Kada nustosime naikinti Žemės ateitį?

Iš Anykščių kilusi fizinių mokslų daktarė Audronė Galvonaitė jau seniai įprato būti vadinama žymiausia Lietuvos meteorologe.
Daugiau kaip du dešimtmečius ji dirbo Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Mokslo ir metodikų skyriaus viršininke, Klimatologijos skyriaus vedėja.
Išėjusi į pensiją, ji ir toliau apžvelgia orus, kalba apie klimato pokyčius per Lietuvos televiziją, skaito paskaitas bendruomenėms. O praėjusią vasarą išleido knygą „Paskui orus jų klystkeliais“.
Gimtinę dažnai aplankanti mokslininkė mintimis sutiko pasidalyti ir su „Anykštos“ skaitytojais.

– Prisiminkime jūsų vaikystę, mokslo metus Jono Biliūno vidurinėje mokykloje. Ką skaitėte, kuo domėjotės, kuo svajojote  būti užaugusi?

– Mama primindavo, kad vaikščioti ir kalbėti pradėjau būdama devynių mėnesių. Buvau be galo smalsi, judri, tad užversdama kalusimais sekiodavau senelius, beje, turėjusius daug knygų ir kalbėjusius rusiškai, lenkiškai ir net prancūziškai, su jais siejo ypatingas ryšys. Iš vaikystės prisimenu riešutų kvapą, kai senelis prie pagalvės padėdavo pirštinę, pilną riešutų. Buvau vyriausia anūkė, palepinama, tikras kodėlčiukas ir dar gana padykęs. Kažko močiutė nedavė, tai išvoliojau jos neišretintų daržovių daigų lysvę. Močiutė verkė, o aš lig šiol jaučiu tai kaip didžiausią savo padarytą nuodėmę, nors man tuomet buvo tik treji metukai. Karstydavausi po aukščiausius medžius, iš kurių močiutei būdavo sunku mane išprašyti, nes, prašoma nulipti, dar aukščiau įsikardavau. Buvau užsispyrusi, sakyčiau, neklaužada, tačiau jei ką pažadėdavau, sąžiningai ištesėdavau. Ir ta savybė, vaikystėje išsiugdyta, lydi visą gyvenimą. Kai buvau penkerių, tėvai išvažiavo į Estiją užsidirbti, tai mane vieną palikdavo namelyje užrakintą. Palikdavo valgyti, išeidavo, kai aš dar miegodavau, grįždavo, – aš jau miegodavau. Dabar tėvų dėmesio išlepintiems vaikams tai neįsivaizduojama, tačiau tokia vaikystė buvo ne mano vienos. Juk tame namuke nė elektros nebuvo, o aplink 40 kilometrų spinduliu  – vien miškai. Laimei, tėvai ten ilgai neužsibuvo. Grįžo į Anykščius.  Kai man buvo devyneri, gimė broliukas Vytautas, turėjau jį prižiūrėti, nes tėvai kur nors išeidami jį man palikdavo. Visko būdavo: pykdavausi su tėvais, su broliu, kuris man eibių prikrėsdavo, tačiau užaugę tapome be galo artimi iki pat tragiškos jo mirties. (Fizikas, verslininkas, buvęs LR Seimo narys, sportininkas, aviatorius,  kultūros mecenatas, padėjęs sesei  su kolegomis išleisti knygą „Lietuvos klimatas“, Vytautas Galvonas žuvo 2015 m. birželio 26 d. Alytaus aerodrome. Aut. past.). Man jo labai labai trūksta… Mokytis sekėsi gerai, nors pamokų neruošdavau. Patiko visi dalykai,  nežinojau, kur stosiu studijuoti. Auklėtoja – chemikė, biologė Angelė Vilkončienė – gal turėjo vilčių, kad rinksiuosi studijuoti  chemiją, nes per pamokas mane dažniausiai išsiųsdavo į laboratoriją ruošti laboratorinių darbų kitoms klasėms. Galiu pasidžiaugti išskirtine atmintimi –  regimąja, girdimąja ir mechanine. Man užtenka kartą pamatyti ar išgirsti, kad  viską prisiminčiau. Galiu per vakarą perskaityti storą knygą ir viską puikiai prisiminti, arba  žiūrėti vienu metu kelis televizijos kanalus ir viską suprasti. Tai man padėjo studijose, mokslinėje veikloje, darbe,  dėl to manęs nepaleidžia televizijos. Man lengva bendrauti su žmonėmis, nes nėra geresnės temos pašnekesiui užmegzti kaip apie orus. Esu  dėkinga anykštėnams mokytojams ir Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto dėstytojams, kurie buvo neeilinės asmenybės, skatino didžiuotis Lietuva ir jos kultūra, davė ne tik žinių, mokslinio darbo metodikos, bet išmokė ir mane, amžiną keliauninkę, pajusti, pažinti savo bei kitų kraštų grožį bei išskirtinumą. Manau, kad blogų mokytojų ar dėstytojų nebūna, greičiau jau mes būname blogais mokiniais.

