Nekaltas, kol neįrodyta priešingai?

Kiek pasimiršus ko gero skandalingiausiai Lietuvoje pedofilijos istorijai, kurioje tiesa taip ir neišaiškėjo (turiu omenyje Kedžio-Venckienės-Ūso-etc. veikėjus), šiandien įtarimai seksualiai priekabiavus ir išnaudojus net keturis nepilnamečius pareikšti konservatorių frakcijos nariui, dabar jau buvusiam Seimo nariui Kristijonui Bartoševičiui.
Apie šį baisų nusikaltimą ir įtariamąjį ko gero pasisakė visi ekspertai, kurie tik galėjo pasisakyti – vieni galvoja, kad skandalas bus „užgesintas“, kiti – kad negalima teisti žmogaus, kol neįrodyta jo kaltė, tretiems gi atrodo, jog tai – šmeižtas ir provokacija, arba kad buvęs Seimo narys turėtų būti kuo greičiau nuteistas.

Kaip viskas buvo, tikriausiai žino tik pats įtariamasis ir jam įtarimus pareiškusios aukos. Na, ir gal dar Generalinė prokuratūra. Tačiau didėjantis nukentėjusiųjų skaičius (iš pradžių įtarimai buvo pareikšti dėl dviejų nepilnamečių tvirkinimo, vėliau – jau dėl keturių) vis labiau verčia abejoti žmogaus nekaltumu, o netikėtas Seimo nario mandato atsisakymas skandalo išvakarėse pasirodė itin keistas. Vieno politologo aiškinimu, taip greičiausiai buvo pasielgta dėl to, kad būtų išvengta dar didesnio žiniasklaidos dėmesio.

Svarstant jau nelabai tikėtiną variantą, kad įtariamasis nekaltas, žmogaus, žinoma, būtų gaila, nes šitą dėmę jis nešiosis visą likusį gyvenimą. Net jei ir būtų išteisintas 100 procentų su visais nenuginčijamais įrodymais, žmonių sąmonėje jis vis viena liks kaip „ai, tas pedofilas“.

Todėl čia keista yra K. Bartoševičiaus taktika atsitverti tylos siena. Na, nebent jam yra uždrausta bet ką komentuoti, kol vyksta tyrimas. Tačiau jei ne, tuomet kodėl žmogus nesigina? Turbūt būtent jis, o ne konservatorių ir kitų partijų atstovai, politologai ar kiti ekspertai, turėtų sėdėti kiekvienoje žinių laidoje, pas visas rūtas ir dar daugiau, bei šaukti: esu nekaltas ir neįsivaizduoju, dėl ko mane taip juodina. Labai dažnai tylėjimas reiškia pritarimą…

Bet kokiu atveju, įtarimai yra itin bjaurūs ir paliečiantys jautriausią visuomenės dalį – vaikus. Kiekvienam jų turinčiam, ko gero šmėstelėjo mintis, kad vaikas negali būti saugus niekur. Net mokykloje, būrelyje ar bažnyčioje, kuri irgi periodiškai supurtoma pedofilijos skandalų. Baisiausia yra tai, kad šie žmonės dažniausiai nė neatrodo esantys iškrypėliai, apie juos kaimynai, kolegos, giminės ir artimieji atsiliepia itin gražiai, o iškrypėliai, kaip bebūtų siaubinga, ir yra tie, kurie arčiausiai mūsų vaikų – pedagogai, dvasininkai, draugiški kaimynai. Dėl to nesaugumo jausmas tik dar labiau išauga: galbūt geriausias draugas, kuris taip mielai pasilieka prižiūrėti mano vaikus, vedasi juos į miegamąjį anaiptol ne pasakų skaityti…

Šiuo atveju bjaurus šešėlis krenta ne tik ant „Mėslitos“ direktorių Saulių Pošką kažkada įkūnijusio K. Bartoševičiaus, tačiau ir ant valdančiųjų partijos bei viso Seimo. Žmonės pasimetę ir pikti: jei mus valdo štai tokie žmonės, tai kas toliau? Įsileisime į Seimą žudiką maniaką, recidyvistą ar bet ką, kas tik panorės ten patekti?
Iš vienos pusės, piktinimasis yra suprantamas ir pagrįstas, tačiau iš kitos – nė vienoje anketoje, net ir į politiką einančio žmogaus, šalia klausimo „ar esate teistas?“ nebus klausimo, ar kartais nesate pedofilas? O gal šiaip koks iškrypėlis? Patikrinti šiuos slaptus „užsiėmimus“, jei aukos tyli, deja, bet praktiškai neįmanoma. Todėl tenka štai taip skaudžiai mokytis, baisėtis, būti sukrėstiems ir atsiprašyti už išrinktojo dirbti tautos labui nešvarius darbelius. O atsiprašyti, manau, partija turėjo iš karto, vos į viešumą iškilus šiems įtarimams. Žinojo jie iš anksto ar nežinojo, niekas nesupaisys, bet reagavimo laikas yra per ilgas: tik tuomet, kai jau buvo pakalbinti kitų partijų atstovai, prabilo ir valdantieji. Nors greitesnis reagavimo laikas neišgelbėtų nei K. Bartoševičiaus, nei išplautų dėmę nuo konservatorių drabužio, tačiau žmonėms atsiprašymas ir paaiškinimas yra svarbus. Juo labiau, prieš visiškai ant nosies kabančius merų rinkimus.

Belieka tikėtis, kad bent šioje istorijoje tiesa bus išaiškinta, nors visi supranta, kad susidūrėme ne su Petru iš vienkiemio, kurio kaltė būtų įrodyta čia ir dabar, o su kiek aukštesnėmis instancijomis… Norėtųsi, kad šįkart tyrimas nenukeliautų į kažkokią juodąją skylę, kad nei įtariamasis, nei jo aukos nepradingtų užsienių platybėse, kad niekas neužspringtų skrandžio turiniu ar mistiškai nenuskęstų balutėje ir kad su pedofilija būtų pradėta kariauti iš esmės, o ne kaskart šlykščiausius nusikaltimus pasmerkti užmarščiai.