Direktoriui nerimą kelia mokytojų senėjimas

Rudenį 40 metų pedagoginio darbo jubiliejų švęs ilgametis Anykščių profesinės (technologijos), o dabar Alantos technologijos mokyklos Anykščių filialo direktorius Ramūnas Zlatkus.
Direktorius darbo karjerą pradėjo 1981 metais Troškūnuose, kuriuose ruošė vairuotojus kariuomenei. Nuo 1992 metų R.Zlatkus vadovauja Anykščių profesinei mokyklai.

– Daugybę metų dirbate Anykščiuose, vadovaujate mokyklai. Iš kur esate kilęs?

– Mano tėvo gimtinė ir visa giminė – iš Anykščių. Į šį kraštą grįžau kaip į tėvo kraštą.
Mamos gimtinė, kur ir aš esu gimęs, – kaime, netoli Šiluvos. Kai mokiausi, gyvenau Tilžėje (rusiškai vadina Sovietsku, Kaliningrado srityje). Baigiau aštuonmetę mokyklą Panemunėje, o po to vidurinę mokyklą Pagėgiuose.

– Kokią specialybę esate įgijęs?

– Lietuvos žemės ūkio akademijoje (vėliau ji tapo A. Stulginskio universitetu, o dabar Vytauto Didžiojo universiteto padalinys) esu įgijęs inžinieriaus mechaniko specialybę. Tuo metu būdavo paskyrimai ir pagal paskyrimą atvykau dirbti į Troškūnų (tuo metu ji vadinosi KPTM 2) mokyklą. Pradėjau dirbti joje 1981 metų spalio 1 dieną. Tad rudenį bus 40 metų pedagoginio darbo jubiliejus.
Pradėjau dirbti mokytoju, mokiau vairuotojus. Mokiau, tuo metu liaudiškai vadinamą spec. kontingentą. Tai – vairuotojai kariuomenei. Per 3,5 mėnesio išleisdavom po grupę vairuotojų.

– O kaip pradėjote dirbti Anykščiuose?

– Dar dirbant Troškūnuose profesinę mokyklą pradėjo statyti Anykščiuose. Kai jau gavau paskyrimą į Troškūnus žinojau, kad planuojama mokyklą perkelti į Anykščius. 1985 metais atsidarė mokykla Anykščiuose ir iš Troškūnų persikėlėme į Anykščius. Kurį laiką Troškūnuose dar buvo filialas, vėliau užsidarė, o visi darbuotojai palaipsniui buvo perkelti į Anykščius.
Jau Troškūnuose mane paskyrė vyr.meistru, t.y. turėjau vadovauti gamybinio mokymo meistrams. Tai šiuo metu būtų tolygu buvimu pavaduotoju.
Vėliau Anykščiuose tapau pavaduotoju praktiniam mokymui ir gamybai. Taip nuo mokytojo per kelias pakopas ėjau iki vadovavimo mokyklai.

– Kaip tapote Anykščių mokyklos direktoriumi? Ar tuo metu profesinė mokykla buvo žemės ūkio mokykla?

– Iš pradžių ji vadinosi VPTM 62. Vėliau tapo žemės ūkio mokykla. Tapau direktoriumi nuo 1992 metų rudens. Tad Nepriklausomybės paskelbimo metu vadovauti teko ne man.

– Kokie iššūkiai kilo, kai pradėjote dirbti? Kada buvo sunkiausia, kas buvo sunkiausia?

– Problemų buvo daug. Pavyzdžiui, 1993 metų vasario 1 dieną paleidome baseiną, kai visi uždarinėjo. Dabar baseinas ne mokyklos, bet atidarėme, kai buvo sunkiausi metai.
Galima sakyti, kad buvo liepta paimti Arklio muziejaus ūkinę dalį (žirgų fermas, arklius). Tada ten labai daug dirbdavo tiek profesijos mokytojai, tiek mokiniai. Reikėjo paruošti hipodromą ir aplinką „Bėk bėk, žirgeli“ šventei. Su muziejumi mes glaudžiai bendradarbiavom. Tai mums buvo didelės papildomos išlaidos. Paskui, kaip ir visoje Lietuvoje, pradėjo mažėti mokinių skaičius. Buvo visko, sunku ir išvardyti.

– Kada ėmė mažėti mokinių skaičius? Apie 2000- uosius?

– Labiausiai ėmė jaustis jau šiame tūkstantmetyje. Kažkur iki 1999 metų buvome pavaldūs Žemės ūkio ministerijai, vėliau buvusias žemės ūkio mokyklas prijungė prie Švietimo ir mokslo ministerijos. Mažėjant mokinių skaičiui, mažėjo ir profesinių mokyklų skaičius.
Manau, kad mums pakenkė neapsisprendimas dėl mokyklos ateities. Labai daug metų svarstė (15 tai tikrai), ką su mokykla daryti. Juk neinvestuosi į tai, kas neaišku. Ir į mus labai mažai investavo, kol nebuvo priimtas sprendimas dėl ateities. Galiausiai nuspręsta prijungti prie Alantos technologijos ir verslo mokyklos. Sakyčiau, mes sutariam gerai, nes, pavyzdžiui, Žeimelio profesinę mokyklą prijungė prie Joniškio mokyklos ir galiausiai ją uždarė, Aukštadvario prijungė, padarė skyriumi ir taip pat uždarė. Mes dirbam sklandžiai, labai atnaujinama mokyklos infrastruktūra. Nuo liepos 1- osios mokykla keičia pavadinimą ir taps „Aukštaitijos profesinio rengimo centru“. Būsim šio centro padalinys.