– Vilniaus universiteto Gamtos fakultete baigėte meteorologijos studijas, metus mokytojavote Anykščių rajone. Iš kaimo mokyklos jus ištraukė tuometis Fizikos ir matematikos instituto Atmosferos tyrimų skyriaus vedėjas dr. Kazimieras Šopauskas, taip nulėmęs jūsų gyvenimo kelią. Fizikos institute pagarsėjote kaip meteorologijos žinovė. Parašėte disertaciją „Meteorologinių faktorių įtaka atmosferos užterštumui Lietuvoje“, kurią perrašėte kelis kartus…

– Atsitiko taip, kad mano disertacijos vadovas K. Šopauskas netikėtai mirė, o disertacija nuo jo stalo dingo. Prasidėjo Sovietų Sąjungos griūtis. Tai valdžia keičiasi, tai dar vienas disertacijos vadovas miršta, vienam ar kitam mieste ginti netinka, tai nuotraukos dingsta. Buvo, kurie man kišo koją. Perrašiau disertaciją penkis kartus, bet savo pasiekiau 1993 – aisiais. O dar po metų mane pakvietė dirbti į Lietuvos hidrometeorologijos tarnybą, įsteigė etatą ir normalų atlyginimą skyrė. Įkūrus Mokslo ir metodikų skyrių, vėliau pervardintą Klimatologijos ir metodikų skyriumi, jam vadovavau 24 metus, iki išėjau į pensiją. Subūriau jaunų, gabių ir talentingų žmonių kolektyvą, skatinau rašyti disertacijas, jas apsiginti. Kartais draugai pajuokaudavo – ar nebijai, kad tave gudresni išspirs, tačiau ne tik kad neišspyrė, bet niekaip į pensiją išleisti nenorėjo.

– Gal galite pasidalyti ekspedicijų, kelionių įspūdžiais. Juk keliavote ir savo iniciatyva, pakliūdavote į ekstremalius gamtos reiškinius, net tuos pačius  ledynus teko aplankyti kelis kartus?

– Du kartus esu mačiusi kamuolinį žaibą, kurio paslaptis  iki šiol mokslo neįminta. Kažkada sau buvau pasakiusi, kad į pensiją išeisiu, kai bus įminta šio žaibo paslaptis, deja… Pirmą kartą vėjo jėgą pajutau studijuodama Vilniuje, kai vos prasilenkiau su į mane skriejančiu spaudos kiosku. Važiuodama iš Vilniaus į Anykščius, tapau liudininke garsiojo ir Lietuvoje didžiausio 1981 – ųjų gegužės 29 – osios viesulo. Sustojome ir išlipę iš automobilio stebėjome į orą pakeltą vikšrinį traktorių, autobusą LAZ, skrendančius namų stogus, išrautus medžius. Dar kartą, galima sakyti, patekau į viesulo vidurį per ekspediciją Labanoro girioje, stovyklavietėje prie Aiseto ežero, tvankią vasaros naktį. Pabudino spengianti tyla – niekas nejudėjo, rodės, kraujas sustingo. Ir staiga aklinoje tamsoje pasigirdo lyg besileidžiančio reaktyvinio lėktuvo griausmas, visus ištraukęs iš palapinių. Supratusi grėsmę, ėmiau šaukti, kad visi gultųsi ir nelakstytų. Rytą apstulbome – aplink gulėjo išversti storiausi medžiai, tačiau išskyrus virtuvės palapinę, kitų jie nekliudė. Po to ilgai negalėjau eiti į tylų mišką… Viesulų ir  kitų ekstremalių gamtos reiškinių  dėl klimato kaitos tik daugės, o kaip nuo jų apsisaugoti, rašiau jau minėtoje knygoje. Prie tirpstančio ledyno esu toje pačioje vietoje buvusi du kartus. Ten tokia tradicija – atsilaužti ledo, ištirpinti ir gerti su kondensuotu pienu. Mano atmintis fenomenali, tad ten link, kur pirmą kartą stovėjome prie ledyno krašto, kitą kartą iki ledo teko eiti gal 50 metrų – tiek jis atsitraukė, ištirpo. 

– Ši vasara mušė karščio rekordus. Žiniasklaida pranešdavo apie kone visuose žemynuose kylančius neregėto masto gaisrus, potvynius. Lietuvoje, turbūt ir Anykščiuose, ši liepa buvo karščiausia per 240 – ies metų stebėjimų istoriją. Mokslininkai teigia, kad planetos gyvybiniai rodikliai pablogėjo iki rekordinio lygio, o vyriausybės negeba išspręsti klimato kaitos priežasčių. Ar realus perspėjimas apie artėjančią katastrofą?

