Iškilmingame Seimo minėjime, skirtame Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimui, Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininkas, profesorius, istorikas Antanas Tyla pažymėjo, kad mes turime gausią tremties istoriografiją, kurią dar okupacijos metais išplėtojo išeivijos lietuviai, o po Nepriklausomybės atkūrimo ir Lietuvos tyrinėtojai.
Iškilmingame Seimo minėjime, skirtame Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimui, Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininkas, profesorius, istorikas Antanas Tyla pažymėjo, kad mes turime gausią tremties istoriografiją, kurią dar okupacijos metais išplėtojo išeivijos lietuviai, o po Nepriklausomybės atkūrimo ir Lietuvos tyrinėtojai.
Iš visų tremties tyrimų pirmiausia norėčiau išskirti fundamentalią ištikimo mokslui šviesios atminties kolegos dr. Eugenijaus Grunskio monografiją „Lietuvos gyventojų trėmimai 1940-1941, 1945-1953 metais”, taip pat istoriko Arvydo Anušausko studiją „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais”, taip pat lietuvių išeivijos studijas, Amerikos lietuvių organizuotoje „Lietuvos kovų ir kančių istorijos” serijoje išleistą dokumentų rinkinį apie sovietinės valdžios trėmimų organizavimą ir vykdymą, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengtus fundamentalius tremtinių vardynus, šios institucijos, taip pat Lapteviečių bendrijos ir Politkalinių ir tremtinių bendrijos, Šiaulių universiteto parengtus bei savo iniciatyva išleistus, taip pat periodiniame leidinyje „Tremtinys” skelbtus tremtinių prisiminimus. Su tremtimi mus susieja kasmetinės studentų ekspedicijos „Misija – Sibiras” į tremties vietas apleistiems tremtinių kapams tvarkyti.
„Tik šia proga gaila. kad Lietuvos nacionaliniai teatrai tebesprendžia „Dėdės Vanios”, „Vyšnių sodo” išgyvenimus, bet neranda laiko, vietos ir tematikos šiai mūsų dramai pavaizduoti dramaturgijoje ir scenoje”, – sakė istorikas.
Pasak jo, prisimindami Birželio trėmimą ir jo aukas, dar kartą sau turime pakartoti ir atsakyti į klausimus – kas trėmė, kodėl trėmė, ką trėmė, kur trėmė, kaip trėmė, kokius tautinius, pilietinius, intelektualinius nuostolius Lietuva dėl to patyrė, ir kartu suvokti Lietuvos valstybės svarbą tautai išlikti.
„Dėl riboto laiko ne į visus tuos klausimus atsakysiu. Paliksiu patiems pamąstyti, nes bendriausi dalykai yra visiems žinomi, paminėtų autorių istoriografijoje ištyrinėti ir sutinkami viešojoje erdvėje. Tačiau ir žinomi muzikos kūriniai atliekami po šimto ir daugiau metų nuo jų sukūrimo ir vis tiek jų klausomasi. Lietuvos ir mūsų tautos istorija, kaip ir muzika, turi skambėti ir būti nuolatos girdima. Ji ugdo valstybinę savimonę, orientuoja politikus, jaunimą”, – kalbėjo A. Tyla.
Istorikas, be kita ko, pažymėjo,. kad tremtys iš esmės buvo Sovietų Sąjungos permanentinis karas prieš aneksuotą, bet vis dar gyvą Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir laisvės viltį tebenešiojančią ir kovojančią lietuvių tautą. Galima sakyti, kad kiekvienas masinis trėmimas buvo lyg naujas Sovietų Sąjungos karo prieš Lietuvą paskelbimas. Į kraštą buvo permetami papildomi kariniai daliniai. Kiekvienas trėmimas buvo lyg karo stovis, nors jis buvo panaikintas 1946 metais, nes į bėgančius tremiamuosius kareiviai ir kolaborantai šaudydavo.
Tvirtinama, kad jau 1940 metų vasarą kolaborantai pradėjo kalbėti apie numatomus masinius trėmimus ir suėmimus. Maskvos nurodymu NKVD pradėjo sąmoningų Lietuvos valstybės piliečių, kuriuos okupantai pavadino sau geriau suprantamu terminu „kontrevoliuciniu ar socialiai svetimu, antisovietiniu elementu”, apskaitą. Suskirstė juos, tuos piliečius, į 11 kategorijų. 7 kategorijos apėmė su Lietuvos valstybės ir visuomeninių bei politinių organizacijų veikla susijusius Lietuvos piliečius ir jų šeimas: Lietuvos valstybės vadovus, politikus, vyriausybių narius, tarnautojus, policininkus, partijų vadovus ir aktyvistus, karininkus, šaulius, pedagogus, mokytojus, verslininkus, ūkininkus.
