Šalyje kasmet daugėja su elektriniais paspirtukais susijusių nelaimingų atsitikimų – per 8 šių metų mėnesius tokių draudiminių įvykių užfiksuota 43 proc. daugiau nei per tą patį laikotarpį pernai ir 85 proc. daugiau nei 2019-aisiais. Visgi ši statistika negąsdina paspirtukų vairuotojų, kurie ir toliau ignoruoja saugaus eismo taisykles dėl kartais net kurioziškų priežasčių.
„Su paspirtukais susijusiuose įvykiuose nukenčia ir juos vairuojantys, ir pėstieji, neapsaugoti nei suaugę, nei vaikai. Tokios nelaimės tampa mažiau sezoniškos – paspirtukais į gatves vis dažniau išriedama ir rudenį bei žiemą.Bėgant metams nesikeičia šių transporto priemonių vairuotojų požiūris į saugumą ir taisykles – jų ir toliau nesilaikoma, galvojant, kad paspirtukas yra tik neįpareigojanti pramoga“, – sako draudimo bendrovės BTA Ekspertizių skyriaus vadovas Andrius Žiukelis.
Pramogaujant taisyklės negalioja?
Pasak Lietuvos transporto saugos administracijos (LTSA) Priežiūros departamento vyresniojo patarėjo Justo Petrausko, 6 iš 10 važinėjančiųjų paspirtukais laiko save dviratininkais. „Dažniausiai tai žmonės, kurie elektrinį paspirtuką naudoja kaip priemonę kažkur nuvažiuoti. Vadinasi, jie žino kelių eismo taisykles, kuriomis turi vadovautis – tokiomis pačiomis, kaip ir dviratininkai. Tačiau mūsų atlikta apklausa parodė ir tai, jog likusi dalis, beveik 4 iš 10, save priskiria arba pėstiesiems, arba, priklausomai nuo situacijos, tiek dviratininkams, tiek pėstiesiems, ir tai yra pramogai elektrinius paspirtukus vairuojantys asmenys. Tai neramina, nes gali reikšti, jog taip pat „lanksčiai“ žiūrima ir į eismo taisyklių žinojimą bei jų laikymąsi“, – aiškina J. Petrauskas.Draudimo bendrovės atstovo teigimu, važiavimo elektriniu paspirtuku tikslas negali tapti priežastimi nesilaikyti taisyklių, juo labiau, kad pramogaudami žmonės dažniau „prisižaidžia“ iki traumų. „Traumos paprastai patiriamos nesuvaldžius paspirtuko, lekiant dideliu greičiu ir nespėjus sureaguoti į kliūtį kelyje. Pavyzdžiui, vienas asmuo taip lėkdamas nespėjo sustabdyti, trenkėsi į tvorą ir susilaužė raktikaulį, kitas įvažiavo į duobę, paspirtukas vertėsi, važiavusysis patyrė rankų traumą. Dar vienu atveju vaikinas, veždamas paspirtuku draugę, nepasirinko saugaus greičio, todėl abu griuvo, mergina prarado sąmonę, prasikirto antakį“, – pavyzdžius vardija A. Žiukelis.
Saugotis nepatogu ir gėda
Ekspertas sako, kad vairuojantiems elektrinius paspirtukus galioja tokios pačios taisyklės kaip ir sėdusiems ant dviračio. Eisme gali dalyvauti tik techniškai tvarkingi paspirtukai, turintys veikiančius stabdžius, garsinį signalą, šviesos žibintą ir atšvaitą gale. Elektriniu paspirtuku galima važiuoti dviračių taku, dviračių juostomis ar kelkraščiu. Dviračio juosta arba kelkraščiu leidžiama važiuoti tik ta pačia kryptimi, kuria vyksta kitų transporto priemonių eismas gretima eismo juosta. Kai dviračių tako, juostos ar kelkraščio nėra, galima važiuoti šaligatviu, tik lenkiant pėsčiąjį būtina laikytis ėjimui artimo 3–7 km/h greičio bei pakankamo atstumo iš šono, nes lenkimo momentu susidūrimo rizika yra didžiausia. Negalima paspirtuku vežti keleivio, jei nėra specialių vietų, taip pat važiuojant kirsti pėsčiųjų perėjų. „Tuo tarpu miestų gatvėse dažnai matome priešingą vaizdą: paspirtukais su vėjeliu nardoma tarp pėsčiųjų, tėvai jais veža savo atžalas, yra įsigudrinančių važiuoti su ausinėmis ir kalbant telefonu. Būtų puiku, jei taip besielgiantys įsisąmonintų, jog paspirtukas nesuteikia jiems nei pirmumo teisės, nei teisės elgtis kaip nori, jie yra tokie patys eismo dalyviai, kaip ir pėstieji bei automobilių vairuotojai, o šių faktų ignoravimas gali baigtis liūdnai“, – tikina A. Žiukelis.Draudimo ekspertui antrina ir J. Petrauskas. Transporto saugos specialistas sako, kad net ir turėdami pirmumo teisę, paspirtukų