– Kaip manote, kodėl tuometis JAV prezidentas Barackas Obama 2015 – ųjų rudenį atlėkė į Paryžiaus klimato konferenciją? Todėl, kad viena Šiaurės Amerikos pusė ištisai degė, o kita skendo. Pamatęs, kokius nuostolius dėl klimato šiltėjimo neša kylančios katastrofos, suprato, kad visa tai reikia stabdyt. Ir net pažadėjo duoti pinigų besivystančioms šalims, kad jos galėtų atsisakyti iškastinio kuro, dėl kurio į atmosferą išmetama tūkstančių tūkstančiai tonų anglies dvideginio, Žemėje sukeliančio šiltnamio efektą. Klimato kaitos problemų sprendimus didžiąja dalimi lemia politikai, o ne mokslininkai. Prezidentu tapęs D. Trumpas panaikino B. Obamos susitarimą. Deja, karščiuojančios Žemės mes ir toliau negydome, klimatas šiltėja. Jeigu šiandien sustabdytume anglies dvideginio išmetimą į atmosferą, pasekmes dar šimtmetį justume. Riba peržengta. Jeigu nesustosime, dėl žmogaus veiklos procesas greitės, katastrofiškų reiškinių tik daugės. Nesistebėkime Afrikoje iškritusiu sniegu ir beprotiškais, gaisrus sukeliančiais reiškiniais keliuose žemynuose, į Lenkijos upes atklydusiomis piranijomis, o į Baltijos jūrą – rykliais. 

– Kaip gali kiekvienas žmogus prisidėti mažinant klimato šilimą?

– Viskas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Politiko, įmonės vadovo ar paprasto darbininko. Kai dirbdama Fizikos institute tyrinėjau taršą, tikrinau, kaip ji sklinda Jonavoje. Vadovas aiškino, kad jie nieko neteršia, tačiau naktį mes pamatėme, kad filtrai pajuodo nuo taršos. Pasirodo, dieną jie gamybą pristabdydavo, o naktį paleisdavo visu pajėgumu. Bandė mus apgauti. Sakiau – „Pažiūrėkite, kai tapsite impotentais, psichiniais ligoniais, mane prisiminsite. Aš išvažiuosiu, o jums čia gyventi“. Norėdamas apgauti mane, jis apgaudinėjo save. Beje, niekada niekam nepataikavau, rėždavau teisybę į akis, esu davusi pastabų ir Anykščių rajono vadovams.  Nepagražintą teisybę sakydavau ir Aplinkos  ministrams, iš kurių toli gražu ne visi turėjo žinių apie klimato kaitos pasekmes. Gamyklos sukasi, kaminai rūksta, o mes, lyg apsėsti vartojimo manijos, be paliovos perkame ir metame į šiukšlyną. Vis reikia naujesnio modelio telefono, televizoriaus, kompiuterio… Ką jau bekalbėti apie batus, drabužius. Kelių šimtų metrų nesugebame nueiti, važiuojame automobiliu. Šiukšlės, padangos  miškuose, pakelėse, upėmis plaukiantys plastiko buteliai. Padegta žolė…  Mačiau filmą apie vandenyno dugną, nusėtą šiukšlių. Ten šaldytuvai, parduotuvių prekių vežimėliai. Aukštųjų technologijų sąvartynais paverstos gražiausios oazės, į kurias laivais suvežtas elektronikos laužas, o tenykščių gyventojų vaikai žaizdotomis rankomis lupinėja metalus  iš elektronikos prietaisų. Šiukšlių jau ir kosmose nestinga. Ilgai kentėjusi, gamta nebetveria, grąžina mums tai, ko nusipelnėme, ekstremaliais meteorologiniais reiškiniais, per kuriuos jau žūsta žmonės. Ir tokių reiškinių tik daugės. Tokių, kaip dabartiniai apokaliptiniai gaisrai, karščiai ir potvyniai. Noriu tikėti, kad žmogus – „homo sapiens“ – dar atsikvošės ir netaps visišku „homo idiotiques“. Ar taip sunku atsisakyti besaikio vartojimo, nešiukšlinti, šiukšles sąžiningai rūšiuoti, naudoti elektrą taupančias lemputes, pasodinti medžių, naudoti rankinę žoliapjovę – ne elektrinę ar mechaninę,  nuo gyvulinio maisto pereiti prie augalinio ir bent porą dienų per savaitę apsieiti be automobilio, judėti pėsčiomis ar dviračiu… Ir susimąstyti, kokią Žemę paliksime savo vaikams ir anūkams, kur ir kaip jie gyvens. Tai gali kiekvienas. Bendraudama su vaikais, aš dar turiu vilties, kad   per juos net galima auklėti tėvus. Per paskaitą vienoje bendruomenėje prie manęs priėjo toks mažiukas ir sako: „Aš tave pažįstu, užrišk man batą“. Matyt, matė, girdėjo, kai kalbėjau apie orus. Tapome draugais, turėjome apie ką pasišnekėti.