1831 metų sukilimas ir jo herojai grafai Pliateriai („Aukštaitiškas formatas“ Nr.102)

1830 metų lapkričio 27 dieną Lenkijoje, o vėliau ir Lietuvoje prasidėjo sukilimas prieš okupacinę Rusijos imperijos valdžią. Sukilimą paskatino tais pačiais metais Belgijoje bei Prancūzijoje kilusios revoliucijos, kurioms malšinti turėjo būti siunčiami Lenkijos kariniai daliniai. Šiandien 1830–1831 metų sukilimas ir Lietuvoje, ir Lenkijoje dažnai asocijuojasi su mūsų kraštietės Emilijos Pliaterytės asmeniu. Visgi 1830–1831 metų sukilėlių gretose moterų buvo ir daugiau, jos atliko agitatorių, kurjerių, informatorių, ginklų gabentojų ir kitas funkcijas, stengėsi neišsiskirti iš vyriško kolektyvo, todėl dažniausiai rengdavosi vyriškais drabužiais, tačiau Emilija Pliaterytė išgarsėjo savo užsidegimu veržtis į mūšio lauką, o be Emilijos sukilime ne ką mažiau pasižymėjo ir jos antros eilės pusbroliai Cezaris ir Vladislovas Pliateriai.

Livonijos vokiečiams Dusetos tapo nauja tėvonija

Iš Livonijos kilusi grafų Broel Pliaterių giminė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsikūrė XVII amžiaus viduryje – po to, kai 1641 metų Abiejų Tautų Respublikos valdovas Vladislovas IV Vaza už ištikimą tarnybą bei pasižymėjimą Smolensko kare (1633–1634) LDK kariuomenės pulkininkui, rotmistrui Gothardui Broel Pliateriui (~1600–1664) suteikė privilegiją Indricos dvarui Livonijoje.
Vėliau Gothardas Pliateris gavo atskirą privilegiją ir su šeima persikėlė į Lietuvą, kur maždaug 1650 metais įsigijo Didžiųjų Aluotų dvarą (Kupiškio rajone), o jo sūnus Jonas Andrius Pliateris 1686 metais įsigijo didžiulį Dusetų dvarą, kuris ilgainiui tapo Broel Pliaterių giminės tėvonija.
Ten buvo prabangi rezidencija, 1766 metais suprojektuota italų architekto Pranciškaus Dominyko Parakos. Senuosiuose dokumentuose prie Sartų ežero buvę dvaro rūmai vadinti marmuriniais, tad reikia manyti, buvo dekoruoti marmuro plokštėmis. 1794 metų sukilimo metu Dusetų miestelį ir dvarą smarkiai nusiaubė Rusijos kariuomenė, tačiau Pliateriai jį atsistatė ir gyveno toliau.
Didesni neramumai prasidėjo Napoleono karų metu, kai grafas Kazimieras Pliateris, kaip ir dauguma to meto Lietuvos elito, prisijungė prie Napoleono suburtos kariuomenės ir kovėsi prieš Rusiją, o Didžiajai armijai traukiantis, tų pačių metų gruodį jis su savo apginkluotu trečiuoju jėgerių (šaulių) batalionu dalyvavo mūšiuose Vilniuje, prie Aušros vartų, ir vėliau pasitraukė į Prancūziją. Sugrįžusi Rusijos okupacinė valdžia konfiskavo Dusetų dvarą, tačiau Kazimiero Pliaterio žmonos Apolinaros Žabaitės-Pliaterienės pastangomis jį pavyko atgauti.