– Kaip save, kolektyvą motyvuodavote susidurdami su sunkumais? Juk vien nuolatinė grėsmė būti uždarytiems gerai psichologiškai neveikė?

– Turėjau progų ir išeiti, bet pagalvojau – juk esu čia visą gyvenimą, jei išeisiu, žmonės sakys, kad pabėgau pirmas. Norėjau sulaukti galutinio sprendimo dėl mokyklos ateities. Žinoma, kai esi vadovas, visiems neįtiksi. Normalu, kai daug kas galvoja, kad galima geriau padaryti – sutinku. Galima. Bet būna visaip. Jei būtų reikalavę išeiti, tai ir būčiau išėjęs, nesilaikęs šios vietos. Dabartinis mokyklos direktorius pakvietė dar padirbti filialo vadovu ir sutikau, tikėdamasis, kad galėsiu prisidėti atnaujinant mokyklos infrastruktūrą. Skųstis galima visada, bet reikia bent jau stengtis atlikti gerai savo darbą. Visada šalia buvo puikūs kolegos, atsidavę savo darbui ir mokyklai. Tik jų darbo dėka mokykla ir šiandien veikia.
Apie mokytojus kalbama, kad jų amžiaus vidurkis siekia apie 50 metų, bet aš žinau, kokio amžiaus yra profesijos mokytojai. Ką besakytų apie profesines mokyklas, bet kai mokytojų nebebus – kas tada? Padėtis jau tragiška. Jau artima ateitis, kai tie mokytojai išeis į pensiją.
Taip, tikiu, kad atsiras naujų mokytojų, bet man atrodo, kad profesijos mokytojų ruošiama nepakankamai, juo labiau kad jaunų mokytojų atlyginimai nėra konkurencingi. Didesniame mieste įmonės daug geresnius atlyginimus pasiūlo. Tarkim, inžinierius mielai renkasi įmonės, kurios prekiauja ar prižiūri techniką.

– Kaip manote, ką reikėtų daryti, kad jaunimas būtų patrauktas rinktis profesinį mokymą?

– Daugybę metų kalbame apie procentus – kiek Europoje, kiek Lietuvoje renkasi profesinį mokymą. Kur problema, kad nesirenka – net nebežinau. Nors pažiūrėjus būna ir straipsnių, kad „žemiškų“ profesijų žmonės kartais uždirba žymiai daugiau, nei baigę universitetus. Paklausa darosi tokia, kad jų darbas brangsta. Yra žmonių, kurie patys gali išmokti, bet daugelį reikia mokyti, patarti. Profesinis mokymas turi būti. Galų gale – mokyklose ugdomi socialiniai įgūdžiai tame pereinamajame nelengvame amžiaus periode. Kuria linkme pasuks šiame amžiuje jaunuolis – labai daug lemia ir tai, kas bus tuo metu šalia jo. Mačiau ir labai sėkmingų gyvenimo istorijų, mačiau ir labai nesėkmingų. Labai smagu, kai nuvažiavus į autoservisą ar tiesiog gatvėje išgirsti „laba diena!“ ir prisistato buvęs mokinys, pasikalbame apie jo darbus. Dažnai išgirstu, kad gailisi, jog per mažai mokėsi, o mokykloje įgytos žinios vienaip ar kitaip praverčia. Pernai buvo atėjęs vairuotojas (kai pradėjau dirbti man dar nebuvo nė 24 metų, o mokiau aštuoniolikmečius), beveik bendraamžis. Jis šypsosi, sako „nebeatpažįsti“? Pradėjom kalbėtis ir tada atsiminiau. Jis buvo pirmos mano laidos mokinys. Žmogus atėjo kažkur po 39 metų, pasikalbėjom, prisiminėme savo jaunystes.

– Smagu, kad mokiniai prieina, pasisveikina. Kaip sekėsi rasti bendrą kalbą su mokiniais? Kaip pavykdavo juos motyvuoti mokytis, laikytis drausmės?

– Ne man vertinti, ar su jais rasdavau bendrą kalbą. Labiau jaunimas gali pasakyti, ar tiko bendravimas, ar ne.

– Kokius skirtumus matote tarp mokinių kokiais 1990 metais ir dabar?

– Nuo amžių amžinųjų kiekviena karta sako – mes buvome geri, o dabartinis jaunimas – toks ir kitoks. Nė perkūno! Ir mes tokie buvome, ir dabartiniai tokie patys, ir ateity turbūt bus.
Gal ir ne visada pavyksta, bet aš bent jau stengiuosi suprasti, ką jaunimas mano. Gal mūsų nuomonės daug kur nesutampa, bet vienas iš principų, kuriuos turiu – sakau, tik nemeluok. Kalbėkim be melo – kiek galėsiu, tiek padėsiu. Jei meluosi – tarp mūsų kalbos nebus.
Kitas dalykas, ko nemėgstu – kai kas nors kitą skriaudžia. Ne būtinai tik fiziniu, bet ir psichologiniu smurtu. To nepakenčiu ir netoleruoju. Perspėju jaunimą, kad stengsiuosi to neleisti.
Su jaunimu daug geriau pavyksta susikalbėti ramiai kalbantis, ypač kai kalbiesi vienas su vienu. Gyvenime pačiam teko daug ką patirti, patekti į labai keblias situacijas. Tačiau likimas lėmė, kad visada šalia atsirasdavo žmonių, kurie padėdavo, suteikdavo šansą ištaisyti savo klaidas ir todėl stengiuosi suprasti kitus žmones, noriu jiems padėti ir, jei tai mano valioje, duoti galimybę suklydusiems pasitaisyti.