„Viesulo žiedas“: į žygį eina vieni seniai..?

Paskutinę spalio mėnesio dieną, sekmadienį, per patį vidurdienį prasidėjo tautinis patriotinis piligriminis žygis „Viesulo žiedas“. Žygio, kuriame dalyvavo septyniolika piliečių, metu prisiminta krašto istorija, legendos, žmonės, melstasi prie sakraliųjų paminklų. Prie Viesulo bunkerio likučių prisiminti pokario partizanai, tikra dvasinė puota buvo vakaronė, gausi prasmingų kalbų, prisiminimų, įžvalgų. Pasistiprinta puikiai iššutinta aviena, šiek tiek dėl linksmumo išgerta ir daug daug dainuota.

Ar iš tiesų į žygį eina vien seniai? Na ne, kartu su mumis žengė ir septynmetis linksmuolis Aras, ir jaunasis šaulys Karolis, tačiau daugumos metų vidurkis siekia penkias dešimtis. Sakyčiau, dalyvavo vieni vadai, o kurgi pasidėjo kariuomenė? Kaip ją surinkti, kaip pritraukti kuo daugiau žmonių, kad partizanų pagerbimas, didžiavimasis pokario kovotojais taptų masiniu reiškiniu?
Po trumpos įžangos, supažindinimo su maršruto istorija bei įdomybėmis, vėjyje plazdant Lietuvos ir Aukštaitijos vėliavomis, žengėme iš Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos kiemelio Moliakalnio link. Šiek tiek atsilikęs nuo žygiuojančių iš paskos važiavo gurguolininkas, kumelaitės Auksakartės tempiamame vežime sėdintis ir linksmai besižvalgantis Gintas Valevičius. Vos išėjusius iš miestelio pagavo ūžtelėjusio vėjo šuorai, tamsiu mėliu bangavo Beragio ežeras, pro lapus numetusius medynus žvelgėme į Sunsiaurio sąsmauką, sėklius, salą, bandėme įžvelgti aname krante stūksančius grafų Marikonių dvaro mūrus. Pakilome į kalvas, prie mažojo kryžiaus stabtelėję prisiminėme Šventraščio žvejus ir legendinį Beragio žveją Juozą Pilkauską – Gurniką. Dešinėje liko paslaptinga Kirdeikio kalvė ( juk kalvėse ir nelabąjį nukaunančias sidabrines kulkas kadaise nukaldavo). Ilgėliau stabtelim prie didžiojo Moliakalnio kryžiaus, pastatyto jubiliejiniais 2018 metais. Ugnies nešėjas Algimantas Čaplinskas uždega žvakelę ir pradeda maldą, taip pat sugiedame giesmę „Kur augai tu, šventasis kryžiaus medi?..“ Melstasi ir prie baltosios Šv. Stepono koplytėlės, o ant plačias Vaduvų karšto erdves atveriančio Sakalo kalno kalbėjome apie jo, kaip vietos maldai, susitikimui su brangiu žmogumi, pačiu Dievu, viziją. Prisiminti Kalno pamokslo žodžiai: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų dangaus karalystė…“
Nusileidę į didįjį slėnį, gėrėjomės vienišos pušies grožiu ir didybe. Vos įžiūrimu taku leidomės per paslaptingai dunksintį durpynėlį, kol įžengėme į šviesų, gražų šilą. Kopėme smiltėtu keliuku aukštyn ir sustojome prie Alberto Nakučio – Viesulo būrio slėptuvės, buvusio bunkerio, likučių. Atminimo valandėlė ir Algimanto apygardos partizanams skirta dviejų Algimantų atliekama daina „Purpurinis vakaras“.
Visus jaudino ir dainos žodžiai, ir melodija, ir A. Barono bei A. Čaplinsko nuoširdumas. Kelionės nuotaiką drumstė, dvasios pakylėjimą slopino gražuolio šilo kirtimų erdvės, sunkiai atpažįstamos nuogos kalvos. Dar vėliau – keliūtė į dešinę, drebulynas ir vėl pušynas, kol sustojame besileidžiančios saulės nuauksintoje palaukėje, kelių kryžkelėje, prie mūsų pasaulį sergstinčio Rūpintojėlio koplytėlės, įkurdintos išlakioje pušyje. Malda ir partizanų žygio atminimas žygio pabaigoje pašilio keleliu vedė į partizano Jono Meškausko – Caro tėviškės sodybą.
Šiek tiek nuliūdino, kad neatvyko mūsų sąskrydyje žadėjęs dalyvauti legendinis partizanas Jonas Kadžionis – Bėda, tačiau netrumpą valandėlę pasakojimais apie Svėdasų krašto partizanus džiugino žinomas pokario kovų tyrinėtojas, istorikas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Anykščių skyriaus pirmininkas Gintaras Vaičiūnas.
Daug įdomaus papasakojo uolus partizanų bunkerių vietų ieškotojas Algimantas Bironas, apie savo tetas partizanes bei tėtį, laisvės kovotojų pagalbininką, įdomiai pasakojo G. Valevičius. Žodį tarė partizano Albino Pajarsko – Bebo brolis, tradicinio bėgimo Algimanto apygardos partizanų takais organizatorius Vladas Pajarskas, partizano Stasio Gimbučio – Rūko sūnėnas Valdas Gimbutis. Kalba sukosi apie visuomenės požiūrį į partizanus, projektuojamą monumentą Svėdasų krašto partizanams.
Vakarienei prie stalo sėdo beveik trys dešimtys piliečių. Šventės rėmėjo, devintą dešimtį įpusėjusio ūkininko Kazimiero Rimšos paaukoto šiųmečio avinėlio mėsos troškinys, kurį sumaniai „ kazane“ pagamino Jonas Neniškis, skoniu ir paruošimo būdu labai priminė uzbekišką basmą ir tiesiog tirpo burnoje. Net karšti taukai maloniai slydo gomuriu kartu su mėsos gabalėliais, morkomis, bulvikėmis ir tiesiog ragino kartoti – gardu gardu.
Kalboms nebuvo galo, tačiau jas pritildė lietuviškos dainos. Pačios seniausios – karinės patriotinės, apie žygius, aukas, pergales. Tikėtina, kad paskutinio spalio savaitgalio šventė, skirta partizanams pagerbti, taps tradicija, mat iniciatyvos uoliai imasi Kraštų šilo partizanų brolija. „Bolševikai tegul žino, kad dar vienas žygis bus…“