Sukilimo herojai

Kazimieras ir Apolinara Pliateriai turėjo penkis sūnus, du iš jų – būsimieji sukilimo herojai Cezaris Augustinas (1810–1869) ir Vladislovas Evaristas (1808–1889). Jie gimė ir augo šeimos namuose Vilniuje (Savičiaus gatvėje), ten lankė gimnaziją, o Dusetose gyvendavo vasaromis. Vėliau, nuo 1828 metų Vladislovas keliavo po Europą, o Cezaris įstojo į Berlyno universitetą.
Emilija Pliaterytė buvo antazaviškio grafo Pranciškaus Ksavero Pliaterio ir grafaitės Anos fon Mohl dukra, o dusetiškiai Cezaris ir Vladislovas Pliaterai jai buvo antros eilės pusbroliai. Emilija gimė 1806 metų lapkričio 13 dieną, Vilniuje, tačiau Emilijos tėvai tarpusavyje vis rečiau rasdavo bendrą kalbą ir kai jai buvo 9 metai, išsiskyrė. 1815 metais mama su dukra persikėlė gyventi pas vyro gimines – į grafo, inžinieriaus-majoro, vėliau Vilniaus civilinio vicegubernatoriaus Mykolo Pliaterio ir Izabelės Elenos fon Zyberg dvarą Liksnoje, netoli tuometinio Daugpilio.
Taigi, išskyrus savo vaikystės metus, nei Antazavėje, nei Dusetose Emilija Pliaterytė nuolat negyveno, tačiau ji palaikė ryšį su dusetiškiais, savo antros eilės pusbroliais, reguliariai pas juos lankydavosi, kartu mokėsi valdyti ginklą, šaudyti ir fechtuotis. Išlikę keletas jos rašytų laiškų liudija, kad Emilija Pliaterytė dvare buvo įgijusi puikų išsilavinimą, auklėta prancūziška dvasia, šeimoje bendravo prancūziškai, citavo filosofus ir poetus, mokėjo tapyti.

