Iš visų visuomenės institutų partijų reitingai yra žemiausi. Vos 3 proc. gyventojų pasitiki partijomis. Tačiau tik nedaugelis argumentuotai gali atsakyti kodėl? Dažniausiai minima, kad partijos korumpuotos, tačiau vėl daugelis respondentų negali paaiškinti kaip konkrečiai ta korupcija pasireiškia ir ar ji reali, ar tik menama. Taigi kur yra nepasitikėjimo priežastys?
Iš visų visuomenės institutų partijų reitingai yra žemiausi. Vos 3 proc. gyventojų pasitiki partijomis. Tačiau tik nedaugelis argumentuotai gali atsakyti kodėl? Dažniausiai minima, kad partijos korumpuotos, tačiau vėl daugelis respondentų negali paaiškinti kaip konkrečiai ta korupcija pasireiškia ir ar ji reali, ar tik menama. Taigi kur yra nepasitikėjimo priežastys?
Kodėl partijos nepopuliarios?
Lietuvoje terminas „partija” turi neigiamą prasmę dar nuo tarpukario. Valstybės vadas Antanas Smetona neigiamai žiūrėjo į partijas, kol jos išvis buvo uždraustos ir turėjo veikti nelegaliai. A. Smetona formulavo taip vadinamos „organinės visuomenės” idėją, kuri reiškiasi per bendruomenes, draugijas, visuomenines organizacijas ir apseina be partijų. Tuo laiku viešai pareikšti, kad esi, tarkim, krikščionių demokratų partijos narys buvo tolygu patekti valdžios nemalonėn ir grėsė netekti valdiško darbo.
Neigiamas požiūris į partijas dal labiau sustiprėjo sovietmečiu. Tuomet viską kontroliavo vienintelė ir neklystanti Komunistų partija, kuri buvo visagalė, bet visuotinai nemėgstama.
Į partijas ir tarpukariu, ir sovietmečiu žmonės vengė stoti, o jei dėl karjeros tai darydavo, tai tuo nelabai girdavosi ir didžiuodavosi.
Visuomenės nuomonė greitai nekinta. Mūsų partijos ir dabar yra negausios. Pavyzdžiui, dabar Lietuvoje gausiausios partijos: Tėvynės sąjungos – krikščionių demokratų ir Socialdemokratų turi vos po 16 tūkst. narių. Taigi dažnas gyventojas išvis nėra paprastai – buitiškai bendravęs su eiliniu partijos nariu. Partijos nariai didelei žmonių daliai asocijuojasi su valdžios pareigūnais, nemaloniais karjeristais ir aktyviais politikais, kurie nėra labai gerbiami.
Kita vertus, reikia aiškiai matyti ir tai, kad partijos pačios nesistengia dėl savo populiarumo, nesugebėdamos būti reiklios savo nariams. Pavyzdžiui, korupcija kaltinamas Evaldas Lementauskas lyg niekur nieko buvo Tvarkos ir teisingumo atsakinguoju sekretoriumi. Jis tik po ilgo laiko neteko narystės, bet net ir tada jis tapo Seimo nariu, o partija savo veiksmais neleido teismui svarstyti jo bylos. Panašiai visaip vilkinant yra nagrinėjama Darbo partijos juodosios buhalterijos byla.
Tokie piktnaudžiavimo pareigomis atvejai, kurie aprašomi žiniasklaidoje yra bjaurūs ir neprisideda prie partijų populiarumo. Taip atskirų partijų nesprendžiamos problemos tampa visos partinės sistemos galvos skausmu.
Ką veikia partijos?
Ir visgi nepaisant partijų nepopuliarumo jos yra būtinos ir reikalingos.
Partijos veikia visose demokratinėse ir nedemokratinėse valstybėse, nes tai yra būdas sutraukti didelės gyventojų grupės palaikymą ilgalaikei politinei darbotvarkei. Kai kas pasakytų, kad tai gali daryti visuomeninės organizacijos, tačiau kai organizacija savo tikslams įgyvendinti siekia valdžios, ta organizacija iš esmės tampa partija. Todėl rinkimuose užsiregistravusios vadinamosios „nevyriausybinės organizacijos” taip pat yra partijos, tik joms netaikomi kai kurie apribojimai, kurie taikomi partijoms pagal „Partijų įstatymą”.
Politinė partija yra vienintelis civilizacijos atrastas ir iki šiol nepakeičiamas įrankis mobilizuoti gyventojų paramą politiniams tikslams įgyvendinti, tačiau tuo pačiu ir būdas kontroliuoti ar valdantieji siekia tų tikslų. Visa visuomenė seka valdžios veiksmus ir paskui per rinkimus arba valdančiuosius paremia, arba ne, tačiau partijos daug lanksčiau ir greičiau gali reaguoti į valdančiųjų žmonių veiksmus ir parinkti tinkamus instrumentus, kad visuomenė remtų būtent partijos palaikomus politikus.
Partijos būna įvairios, nuo labai uždarų iki labai atvirų. Uždariausios partijos yra nedemokratiškose valstybėse, kur oficialios partijos nariu būti yra didelė privilegija, tačiau tokiose valstybėse partijos tampa net visuomenės priešu (SSRS). Labai demokratiškose valstybėse, tokiose kaip JAV ar Šveicarija, partijos narys turi tokias pat teises kaip ir ne narys. JAV partijų vidaus rinkimuose dėl partijos kandidato statuso balsuodami gali nuomonę pareikšti visi norintys. Tokiose valstybėse žmonės partijomis pasitiki. JAV vos apie 20 proc. rinkėjų yra neapsisprendę, ar jie Demokratų, ar Respublikonų rėmėjai.
Ką daryti?
Taigi partijos yra reikalingi šiuolaikiškos šalies instrumentai, tačiau apmaudu, kad Lietuvoje jos turi labai mažą pasitikėjimą visuomenėje. Jį būtų galima padidinti sprendžiant dvi aktualias problemas.
Pirma, partijos turėtų gebėti greitai ir veiksmingai atsiriboti nuo netinkamo elgesio ar negarbingų narių. Dvi didžiausios Lietuvos partijos – Tėvynės sąjungos – krikščionių demokratų bei Socialdemokratų šią problemą sprendžia vis greičiau ir efektyviau. Tokiais pavyzdžiais galėtų būti buvusių partiečių Viliaus Navicko ar Andriaus Šedžiaus partinės narystės panaikinimas. Ir vienu, ir kitu atveju po skandalingo elgesio sekė sprendimai.
Kitas reikšmingas dalykas, jeigu politikai nori, kad jais būtų pasitikima, ir būtų pasitikima politinėmis organizacijomis yra partijų atvirumas bei vidinė demokratija. Vieši vidiniai pirmininko rinkimai, visuotinis balsavimai esminiais klausimai, nuolatinis bendravimas su žiniasklaida, „atvirų durų” renginiai, veikla internete: tinklapiai, socialiniai tinklai, el. grupės – tai yra įrankiai, kurie padėtų pasiekti, kad gyventojai labiaus suprastų ir dalyvautų partijų veikloje.
