Parodoje – unikalūs dailės kūriniai

Anykščių miesto šventės pirmąją dieną, penktadienį, 18 val. Anykščių šv. Mato bažnyčioje bus atidaryta dailės paroda iš Monsinjoro Alberto Talačkos kolekcijos. Paroda veiks tris dienas, ją galima aplankyti liepos 25 d. nuo 18.00 iki 24.00 val., liepos 26 d. nuo 9.00 iki 24.00 val. ir liepos 27 d. nuo 9.00 iki 14.00 val. apie Monsinjoro Alberto Talačkos kolekcijos vertę „Anykštos“ skaitytojams pasakoja iš Anykščių kilusi meno istorikė, Lietuvos dailės muziejaus senosios dailės rinkinio saugotoja ir tyrinėtoja, daugelio nacionalinių ir tarptautinių parodų kuratorė DALIA TARANDAITĖ

Ilgametis Anykščių Šv.Mato bažnyčios klebonas, Anykščių
dekanato dekanas monsinjoras Albertas Talačka (1921-1999) buvo vienas iš
ryškiausių šio krašto šviesuolių, mėgęs ir gyvai domėjęsis daile. Monsinjorą
domino tiek senieji, neįkainojamą tautos kultūrinį palikimą sudarantys dailės
kūriniai, tiek tuometinis dailės vyksmas – ne tik pripažintų menininkų kūryba,
bet ir jaunų perspektyvių dailininkų kūrybiniai ieškojimai. Jo rūpesčiu Anykščių
šventovė pasipuošė profesionalių Lietuvos dailininkų sukurtais sakralinės
dailės kūriniais. Anykščių parapijai atiteko monsinjoro sukaupta dailės kūrinių
kolekcija, galinti didžiuotis ne vienu puikiu pasaulinio garso dailininko ar
Lietuvos dailės klasiko sukurtu kūriniu.

Su šia kolekcija anykštiečiai ir miesto svečiai
jau galėjo susipažinti 2000 m. ir 2006 m. Anykščių koplyčioje vykusiose
parodose. Atskiri kūriniai buvo rodyti ir Vilniuje, Lietuvos tūkstantmečio
programos parodoje „Krikščionybė Lietuvos mene“ (1999 -2004 m.), buvo publikuoti
parodos kataloge.

Neabejotinas kolekcijos šedevras – italų
tapytojo, žymiausio XVII a. pab. Romos dailininko Karlo Maračio (Carlo Maratti,
1625-1713) kompozicija „Marijos įvesdinimas į šventyklą“ – darbas vertas kaboti
bet kurio ne tik Lietuvos, bet ir užsienio muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje.
Prie vertingiausių Lietuvoje saugomų Vakarų Europos tapybos pavyzdžių priskirtinas
ir populiaraus XVIII a. pab.-XIX a. pr. Europos diduomenės portretisto, austrų
tapytojo Johano Baptisto Lampio (Johann Baptist Lampi, 1751–1830) sukurtas
Užpalių seniūno, Lietuvos armijos generolo kunigaikščio Pranciškaus Sapiegos (1772-1829)
portretas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą šis portretas buvo Rokiškio dvare, kur
kabojo greta kitų dvaro savininkų giminės atstovų portretų (Pranciškus Sapiega
buvo Aleksandro Pšezdzeckio, vedusio Mariją Tyzenhauzaitę, prosenelis). Visiškai
toks pats J.B. Lampio tapytas P. Sapiegos portretas saugomas Luvre Paryžiuje.
Čia jis pateko iš Sapiegų rinkinių (skirtingiems rinkiniams skirtos to paties
portreto autorinės replikos anuomet buvo įprastas reiškinys).

Išskirtinis ir kone
unikalus kolekcijos eksponatas yra ir nedidelis ant medžio lentos nutapytas
paveikslėlis, vaizduojantis soste sėdinčią Švč. Mergelę Mariją su Kūdikiu.
Sakralumą spinduliuojantis, jautriai ir labai subtiliai nutapytas kūrinėlis
primena italų ankstyvojo renesanso meistrų darbus ir siejasi su sakralinės
dailės atgimimo ir atsinaujinimo siekusių XIX a. vid. Europos dailininkų
(nazarėnų, prerafaelitų, puristų ir kt.) kūriniais. Jų pavyzdžių (ypač tokio
aukšto meninio lygio) Lietuvoje beveik neturime.