Sukilimas išgarsino Pliaterių giminę

1830 metų lapkritį Lenkijoje prasidėjęs sukilimas Lietuvoje įsiplieskė tik 1831 metų kovo 13 dieną (pagal anuomet galiojusį Julijaus kalendorių), kuomet Kelmės dvaro savininkas Julius Gruževskis paskelbė sukilimo pradžią ir savo daliniams įsakė užimti Kelmę. Žinia apie prasidėjusį sukilimą Vladislovą Pliaterį pasiekė būnant Londone, o Cezarį – Berlyne. Cezaris nedelsdamas išvyko į Lietuvą, vėliau prie jo prisijungė ir Vladislovas.
Kovo 24 dieną Daugpilio tvirtovėje dislokuotam generolo-majoro Fiodoro Širmano daliniui buvo duotas įsakymas žygiuoti į Raseinių apskritį ir malšinti ten įsiplieskusį sukilimą, tačiau dar nespėjus išvykti, buvo gauta žinia, kad sukilėliai jau pastebėti ir Zarasų apylinkėse. Dar tą pačią dieną Širmano dalinys įžengė į Zarasus ir ten ėmė ieškoti sukilėlių.
Kovo 25-ąją Emilija Pliaterytė Antazavėje pasirašė pareiškimą, kuriuo pranešė prisijungianti prie sukilėlių. Matyt, tai ji jau ilgą laiką planavo, tačiau apsisprendimą galėjo paspartinti ir gauta žinia apie besiartinantį rusų dalinį.
Kovo 29 dieną, sekmadienį, Emilija Pliaterytė su savo adjutante Marija Prušinskaite ir keliais bendražygiais išjojo į Dusetas ir ten laukė iš Vilniaus atvykstančio Cezario Pliaterio. Po šv. Mišių miestelio aikštėje susirinko daug žmonių ir Emilija Pliaterytė raita ant žirgo, iškėlusi tautinę vėliavą, pasakė kalbą, raginusią žmones sukilti ir Dusetose susiorganizavo gausybę savanorių. Kitos dienos rytą Emilija Pliaterytė su savo būriu užpuolė Daugailių arklių pašto stotį, ten paėmė apie 30 žirgų ir kasą.
Dusetų dvarvietė tapo sukilimo vadovybės centru, dvaro ir apylinkių kaimų kalvėse pradėti gaminti ginklai, lietos kulkos. Iš apylinkių gyventojų suformuoti sukilėlių būriai, kuriuos galėjo sudaryti maždaug 280 šaulių, 60 raitelių bei keli šimtai ištiesintais dalgiais ginkluotų vyrų (valstiečių). Visgi sukilėliams sunkiai sekėsi sutelkti naujus būrius, o Rusijos imperijos vadovybė, matydama, kad sukilimo nepavyko nuslopinti pradinėje stadijoje, į Lietuvą siuntė papildomus, gerai parengtus karinius dalinius.
Balandžio pradžioje Cezario ir Emilijos Pliaterių bei Kavoliškių dvarininko Juozapo Štadeno vadovaujami sukilėliai, Dusetose susijungę su Jono Horodeckio daliniu, atžygiavusiu iš Rokiškio, išvyko į Antalieptę ir ten įsirengė stovyklavietę, o balandžio 9-ąją išžygiavo į Zarasus ir be didesnio mūšio miestą užėmė. Tačiau kitą dieną sukilėlius išstūmė iš Daugpilio tik ką atžygiavęs pulkininko Kapelio vadovaujamas grenadierių batalionas. Pasitraukę į aplinkinius miškus, sukilėliai sutelkė jėgas ir, remiami šaulių bei patrankų ugnies, sėkmingai kontratakavo ir sumuštą priešą rytų kryptimi nusivijo dar 4–5 kilometrus.
Zarasus sukilėliai atidavė be mūšio ir pasitraukė Antazavės kryptimi, kur juos nusekė caro kariai. Likus maždaug 6 kilometrams iki Dusetų, rusus sustabdė Horodeckio ir Štadeno sukilėlių pasala, tačiau pastarieji, neatlaikę gausesnio priešo puolimo, buvo priversti trauktis į Dusetas, kur buvo įsitvirtinęs Cezario Pliaterio būrys.
Pulkininko Litvinovo kariams užėmus Dusetas, sukilėliai dar mėgino ardyti tiltą per Šventąją, tačiau nesuspėjo ir ėmė trauktis Daugailių keliu, tuo tarpu Horodeckio daliniai pasitraukė Rokiškio link. Kautynių metu į priešo nelaisvę pateko 12 sukilėlių, o žuvusių ir sužeistų buvo daugiau nei 100.
Po kelių pralaimėjimų sukilėliai buvo išblaškyti. Atvykusi į Smilgius pas sukilėlių vadą grafą Karolį Zaluskį, Emilija Pliaterytė pasiprašė paskirti ją į kažkurį iš jam pavaldžių dalinių, tačiau jai buvo patarta saugoti sveikatą ir grįžti namo. Grafui ji atsakiusi, kad nors jos jėgos menkos, tačiau ji galinti padėti kovoti už laisvę. Vėliau ji dalyvavo kautynėse prie Prastavonių palivarko (į pietryčius nuo Šeduvos), nesekme pasibaigusiame mūšyje prie Maišiagalos, Kauno gynyboje bei dešimt valandų trukusiame mūšyje dėl Šiaulių.
Nesulaukiant ginklų bei paramos iš užsienio, sukilėlius lydėjo nesėkmės. Sukilėliai 1831 metų birželį bandė užimti Vilnių, tačiau nesėkmingai – prie Panerių juos sumušė gerai įsitvirtinusi Rusijos kariuomenė, tą pat mėnesį prarado Kauną ir pralaimėjo mūšį prie Šiaulių, o rugsėjį, po rusų kariuomenės šturmo, kapituliavo ir Varšuva. Laivai su ginklais, pirktais Anglijoje ir Prancūzijoje, atplaukė gerokai pavėlavę – jau tuomet, kai sukilimas buvo nuslopintas. Tačiau taip jau sutapo, kad Rusijos daliniai, turėję žygiuoti malšinti Belgų sukilimo, ten neišvyko, nes buvo priversti kautis su sukilėliais okupuotose buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijose. Tai ir lėmė šio sukilimo nesėkmę, o belgams visgi pavyko iškovoti nepriklausomybę nuo Nyderlandų.

