Užklojus puriam sniegui žemę, Lietuvos saugomose teritorijose prasideda pėdsekystė. Taip pat ir Anykščių regioniniame parke prasidėjo palankaus oro gaudymas su sniegu ir žvėrių sekimas pagal pėdsakus. Vieno iš stambiausio plėšrūnų, nuolat gyvenančio Lietuvoje, stambesniuose miško masyvuose, pėdsakai buvo rasti ir Taujėnų-Užulėnio miškuose, šalia Plačiavėlės miško. Tarp miško ir dirbamo lauko upelio griovyje buvo aptikti vilkės (Canis lupus L.) su dviem vilkiukais pėdos atspaudai į mažiau nei 1 cm gylio sniego dangą ant ledo.
Pėdsakų eilė – gyvūno galūnių atramos taškų nuoseklus išsidėstymas grunto paviršiuje gyvūnui judant. Eilė nusidriekė kelis šimtus metrų ramiai žingsniuojant užšalusiu vandeniu, kurio paviršius negausiai buvo padengtas sniego sluoksniu ir gerai buvo matyti pėdos struktūra su stambiais nagais. Patelė žingsniavo su šalia žingsniuojančiais jaunikliais pėda į pėdą gana ilgai nekeisdama krypties priešingai negu šuo. Kelyje gali pasitaikyti vilką sudominęs objektas, bet į šalis nesimėto, juda gana tikslingai, retkarčiais išsiskiriančia vilkiukų pėdsakų eile.
Vilkų poros – monogaminės, susiporavę patinas su patele nesiskiria visą gyvenimą. Gyvena gaujomis, kur dominuojančią porą sudaro patinas su jauniklių atsivesti galinčia patele ir jų kelių vadų jaunikliai-vilkai. Vilkai rujoja nuo sausio pabaigos ar vasario pradžios iki kovo mėnesio. Atsiveda nuo dviejų iki penkių vilkiukų (vidurkis 3,5) vadoje. Vilkiukai pradeda medžioti vienerių metų, kai jiems išdygsta visi dantys. Vilkas – miško sanitaras, medžiojantis silpnus ar ligotus gyvūnus, nevengiantis ir dvėselienos.
Informaciją parengė: parko ekologė Dovilė Maneikytė. Nuotraukos: Dovilės Maneikytės ir Biržų regioninio parko ekologės Indrės Vėtaitės