Nemažiau įdomus A. Talačkos kolekcijos kūrinys yra krokuviečio tapytojo,
kurį laiką dirbusio ir Lietuvoje, Simono Čechavičiaus (Szymon Czechowicz,
1689-1775) „Autoportretas“. Pasak žodinės tradicijos, šį autoportretą
dailininkas nutapė 1775 m. prieš pat mirtį. Yra žinoma, kad prieš Antrąjį
pasaulinį karą jis buvo Jono Pšezdzeckio rinkinyje Rokiškio dvare. XIX a. viduryje
Varšuvos kapucinų bažnyčioje S. Čechavičiui statant antkapį, iš Rokiškio „Autoportretą“
pasiskolino vienas iš antkapio įrengimo organizatorių. Tuomet buvo padarytos
kelios jo kopijos. Ar monsinjoro kolekcijoje esantis „Autoportretas“ ir yra
Rokiškio dvare buvęs originalas, ar viena iš XIX a. vid. kopijų, tebėra intriguojantis
ateities tyrinėjimų klausimas.

Lietuvos dailės aukso fondui priskirtinas taip pat vieno žymiausių
Vilniaus meno mokyklos dailininkų, ilgamečio Vilniaus universiteto Piešimo ir
tapybos katedros profesoriaus Jono Rustemo (Jan Rustem, 1762-1835) sukurtas
nežinomo vyro portretas. Tai nedidelio formato kūrinėlis, vaizduojantis
portretuojamojo biustą. Jis nutapytas gyvai, temperamentingai, turi dailininko
braižui būdingo lyrizmo, svajingumo. Daug panašių J. Rustemo tapytų portretėlių
XIX a.-XX a. I pusėje buvo pasklidę po Lietuvos dvarus. Ne vienas jų buvo ir
aukščiau minėtame Rokiškio dvare.

Monsinjoro kolekcijoje galima pamatyti taip pat  XX a. Lietuvos dailės klasikų Antano
Žmuidzinavičiaus (1876–1966),  Kazio
Šimonio (1887-1978), Jono Mackevičiaus
(1872–1954), Jono Janulio (1888–1973), Česlovo Kontrimo (1902–1989), šių dienų
menininkų Broniaus Uoginto (g. 1946), Vaidoto Žuko (g.1956), Aistės Ramonaitės
(g. 1957), Egidijaus Rudinsko (g. 1962) ir kt. kūrinius. Dominuoja darbai religine
tematika (K. Šimonio „Ramybė“ ir „Kristus“, 
J. Janulio „Pasaulio sutvėrimas“, V. Žuko „Nukryžiuotasis“) ir Lietuvos
kraštovaizdžiai. Yra ir sudėtingesnių poetinės nuotaikos kompozicijų,
nuteikiančių filosofiniams apmąstymams (A. Ramonaitės „Šachmatinė“, E. Rudinsko
„Vaisius“).

Be tapybos ir grafikos kūrinių A. Talačkos kolekcijoje yra keletas
profesionalių dailininkų sukurtų ar liaudies meistrų išdrožtų skulptūros darbų
(šventųjų skulptūrėlių, bareljefų, krucifiksų). Profesionaliajai bažnytinei
dailei atstovauja skulptūros „Šv. Ambraziejus“ ir „Šv. Grigalius  Didysis“, greičiausiai, anksčiau priklausę skulptūrinei
Keturių Bažnyčios Tėvų grupei. Iš liaudiškos stilistikos darbų paminėtina vieno
garsiausių ir originaliausių Lietuvos dievdirbių Liongino Šepkos (1907-1985) išdrožta Švč. Mergelės Marijos skulptūrėlė, nuoširdūs
ir saviti J. Mockūno darbai (bareljefas „Mišių auka“, krucifiksas).

                                                              
                                        
Lietuvos dailės muziejus