Anna-Marija Adomaitytė: sulaužyti patriarchalinio režimo įžadus

Anna-Marija Adomaitytė – jauna šokėja, choreografė, garsinti Lietuvos išvykusi į Šveicariją. Čia ji baigė šiuolaikinio šokio studijas Lozanos scenos meno universitete „La Manufacture” bei vizualiųjų menų magistrantūrą Lozanos meno ir dizaino universitete ECAL. Mamos (šokėjos ir choreografės Airos Naginevičiūtės) pėdomis sekanti Anna-Marija pasaulį stebina savitu kūrybos braižu, išskirtiniu požiūriu į choreografiją bei pirmaisiais (ir jau sulaukusiais dėmesio) savo darbais. Vos pernai Lietuvoje, Šveicarijoje ir Prancūzijoje pristačiusi „workpiece”, kūrėja nepailsta ir į festivalį „Naujasis Baltijos šokis“ atveža naują savo darbą – „Pas de deux”, kurį šiuolaikinio šokio tinklo „Aerowaves“ komisija 2022 metais atrinko į įdomiausių jaunųjų Europos choreografų dvidešimtuką.

Labai norėjai šokti. Kas būtent patraukė žengti choreografijos keliu?

Kritinis pasikeitimas įvyko išvykus į Šveicariją. Studijos buvo itin intensyvios, mokėmės daug skirtingų disciplinų, kurios atvėrė akis. Baigusi bakalaurą gavau pasiūlymą reziduoti čia, Ženevoje, meninėje struktūroje „L’Abri”, kuri kviečia menininkus būti dalyviais 1–3 metų laikotarpį bei suteikia visokeriopą palaikymą. Atsirado laiko ir erdvės mąstyti apie savo praktiką. Supratau, jog man įdomiau pačiai nagrinėti socialines problemas, nei interpretuoti kūrinius ar būti jų dalimi. Galbūt čia, Šveicarijoje, nesutikau kūrėjų, pas kuriuos galėčiau pilnai atsiskleisti kaip šokėja ir atsivėrė galimybė išmėginti choreografės kelią.

Choreografijos srityje žavi darbas su grupe, muzika ir įvaizdžiais, temos tyrimas bei jos reprezentacijos. Taip pat pačios šiuolaikinio šokio studijos skatino mus, kaip šokėjus, būti autonomiškais, neprisirišti prie repertuaro. Tai padrąsino kurti savarankiškai.

Kodėl rūpi būtent socialinio smurto temos?

Matau daug neteisybės ir man svarbu apie tai kalbėti. Socialinis smurtas – giliai įsišaknijęs. Visuomenė, ypač Vakaruose, neša kolonializmo, patriarchalinio režimo naštą. Tai sisteminiai vienas kito išnaudojimo įpročiai, apie kuriuos šiuolaikinės bendruomenės po truputį pradeda kalbėti viešai.

Spektaklyje „Pas de deux” meilės duetas atliekamas iki išsekimo. O kaip apibūdintumėte meilės duetą – santykius – kasdienėje partnerystėje?

Tai bendrumas, susitarimas. Savitas ir laisvas žmonių sąryšis, pasiektas per atvirumą, kalbėjimąsi. Galime sukurti šiuolaikinę porą ir atsikratyti to patriarchalinio šleifo, kuris, galbūt, slėgė net ir praeities kartas. Manau, jį reikėtų perkurti bei taip iš naujo atrasti porą. Tuomet nebūtų svarbus ir lyčių klausimas. Pora – tai artimi žmonės, neapriboti socialiniais, lyčių ar prievartos rėmais.

Statyti „Pas de deux” pradėjome gilindamiesi į klasikinį pas de deux – meilės duetą balete. Jį atlieka vyras ir moteris taip išreikšdami juos siejančią meilę, kančią bei kitus jausmus. Šis motyvas – svarbi baleto dalis. Nagrinėjome jį per šokio istoriją: kaip susikūrė, kaip prisidėjo prie normatyvaus įvaizdžio kūrimo, romantikos sampratos. Tyrinėjome klasikiniame šokyje atskleidžiamą ir reprezentuojamą porą.

Niekada profesionaliai nepraktikavau baleto ir jo nekritikuoju, tačiau kviečiu žiūrovus pažvelgti į heteronormatyvią porą, kurią šiandienos realybėje turime sukurti iš naujo, sulaužydami patriarchalinio režimo įžadus. Kurdami komandoje daug kalbėjome apie lyčių režimą, diskutavome kaip šiandien suprantame vyrą ir moterį, ar su lytims priskiriamomis savybėmis (pavyzdžiui, moteris – balerina – yra grakšti, švelni, trapi ir mylinti, o jos partneris – vyras – stiprus, asistuojantis) galime susisieti šiandien. Gal dėl to, kad negalime, šie įvaizdžiai ir yra vieni iš prievartos reiškinių?

Ankstesnio darbo „workpiece” atspirties taškas buvo asmeninė patirtis, o kiek asmeniškumo kūrinyje „Pas de deux”?

Mažiau. Pernai pristatytas „workpiece” – mano pats pirmasis solo darbas, gimęs iš gana banalios patirties – darbo „McDonald’s” restorane. Buvo įdomu žvelgti į tai, ką kūnas veikia, koks jis darbo aplinkoje, kokia yra produktyvaus kūno būsena. Tada dar studijavau magistrantūrą ECAL ir tyrinėjau, kaip šokį įnešti į kitus kontekstus. O pats „workpiece“ puikiai atsiskleidė praeitų metų festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ pasiūlytoje galerijos erdvėje.