vairuotojai galėtų vadovautis atsargumu. „Pavyzdžiui, gatve važiuojantis paspirtukininkas turi pirmenybę prieš iš kiemo išvažiuojančią transporto priemonę. Tačiau jei tas kiemas labai uždaras, automobilio vairuotojui matomumas gali būti itin ribotas, tad elektrinio paspirtuko vairuotojui patarčiau tokiomis aplinkybėmis prilėtinti, įsitikinti, kad automobilio vairuotojas jį tikrai mato, o geriausia – tiesiog palaukti, kol vairuotojas atliks manevrą ir, tikėtina, padėkos už supratingumą“, – įsitikinęs jis. Skaudžių pasekmių išvengti dažnai padėtų šalmo ir šviesą atspindinčios liemenės dėvėjimas, tačiau šių rekomendacinio pobūdžio priemonių daugelis niekada nenaudoja. LTSA apklausa atskleidė ir ganėtinai šokiruojančius motyvus, kodėl elektriniais paspirtukais važiuojantys žmonės nedėvi šalmų bei liemenių. Ketvirtadalis (25 proc.) respondentų nemato reikalo tai daryti, 20 proc. šios priemonės nepatogios, 6 proc. – negražios, o dar 5 proc. jas dėvėti tiesiog gėda.Komentuodamas tokius faktus A. Žiukelis sako esąs įsitikinęs, kad laikui bėgant situacija pasikeis, kaip nutiko su dviratininkais.„Dviratininkams jau turbūt nebe gėda, nes jie tikrai dažnu atveju būna su šalmais, atšvaitus turinčia apranga. Nes anksčiau ir iš jų pusės būdavo girdėti, jog priemonės nebūtinos, negražios, nepatogios. Kalbant apie grožį, galima nepirkti tų negražių liemenių, o įsigyti alternatyvias priemones su šviesą atspindinčiais elementais specializuotose parduotuvėse. Tikiu, kad situacija pasikeis, o šalmai bei liemenės taps norma ir elektrinių paspirtukų vairuotojams. Tik klausimas, kiek dar siūlių, kaulų lūžių ar kitų sužeidimų reikės, kad taip nutiktų“, – svarsto jis.
Patarimas pėstiesiems – tikėtis netikėto
Anot A. Žiukelio, gyventi su dar viena eismo dalyvių grupe – vairuojančiais paspirtukus – turi išmokti ir automobilių vairuotojai bei pėstieji. „Patarimas būtų tiesiog žinoti, kad be automobilių, dviračių ir pėsčiųjų yra dar ir paspirtukai, kurie gali išnirti netikėtai, daryti staigius manevrus. Todėl reikėtų tikėtis tokių netikėtų situacijų, ypač pėstiesiems, einantiems tose vietose, kur paspirtukų srautas didelis. Staiga sumąsčius nekeisti ėjimo krypties, prieš įžengiant į dviračių taką stabtelėti ir apsidairyti, einant bendru dviračių ir pėsčiųjų taku laikytis vienos pusės. Niekas nepasirūpins mūsų saugumu labiau nei mes patys“, – sako jis.Ekspertas atkreipia dėmesį, kad kartais pėstieji nukenčia ne dėl elektrinių paspirtukų vairuotojų, o dėl savo kaltės, kai būna išsiblaškę ar vaikšto nežinodami taisyklių. Šaligatviai, be abejo, yra pėsčiųjų zona, tačiau pėsčiųjų ir dviračių takai visada turi specialų ženklinimą, kas gali jais naudotis, tad to turi būti paisoma, ypač ten, kur srautai neatskirti atitvarais ar kitokiomis skiriamosiomis juostomos.Ženklas „dviračių takas“ yra skirtas tik dviračiams – jame pėstiesiems eiti draudžiama, o ženklas „pėsčiųjų takas“ skirtas tik pėstiesiems ir juo negalima važiuoti dviračiais bei elektriniais paspirtukais. Tiesa, pėstiesiems skirtu taku galima važiuoti su ne elektriniais paspirtukais, riedučiais ir riedlentėmis, nes tokiu atveju žmogus yra priskiriamas pėstiesiems.Bendras pėsčiųjų ir dviračių takas yra skirtas visiems – pėstiesiems, dviratininkams, paspirtukininkams, riedutininkams. Todėl jame pėstiesiems itin svarbu laikytis teisingos krypties ir eiti tik ta tako puse, kuri jiems skirta. Tai nurodo ženklas – jei dviračio ir pėsčiųjų simboliai yra pažymėti vienas šalia kito ir atskirti vertikaliu baltu brūkšniu, eismo dalyviai gali naudotis ta tako puse, kuri jiems skirta.
Pranešimas spaudai
Man nepatinka, kai paspirtukus įsiveža į prekybos centrus, ten juos pasistato. Dar nesuprantu, ar paspirtukininkai turi trankyti pėsčiuosius, ar juos pačius turi trankyti automobiliai. Kur jie turi važiuoti – gatve, ar šaligatviu?