Išeivių pastangomis grafaitės gyvenimas buvo smarkiai heroizuotas

Po pralaimėtų mūšių virtinės buvo nuspręsta trauktis Prūsijos link. Emilija Pliaterytė neatlaikė žygio ir mirė nuo žaizdų ir išsekimo Justinavo dvare (prie Kapčiamiesčio), kur ją svetima Koravinskos pavarde buvo priglaudęs dvarininkas Ignotas Ablamavičius. Grafaitė buvo slapta palaidota Kapčiamiesčio bažnyčios šventoriuje, tuo metu Cezariui ir Vladislovui Pliateriams pavyko pasitraukti į Prancūziją.
Nors Emilijos Pliaterytės atvejis anuomet buvo unikalus, visgi tai buvo asmeninė iniciatyva, savirealizacija, nulemta socialinių aplinkybių ir neatspindėjo to meto moterų emancipacijos tendencijų. Bet iškart po sukilimo, dar nepraėjus nė metams nuo grafaitės mirties, Prancūzijoje buvo išspausdinta jos biografija (tikriausiai, remiantis Cezario Pliaterio prisiminimais), sukurtos ir masiškai spausdintos jos portreto litografijos, pradėti statyti spektakliai. E. Pliaterytės asmuo buvo smarkiai heroizuotas, ir būtent tokio jos įvaizdžio sklaida XIX amžiaus viduryje smarkiai pasitarnavo moterų emancipacijos procesui (dar tik aristokratijos luome). Tuo tarpu Rusijos imperijos teisėsaugos institucijos dar ilgiau nei dešimtmetį domėjosi E. Pliaterytės veikla ir ieškojo jai priklausiusio turto Dusetų ir Antazavės dvaruose, nors ji ten net negyveno.

Dusetų dvaro sunykimas

Pralaimėjus sukilimą, Dusetų dvaras buvo konfiskuotas, viduje buvusias meno vertybes niokojo ir grobstė rusų kariai, paveikslai buvo kapojami kardais, dalį turtų išsinešiojo valstiečiai. Dvaro biblioteka – 219 knygų, kurių dauguma buvo matematikos, chemijos, fizikos, geografijos, antikinės istorijos temomis, taip pat keli LDK statuto leidimai bei daugiau nei šimtas knygų prancūzų kalba – buvo konfiskuota ir perduota Vilniaus berniukų gimnazijai, veikusiai po 1831 metų sukilimo uždaryto Vilniaus universiteto patalpose, o vėliau – Vilniaus senienų muziejui.
Po ilgų teisinių procesų, užtrukusių iki pat 1839 metų, Vilniaus likvidacinė komisija galiausiai Apolinarai Pliaterienei sugrąžino Dusetų dvarą, tačiau su sąlyga, kad po jos mirties Dusetos atiteks Kauno gubernijos valstybės turtų rūmams (taps valstybiniu dvaru). Apolinara Pliaterienė mirė 1847 metais Vilniuje, palaidota Vilniaus Rasų kapinėse. Kaip ir buvo sutarta, dvaras perėjo Rusijos imperijos valstybės iždui ir buvo išnuomotas įvairiems asmenims.
Nuomininkai dvarą taip nugyveno, kad maždaug 1870–1880 metais dėl ilgalaikės nepriežiūros Pliaterių rūmai sunyko savaime, o kitų pastatų liekanas, plytas ir akmenis išsinešiojo vietos valstiečiai. 1967 metais Didžiadvario kaime, sunykusio Dusetų dvaro vietoje, įkurtas Sartų žirgynas, o 2006 metų lapkričio 23 dieną, minint sukilimo herojės Emilijos Pliaterytės 200-ąsias gimimo metines, čia buvo atidengtas paminklinis akmuo.

