bieliūnienę. Ji, regis, net nustebo, kad sodybos vieta gali kelti kažkam nerimą. „Ramu, net čigonai, kol dar arkliais važinėjo į kiemą nesukdavo“ - šypsojosi moteris. Tiesa, atokiai nuo miesto šurmulio augusiems Bieliūnų sūnums trūko kitų vaikų, tačiau kaip kompensacija savaitgaliams buvo kviečiamas visas būrys jų miestiečių draugų.
Bieliūnai iki Afrikinio kiaulių maro protrūkio laikė kiaules, dabar užsiima tik augalininkyste. Žiema augalininkyste besiverčiantiems ūkininkams yra laisvesnis metas, tačiau L.Bieliūnienė dėstė, kad užtenka veiklos ir žiemą - technikos, įrangos remontas ir t.t.

Kapinių kaimynystė - sodybos privalumas

Šalia Čekonių kapinaičių tvoros, aukštų eglių apsuptyje gyvena Rasa Grebnickaitė. Važiuodamas pro šalį dažnai pagalvoju, jog įdomu, kaip šio namo žmones veikia tokia artima kapinaičių kaimynystė. R.Grebnickaitė dėstė, kad tame pačiame name, kuriame gyvena, ir augo. „Niekad nekilo klausimas dėl kapinių artumo. Dar smagiau, kad kapinės šalia, jas lanko žmonės, atvažiuoja automobiliai, vyksta kažkoks veiksmas. Bijoti nėra ko - šiose kapinėse visi savi ir kuo toliau tuo labiau savųjų jose daugėja“ - kalbėjo moteris. Ji aiškino, jog mieste gyvenanti dukra tikina, kad kapinės šalia namų - tik privalumas, jei kada šeima sugalvos parduoti sodybą, ji dėl kapinių artumo busianti tik brangesnė.

Kur suksi, ten Simonavičiai

Pasaulio anykštėnų internetinio puslapio anykstenai.lt duomenimis, Čekonyse yra 51 sodyba, 2013 metais gyveno 131 gyventojas. Po vidurdienio, krentant šlapiam sniegui vaikščiojau po kaimą, tačiau tik po gero laiko tarpo pamačiau pirmą žmogų. Barzdotas vyras pievoje kasė sniegą. Bandžiau kalbinti, bet barzdočius tik mosikavo rankomis ir kastuvu. Jei gerai supratau, jis aiškino gyvenantis kažkur toli už miško, o taką iki Čekonių kasasi nuo pat namų.
Viename iš kiemų, iš tik privertomis durimis stovinčio automobilio sklido muzika. Tačiau, beldimu į namo duris šeimininkų neprisišaukiau, neatidarė durų ir kito namo, ir trečiojo namo šeimininkai. Galų gale iš vieno iš namų, į kurį beldžiau, išėjo moteriškė ir išplėtė akis. Ir aš nustebau ją pamatęs. Su Debeikių seniūno Alvydo Simonavičiaus žmona Jane mokėmės toje pačioje Molėtų rajono Balninkų vidurinėje. Ji buvo viena klase jaunesnė. Po mokslų Žemės ūkio akademijoje A.Simonavičius grįžo į gimtąjį kaimą, dirbo kolūkyje, vadovavo žemės ūkio bendrovei, ūkininkavo, vedė ir užaugino du vaikus. Paskui telefonu pakalbintas A.Simonavičius „Anykštai“ sakė, jog ir dabar turi 15 ha žemės ir šiek tiek avių. Bet ūkininkavimas seniūnui, pasak jo, likęs tik hobiu. O štai seniūno brolis Stanislovas - stambus ūkininkas, dirbantis 100 ha žemės. Jo ūkis mišrus - verčiasi ir gyvulininkyste, ir augalininkyste. Stanislovą Čekonyse pasigavau einantį link traktoriaus. Neieškojau jo, tačiau nudžiugau pamatęs žmogų ir ėmiau jį kalbinti. Į klausimą, kodėl tapo ūkininku, S.Simonavičius atsakė, jog taip jau gyvenimas susiklostė. „Dirbau kolūkyje. Kolūkiai griuvo, žmonėms grąžino žemę. Mums grąžino 12 ha, tėtis jau buvo miręs. Ką daryti, kai atgauni žemę? Reikia ją dirbti...“- situaciją labai paprastai paaiškino Stanislovas.
Čekonių apylinkėse ūkininkauja dar bent du stambūs ūkininkai - Dainius Babraitis bei Saulius Mažvyla. L.Bieliūnienė bei S.Simonavičius sakėsi darbininkų nesamdantys, ūkyje susitvarko patys, talkininkaujant šeimos nariams. Matyt, ir kiti ūkininkai nėra Čekonims reikšmingi darbdaviai.
Prie Čekonių veikė „Algridos“ baldų gamybos cechas, ten keli vietiniai turėjo darbo. Tačiau, dabar „Algrida“ gamybinę bazę iškraustė arčiau Anykščių.
Visgi, bedarbystė neturėtų būti Čekonių rykšte - Anykščiai ranka pasiekiami, netolimas kelias ir iki Utenos.