Pasitelkus Lietuvos komunistus ir komjaunuolius iš Sovietų Sąjungos atsiųsti lietuviškai nemokantys čekistai rausėsi archyvuose ir išrinkinėjo duomenis, skirstė piliečius į kategorijas, sudarinėjo jiems bylas.
1941 m. gegužės 12 d. Lietuvos NKGB pasiuntė į Maskvą pagal kategorijas sugrupuotus aktyviausius Lietuvos valstybės piliečius ir pasiūlė juos areštuoti ir prievarta ištremti iš Lietuvos. Į pasmerktųjų sąrašą buvo įtraukta 15 tūkst. 851 Lietuvos piliečių. Šis skaičius keitėsi. Kremlius nedelsė ir gegužės 16 d. Sovietų Sąjungos Kompartijos CK ir Liaudies komisarų taryba priėmė nutarimą pavadintą „Apie socialiai svetimo elemento ištrėmimą iš Baltijos respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldovos”. Gegužės 23 d. Lietuvos kompartijos Centro komitetas, pirmininkaujant Antanui Sniečkui, patvirtina Maskvoje priimtą sprendimą, pažadėjo, kad Lietuvos komunistai prisidės prie trėmimo, davė nurodymus apskričių partinėms organizacijoms uoliai dalyvauti organizuojant trėmimą ir jį vykdyti.
„Nusikaltėliai visad vengia triukšmo ir viešumo. Taigi ir čia buvo prisibijoma, kad trėmimas gali sukelti pasipriešinimą. Pagal profesijas daugiausia buvo ištremta ūkininkų (20 proc.), tarnautojų (10 proc.) darbininkų (7 proc.) ir mokytojų (6 proc. proc.). Tarp ištremtųjų buvo 27 proc. vaikų ir paauglių iki 17 metų.
Šeimos kaip medžiai buvo išraunamos su šaknimis iš Lietuvos žemės, kad jos nebeturėtų ryšių su savo Tėvyne. Kur trėmė? 58 proc. tremtinių buvo ištremta į Altajų, 27 proc. į Novosibirsko sritį. Iš Altajaus 2785 lietuviai ir kiti Lietuvos piliečiai buvo antrą kartą ištremti į Lenos žiotis, prie Laptevų jūros, kur patyrė ypatingai baisaus pasityčiojimo, bado ir vargo likimą.
Iš 1941 metų tremtinių iki 1953 metų išgyveno tik 5400, arba pusė. Nuo Laptevų jūros ir Lenos žiočių grįžo mažiau negu pusė ten ištremtų lietuvių.
Čekistų ir kolaborantų siautėjimas trėmimo metu, tremiamųjų sugrūdimas į gyvulinius vagonus iššaukė lietuvių teisėtą pasipriešinimą. Utenos, Rokiškio, Šiaulių, Marijampolės apskrityse susikūrė ginkluoto pasipriešinimo sovietiniam terorui būriai, kurie tapo ginkluoto Birželio sukilimo prieš sovietinius okupantus organizuota pirmine jėga.
„Prisimindami 1941 m. birželio trėmimą, mes solidarizuojamės su tą tragediją išgyvenusiais. Kartu mes turime jausti atsakomybę ir saugoti savo valstybę, kad jai ir jos piliečiams nekiltų toks pavojus, kokį patyrė sovietinės okupacijos metais. Dabar mus saugo ES ir NATO bendradarbiavimas. Tačiau kiekvienas iš mūsų turi būti įsisąmoninęs dorus ir garbingus įsipareigojimus Lietuvos valstybei saugoti ir ginti, net ir sunkiausiu jai ir tautai metu.
Kartu, pagerbiant tremtinius, kyla klausimas – ar mūsų teisėsauga neprivalo tarti savo moralinį nuosprendį visiems pagrindiniams tų gyvulinių vagonų trėmimų organizatoriams ir vykdytojams?”- retoriškai klausė istorikas.
