Baigiantis 2015-iesiems „Anykštos“ kolektyvas buvo paprašytas įsijausti į jiems neįprastą amplua – atsakyti į klausimus. Pasirodo, ne tokia jau lengva interviu davėjų duona, mat paskutiniai kolektyvo narių atsakymai į bendrą tekstą „sugulė“ tik laikraščio išleidimo dieną.
Rytis KULBOKAS, filosofas, žurnalistas
1. Metų tekstas. Žiūrint kaip traktuoti tą „tekstas“? Kiekvienas tekstas yra lašelis, kuris užpildo bendrą „indą“ – laikraštį. Kiekvienas. Tačiau, jei jau išskirti – interviu su profesore Viktorija Daujotyte gruodžio 12 dienos „Anykštoje“: „Reikia ne tik skverbtis į priekį, bet ir grįžti, jei kelias ne tas“. Bene pirmą kartą Antano Baranausko premija įteikta to vertam kūrėjui.
2. Metų šokas. Šokas? Pamenu Anykščių savivaldybės vasarą išleistą draudimą, nors ir motyvuojant gaisrų pavojumi, lankytis miškuose. Šokas, nes po truputį tęsiasi įbaudžiavinimas, įdaiktinimas, žmogus iš anksto traktuojamas kaip kažkoks nemąstantis piktadarys, kurį reikia visais įmanomais būdais kontroliuoti ir gąsdinti. Šokas ne todėl, kad tai padarė konkrečiai Anykščių savivaldybė, bet todėl, kad ir ji tęsia gąsdinimo ir draudimų politiką. Deja, tikrųjų liberalų partija mirė, kai jos pirmininku, dar 1999 metais, buvo tapęs Rolandas Paksas. Ne draudimais, o tik sąmoningumo kėlimu, pilietiškumo stiprinimu, ne silpninimu galime išlikti šiomis žaibiškos globalizacijos sąlygomis.
Kitas šokas – baudžiavinio darbo kodekso „stūmimas“ ir įrodinėjimas, kad juoda yra balta. Ypač, sukrečia, kad tai aktyviai daro tie, kurie traktuoja, kad svarbiausia turi būti žmogus. Tačiau ir vienas, ir kitas šokas iš tiesų yra vienos ir tos pačios valstybės „galvų“ raiškoje įsigalėjusios vartotojiško mąstymo paradigmos padarinys, kuriame žmogus – daiktas, ekonominis vienetas, kurį reikia kuo labiau išnaudoti, bet ne tikslas savaime.
3. Metų džiaugsmas. Na, koks gali būti džiaugsmas valstybėje, kuri (kažkur teko skaityti duomenis), kartu su Portugalija pirmauja Europos Sąjungoje pagal antidepresantų vartojimą ir jau individualiai – pagal savižudybių skaičių? Valstybė, kuri yra viena iš trijų sparčiausiai nykstančių pasaulyje, o emigracija prilygsta, kaip dažnai juokaujama, evakuacijai? Šalis, kurioje, pasirodo, net nekaltas žmogus vos ne trejus metus gali būti uždaromas į kalėjimą ir dar išgirsti, kad kompensacija už tai jam nepriklauso, nes procedūros nepažeistos (ar kažkaip panašiai)? Aplinkybes būtų galima vardinti ir vardinti. Džiaugsmas, deja, kitų pasaulių, o gal tik valstybių, dimensija.
4. Metų atradimas. Metų atradimu buvo (bent iš pradžių taip atrodė) meru išrinkto Kęstučio Tubio pastangos pagaliau spręsti žmonių problemas (pirmas pavyzdys, kurį prisiminiau – pastangos sutvarkyti tas idiotiškas „saleles“, nuo sankryžos į Piktagalį, kurios sukelia daugiau pavojaus eismo dalyviams, nei didina saugumą, problemą), o ne kartoti mantrelę „Europa duoda pinigus, statykime, neimsim mes – ims kiti“. Europa veltui nieko neduoda, dažniausiai vėliau tai labai brangiai kažkam kainuoja. Tačiau, atrodo, jau ir šis maištininkas „miršta“. Šlovė Drakonui!
5. Metų posakis. „Na, žinot, aš esu kaunietė, man yra sudėtinga“, – televizijos žurnalistų paklausta, ar į savo namus priimtų pabėgėlius, atsakė Seimo narė Birutė Vėsaitė, nors prieš tai pozavo su plakatu „Mano namai – jūsų namai“ ragindama priimti pabėgėlius. Super!