Kiti kaimai nyksta greičiau

Čekonyse neliko parduotuvės. Mobilesni kaimo gyventojai apsiperka Anykščiuose ar Utenoje, senjorams maisto atveža autoparduotuvė. Prieš dvylika metų kaime neliko ir pradinės mokyklos. Tačiau kaimo nykstančiu nederėtų laikyti. Nors reiktų kitaip sakyti - dauguma kitų Anykščių rajono ir visos Lietuvos kaimų nyksta dar sparčiau. Čekonys niekad nebuvo didele gyvenviete, didesnės nei keturių klasių ar skyrių mokyklos kaimas niekados neturėjo ir net tuo laiku, kai kiekvienas varganas kaimas buvo kolūkių centrais, Čekonys buvo ne visai kolūkio centras. Iki 1978-ųjų veikusio „Tarybinio artojo“ centrine gyvenviete lyg ir buvo Čekonys, tačiau kolūkio kontora buvusi Kalveliuose. Visgi, aštuntajame dešimtmetyje Čekonyse, ne Kalveliuose, pastatyti du tarybinės santvarkos „pasiekimai“ - daugiabučiai giliame kaime. Juose tada gyveno kolūkio elitas. Dabar šie namai nebėra elitiniai, tačiau, pasak Debeikių seniūno A.Simonavičiaus, nėra tie Čekonių daugiabučiai ir koks nors bomžynas, juose, kaip ir individualiuose namuose, gyvena skirtingi žmonės.
Po 1978-ųjų Čekonys – „Ateities“ kolūkio pagalbinė gyvenvietė. A.Balaišio vadovaujamas „Ateities“ kolūkis ypač suklestėjo devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai kolūkiams leista daugiau improvizuoti uždirbant pinigus. „Ateitis“ augino kailinius žvėrelius, didelius pinigus iš žvėriukų uždirbo ir kolūkis, ir apsukresni kolūkiečiai. Žinoma, daliai „Ateities“ kolūkiečių tie iš žvėriukų uždirbti pinigai virto beverčiais Gedimino Vagnoriaus talonais vadintais „žvėriukais“...
Puslapyje anykstenai. lt labai aiškiai nustatyta gyvenvietės pavadinimo kilmė. „Čekonių kaimo senesnis pavadinimas buvo Vidugiriai, nes anuomet kaimą iš visų pusių supo miškai. Vėliau šio kaimo gyventojai ėjo baudžiavą Aknystų, Ramuldavos dvaruose. Atjojęs prievaizdas baudžiauninkus kalbindavęs lenkiškai – „Co chlopy čehali“ („ko vyrai laukiate“). Baudžiauninkai nemokėjo lenkiškai, tai tas prievaizdo „čehali“ jiems skambėdavo kaip „čekani“. Nuo to ir likęs kaimo pavadinimas – Čekonys“ - rašo anykštėnai.lt. Sako, jog tarybiniais metais slavai labai norėjo pakeisti ir Debeikių pavadinimą. „Ateities“ kolūkyje kartais viešėdavo svečiai iš broliškų respublikų. Svečiai vietinius erzino ir tarpusavyje juokavo, pirmąją miestelio pavadinimo raidę keisdami kitu priebalsiu...

Vidmantas ŠMIGELSKAS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Algis

    Nuoroda

    Labai idomu tokius straipsnius skaityti ,juk suzinai istorija .

    Prieš 4 mėnesių
  • mokinė

    Nuoroda

    sausa rašliava. primena "kolektyvinis darbas" korespondento privalomąjį straipsnį

    Prieš 4 mėnesių
  • Baik baik...

    atsakymas į: mokinė Nuoroda

    Dirbk tam savo miškelyje ir atsikinisk nuo buvusių kolegų

    Prieš 4 mėnesių