Po sukilimo Pliateriai įsikūrė Vakarų Europoje, užsiėmė patriotine veikla

Apolinaros Pliaterienės sūnūs Cezaris ir Vladislovas, kaip ir dauguma kitų lietuvių-lenkų pabėgėlių, po sukilimo apsigyveno Prancūzijoje. 1831 metais Paryžiuje jie įkūrė Lietuvių draugiją, atskirą nuo lenkų, leido laikraščius prancūzų ir lenkų kalbomis, kuriuose europiečius ragino remti Lietuvos ir Lenkijos kovą už laisvę. 1847 metais, po Apolinaros Pliaterienės mirties, per tarpininkus sūnums buvo perduotas visas Dusetų dvarų likvidacinis kapitalas – daugiau nei 70 tūkstančių sidabro rublių. Nuo tada emigracijoje gyvenę broliai galėjo užsitikrinti ateitį.
Kadangi Cezaris Pliateris laikytas politiškai pavojingu asmeniu, jam nebuvo leista sugrįžti į Lietuvos ar Lenkijos teritoriją. Prūsijos karaliui leidus, jis persikėlė į Prūsijos valdomą Poznanės Didžiąją kunigaikštystę ir 1845 metais ten įsigijo Guros (lenk. Góra) dvarą. Kaip kadaise Paryžiuje, taip ir Poznanėje jis užsiėmė visuomenine veikla, bendradarbiavo su 1831 metų sukilimo vadu Dezideru Chlapovskiu, dalyvavo Poznanės mokslų bičiulių draugijos veikloje. C. Pliateris mirė 1869 metais savo dvare, sulaukęs 58 metų.
Tuo tarpu jo brolis V. Pliateris 1844 metais vedė populiarią vokiečių aktorę Karoliną Bauer ir tais pačiais metais iš Prancūzijos persikėlė į Šveicariją. V. Pliateris su žmona įsigijo rezidenciją Kilchberge prie Ciuricho ežero ir pavadino ją „Broëlberg“, Broel Pliaterių giminės garbei. Tai buvo visas dvaras – su didele vila, gražiu parku, pievomis, arklide, ūkiniais pastatais.
Būdamas užsienyje, V. Pliateris ir toliau aktyviai rėmė vėlesnį, 1863 metų sukilimą. Paryžiuje jis įkūrė pagalbos emigrantams iš Lietuvos draugiją, leido laikraščius prancūzų ir lenkų kalbomis, bendravo su kultūros žmonėmis bei politikais, susirašinėjo su Adomu Mickevičium, Joachimu Leleveliu. Pralaimėjus 1863 metų sukilimą, Ciuriche Vladislovas Pliateris įkūrė paramos organizacijas pabėgėliams, 1868 metais suorganizavo Baro konfederacijos 100-ųjų metinių iškilmes, Rapersvilyje pastatydino atminimo paminklą – laisvės troškimą simbolizuojančią koloną (vėliau ji buvo perkelta į kitą vietą, tačiau išliko iki šių dienų).
1869 metais grafas su Rapersvilio savivaldybe pasirašė 99 metų panaudos sutartį, suremontavo Rapersvilio pilį ir joje įsteigė Abiejų Tautų Respublikos valstybingumo muziejų. 1895 metais viename iš pilies bokštų buvo įrengtas mauzoliejus urnai su Tado Kosciuškos širdimi, o atskiroje salėje įrengta ekspozicija su jo šeimos dokumentais.
Visgi grafas buvo gana ūmaus charakterio ir savo ekscentriškumu stebino ir piktino aplinkinius. Pavyzdžiui, eidamas kalbėtis su šveicarų valstiečiais, jis pasiimdavo botagą, lyg jie būtų Lietuvos baudžiauninkai, be to, su savimi nešiojosi pistoletą, kuriuo imdavo grasinti, jeigu jam kas per daug prieštaraudavo. Tai lėmė ir ryškūs kultūriniai skirtumai – auklėtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasia, jis sunkiai prisitaikė prie naujų sąlygų. Kultūriniai dalykai, kurie buvo įprasti Abiejų Tautų Respublikoje, to meto vakarų Europoje jau ilgą laiką buvo nebepriimtini.
1889 metais sulaukęs 80 metų, grafas V. Pliateris mirė, būdamas savo rezidencijoje Kilchberge, palaidotas Rapersvilyje.

Šarūnas Subatavičius