Nuo seniausių laikų genties, tautos, miestų, valstybių istorija buvo saugoma įvairias pavidalais: ant sienų, papirusų, popieriaus lapų, perduodant iš lūpų į lūpas. Per ilgus šimtmečius istorinis, kultūrinis, urbanistinis paveldas sugulė į rašytinį, fotografinį, XXI a. ir skaitmeninį formatą. Visą dvasinį materialiai neįkainuojamą turtą reikėjo išsaugoti ateities kartoms.
Archyvai. Bylos. Dokumentai. Juose sukaupta valstybės istorija, žmonių gyvenimai. Visa tai saugoma, tausojama archyvuose.
Prieš dvidešimt penkerius metus, 1996 m. balandžio 1 d., istorinio, kultūrinio paveldo išsaugojimui buvo įkurtas Vilniaus apskrities archyvas. Po metų atskiru įsakymu Ukmergėje buvo įsteigtas šio archyvo filialas, kuris veikė iki 2006 m.
2017 m. sausio 1 d. Vilniaus apskrities archyvas buvo pertvarkytas į Vilniaus regioninį valstybės archyvą, kartu prijungiant ir Utenos apskrities archyvą, kuris tapo Vilniaus regioninio valstybės archyvo filialu.
Vilniaus regioninis valstybės archyvas pakankamai jauna, bet svarbų darbą, atliekanti įstaiga. Kaip pasikeitė archyvo veidas nuo įkūrimo iki šių dienų?
Per du dešimtmečius archyvas sukaupė labai daug pokario ir Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio vertingų dokumentų – nuo buvusio Architektūros muziejaus dokumentų kolekcijos iki Paminklų restauravimo, Miestų statybos, Respublikinio žemėtvarkos projektavimų, Biotechnologijos institutų, Vilniaus senamiesčio restauravimo direkcijos, Vilniaus senamiesčio regeneracijos valdybos sukauptos medžiagos. Žvelgdami per laiko prizmę į Vilniaus ir Utenos apskričių teritorijoje veikiančių ir veikusių Širvintų, Ukmergės, Trakų, Švenčionių, Vilniaus, Šalčininkų, Eišiškių, Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Utenos ir Zarasų rajonų teismų, žemėtvarkos, vietos valdžios institucijų, mokyklų, bibliotekų dokumentus, matome, kokia didelė jų reikšmė tautos istorijai. Visi šie dokumentai yra saugyklose ne tik tausojami, bet ir naudojami pagal visuomenės poreikius. Rengiamos virtualios parodos, seminarai, visuomenei organizuojamos ekskursijos po archyvą padeda praskleisti archyvinio darbo paslapties šydą. Galbūt toks pažinimas ne vieną moksleivį paskatins pasirinkti archyvaro profesiją.
Archyvas savo veikloje neatsilieka ir nuo XXI a. prasidėjusio techninių priemonių modernėjimo. Spartesniam darbui vykdyti sukurtos elektroninės kartotekos, Elektroninio archyvo informacinė sistema, teikiamos skenavimo, fotografavimo paslaugos. Taip suteikiamos sąlygos vartotojams greičiau surasti, pasinaudoti, išsaugoti ir pasidalinti reikiama informacija. Glaudus bendradarbiavimas su Izraelio, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos piliečiais dėl žinių apie čia gyvenusius ir dirbusius žmones, padeda jų vaikams ir vaikaičiams sužinoti apie savo tėvų, senelių ir prosenelių gyvenimą bei veiklą Lietuvoje.
Nemažas archyvo darbuotojų indėlis matomas kultūriniame Lietuvos ir netgi europiniame gyvenime. Lietuvos dailės muziejus iš archyvo skolinosi buvusio Architektūros muziejaus dokumentų kolekciją parodoms organizuoti. Praskleidus laikmečio klodus iškyla įdomios ir aktualios parodų temos: „Paminklai, kurių nėra, Pasivaikščiojimas po Vilnių“, „Nuimti ir nepastatyti paminklai“, „Modernizacija. XX a. 7-8 dešimtmečių: Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra“. Pastaroji paroda 2012 metais buvo eksponuojama ir Talino taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. 2016 m. Viešoji įstaiga „Architektūros fondas“ atsirinko minėto muziejaus kolekcijos dokumentus ne vienerius metus vykstančiai Tarptautinei architektūros parodai „La Biennale di Venezia 2016“.
2020 m. MO muziejus panaudojo Architektūros muziejaus dokumentų kolekcijos bei Vilniaus senamiesčio restauravimo direkcijos fonduose saugomus dokumentus organizuojant parodą „Sunkus amžius. Vilnius, 1939–1949“.
Vilniaus regioninio valstybės archyvo darbo apimtis plati. Svarbu paminėti, kad archyve saugomi dokumentai buvo panaudoti ir leidžiant leidinius, knygas bei elektroninius katalogus. Tai 2010 m. išleista knyga „Vilniaus Bernardinų kapinės 1810–2010“ (sudarytoja Vida Girininkienė); 2012 m. leidinys „Vilniaus paminklai kaitos istorija / Vilnius Monuments a Story of Change“ (sudarytojos Eglė Mikalajūnė, Rasa Antanavičiūtė); 2015 m. Aistės Niunkaitės Račiūnienės leidinys „Plastinis Vilniaus planas iš Vilniaus geto. Aplinkybės, liudijimai, autoriai“; Antano Verkelio knyga „Kas sugriovė Vilnių“; Birutės Rūtos Vitkauskienės, Editos Povilaitytės knyga „Architektas Sigitas Lasavickas“; 2019 m. Bažnytinio paveldo muziejus skolinosi dokumentus iš Paminklų projektavimo instituto fondo leidiniui „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“; Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejus – Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune rengiamoje monografijoje „Prezidento rūmai Kaune“; 2020 m. Vilniaus memorialinio muziejaus direkcija spausdintame ir elektroniniame Vilniaus pastatų medinių detalių kataloge panaudojo Paminklų restauravimo projektavimo instituto dokumentų fonduose saugomų dokumentų skaitmenines kopijas.
Archyvai lyg Lietuvos pilių kuorai, nuo kurių aprėpiama vaizdo platuma ir laikmečiui būdingos aktualijos.
Mokslininkai, studentai iš archyve saugomų dokumentų lobyno prikelia naujam gyvenimui primirštus ar nutylėtus istorijos faktus. Saugomų dokumentų reikalingumas – didelė paskata darbuotojams. Džiugu, kai parodoma visuomenei, jog archyvas yra ne tik uždara patalpa su išsaugotomis bylomis, kabinetais, bet ir galimybė prakalbinti lapus, kurie išsako tautos žaizdas, to laikmečio kūrėjų džiaugsmus ir rūpesčius. Juk archyvas yra langas į praeitį ir ateitį, į mūsų kultūrą bei istoriją.
Plačiau susipažinti su archyvo veikla galima puslapyje www.archyvai.lt bei facebook paskyroje https://www.facebook.com/Vilniaus.regioninis.archyvas. Taip pat visų mielai laukiame adresu Vilnius, O. Milašiaus g. 23 ir Utena, J. Basanavičiaus g. 114 .
Straipsnis skirtas Archyvų metų minėjimui.