Tuo tarpu statant „Pas de deux“ dalinomės patirtimi komandoje. Diskutavome ar patys patiriame prievartą tame, ką reprezentuoja moteris, o ką – vyras? Ar tos reprezentacijos dar įsišakniję mumyse? Ar mes jas atkartojame? Ar galime iš jų išsilaisvinti? Analizavome ir kasdienį elgesį poroje.

Užaugau visuomenėje su gan paprastais ir banaliais, tačiau nusistovėjusiais stereotipais. Pavyzdžiui, mergaitėms priskiriamu švelnumu, gebėjimu klausytis, empatija. Šios savybės buvo ypač ugdomos mokykloje. Norėčiau atsikratyti visos pastarųjų dešimtmečių lyčių nelygybės sistemos ir jos padarinių – homofobijos, rasizmo, seksizmo, moters kūno objektyvizavimo, smurto poroje, socialinės, ekonominės privilegijos. Iš naujo ant balto lapo pradėti rašyti kūnų – vyro/moters/trans istoriją.

Kuriant „Pas de deux“ įkvėpė ispanų filosofas Paul B. Preciado. Jis yra pasakęs, jog normos prižiūri švelnius kūnus (angl. the norm patrols tender bodies) ir ši mintis netiesiogiai, bet tiksliai nusako tai, apie ką kalbame ir spektaklyje „Pas de deux”. Taip pat daug skaičiau feministinę filosofiją.

Tavo kūriniai išsiskiria automatizuotais, algoritmiškais judesiais. Tačiau poros santykiuose judesiai nėra tokie akivaizdūs, lyginant su mechanišku darbu. Kaip pavyko juos parinkti spektakliui?

Šįkart procesas buvo kitoks, nei statant ankstesnį kūrinį. Žiūrėjome baleto vaizdo įrašus, mąstėme apie tai, kaip susiję partneriai. Kaip susikabinę jų rankos, kokie pakėlimai, sukiniai atliekami duete. Normatyvius poros gestus mėginau paversti savo choreografiniu žodynu. Pradžioje, tai buvo labai šaltas, analitinis darbas žvelgiant į idealios poros struktūrą, jos atvaizdavimą. Daug dirbau su fiziniu krūviu ir idealaus įvaizdžio pasikartojimu.

Kūrinys itin repetatyvus. Manau, kai kūnai atkartoja judesius vėl ir vėl, per nuovargį atsiranda priešprieša. Priešinamasi savo paties būsenai, partneriui, o tada atitolstama nuo to tobulos poros įvaizdžio. Tokiu būdu tiesioginis įvaizdis tampa netiesioginiu ir pamatome individus, o ne idealią porą.

Mechaniniai judesiai tarsi sudaiktina žmogų. Galbūt, atitolindami nuo tikrojo žmogaus, tai daro ir aklai sekami idealai?

Nepasakyčiau, kad sudaiktina, bet turi didelę prievartą, kurios santykiuose gali būti daug. Tai – tiek ryškūs smurto poroje pavyzdžiai, tiek mažesni dalykai, kaip, antai, netolygi, ekonominė situacija šeimoje, kuri vienam iš partnerių gali jaustis kaip patiriama prievarta. Tad grįžtu prie patriarchalinio režimo, kuriame yra svarstoma sąsaja su dominavimu poroje ir privilegija, kuri dėl visuomenėje nusistovėjusių normų pasiskirsto netolygiai.

Manau, prievartos atvejų poroje būna tikrai daug, todėl tai buvo vienas iš mano motyvų kalbėti šia tema.

Kokį žiūrovą sieki ugdyti?

Norėčiau paskatinti žiūrovą nebūti skeptišku, o kartais visai neieškoti naratyvo. Kviečiu jį būti atviru ir priimti judesinę kalbą, įvaizdžius. Kartais spektakliai leidžia kurti savas istorijas, o stebint juos sužadinama ne tik intelektuali smegenų dalis, tačiau ir pasąmonės ryšiai.  Šiuolaikinis šokis be galo gražus savo autentiška ir maža meno forma.

Kokia Šveicarija jauno lietuvio akimis?

Čia daug kontrastų. Visuomenėje jaučiami kultūriniai skirtumai, taisyklės, neutralumas ir korektiškumas. Pastarąjį pastebėjau gyvendama jau ilgiau. Kartais reikia laiko susidraugauti su žmonėmis, nes jaučiamas didelis atstumas. Tačiau pasiseka sutikti ir vieną kitą artimą. Nors Šveicarijoje daug privilegijų ir paskatinimų kurti šalies kūrėjams, mus reikia stipriau stengtis gauti finansinę paramą. Aplinkoje, kurioje dirbu, itin palaikomi jaunieji menininkai. Apskritai, geriausia mano patirtis buvo pradėti savo karjerą būtent čia. Be galo džiaugiuosi, kad galėjau pradėti kurti gan jauna bei sulaukiau palaikymo. Nebuvo trukdžių dėl amžiaus, tautybės ar įsitvirtinimo pačiam šokio lauke stygiaus. O pati šalis nuostabiai graži, kupina kalnų ir ežerų. Tačiau šveicariška aplinka tapo kasdienybe, nebėra egzotika ir pasiilgstu lietuviškos jūros.

Kalbino Gintarė Žaltauskaitė.

„Pas de deux“ festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ bus rodomas balandžio 14-15 d. „Menų spaustuvėje“, Vilniuje, o balandžio 16 d. – Utenos kultūros centre. Daugiau informacijos – www.newbalticdance.lt. Bilietus platina bilietai.lt. Lietuvos šokio informacijos centras ir „Vilniaus festivaliai“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybė. Dalis festivalio renginių pristatomi kartu su tarptautiniais šokio tinklais „Aerowaves“ ir „Big Pulse Dance Alliance“, projektu „Perform Europe“.