Istorijos mokslų daktarą, publicistą, rašytoją Aurimą Švedą (dešinėje) kalbino kultūrologas, anykštėnas Tomas Ivanauskas. Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos nuotr.
Kovo 16-ąją, Knygnešio dieną, į Anykščius atvyko žinomas istorikas dr. Aurimas Švedas – publicistas, pokalbininkas, eseistas, istorijos dėstytojas Vilniaus universitete, daugelio knygų autorius. Susidomėjusių anykštėnų prisirinko pilnutėlė Angelų muziejaus salė.
Kitoje gatvės pusėje, bibliotekoje, vyko kandidatų į Anykščių merus debatai. Ten salė taip pat buvo sausakimša. Rinkausi istoriką, nes vyliausi galėsiąs vėlyvą vakarą pažiūrėti kandidatų pokalbį internetu.
Aurimas Švedas – paženklintas nuoširdumu ir giedria nuotaika aukštaitis. Svečią kalbino kultūros politikas bei vadybininkas, iš Anykščių kilęs Tomas Ivanauskas. Kalbėta apie kovo 11-os lemtį, renkantis istoriko kelią, apie galimybes be jokių suvaržymų daryti tai, kas labiausiai domina. Mėgautis stebuklu – galimybe keliauti erdve ir laiku ten susitinkant gausybę įdomių žmonių. Pokalbis tuojau pasisuko apie meilę knygoms – A. Švedo jaunatvišką susižavėjimą H. Hesės, E. M. Remarko, G. Markeso raštais ir tarsi naujai pasaulį atvėrusiomis Džiono Faulzo knygomis. Kas tai yra gera knyga – kuri paliečia, pereina, gal net perkeičia, o kartais nebegali prisiminti nei apie ką ji, nei kas parašė. Stažuotę Stranfordo universitete JAV pavadino stebuklingu laiku turtingiausioje bibliotekoje, kurioje surado, galėjo paliesti, paimti į rankas, vartyti, skaityti knygas, apie kurias tik girdėjo ir svajojo. Pasakojo, kaip nutiko, kad parašė kelias pokalbių knygas, kas paskatino, stumtelėjo į žmogaus paslapčių pasaulį. Įdomiausia buvę bendrauti su vienu žymiausiu Lietuvos istorikų, pakeitusiu inžinieriaus darbą į praeities tyrinėtojo profesiją Edvardą Gudavičių. Iš neįtikėtinų įdomybių stebuklu paženklintų dvylikos sekmadienių pokalbių gimė knyga „Visa istorija yra gyvenimas“. Kitos panašaus pobūdžio knygos: „Piešimas buvo tarsi durys“ (Petras Repšys), Sausio 13-oji. „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“, „Epizodai paskutiniam filmui“ (Almantas Grikevičius). Paklaustas, kaip filmu norėtų perteikti istoriją, A. Švedas pratarė, kad norėtų sukurti juostą apie tai, kaip filmai filmuojami, užfiksuoti tą „virtuvę“. Esė ir kitokio žanro raštai spausdinti „Literatūroje ir mene“ sugulė į knygą „Istoriko teritorija“. Knyga „Matricos nelaisvėje“ pasakojimas apie lietuvių istorikų gyvenimą ir darbus sunkios priespaudos ir cenzūros 1944–1985 m., kurioje minimas ir anykštėnas, akademikas Juozas Jurginis, unikalus savo mintimis, gebėjimu populiariai perteikti istoriją ir taip sudominti, paskleisti ją plačiojoje visuomenėje. Jis teigė, kad istorikų knygos neturėtų būti skaitomos tik sandėliuose gyvenančių pelių. „Žmonės man yra tarsi durys į tai, kas aš esu“, – teigia vis naujų tyrinėjimo formų ieškantis istorikas. Tačiau save ypatingai vertinantys, visur matomi A klasės žmonės nebeįdomūs, daug įdomiau pažvelgti į paprasto žmogaus gyvenimą, jo patirtis, ypač siekiai, nesėkmės ir sėkmės po to, kai Lietuva tapo nepriklausoma.
Istorikas pažymėjo, kad, ko gero, istorija tikra istorija tampa prabėgus bent jau 50 metų, iš tokio atstumo praeities įvykiai matyti tikriausi. Tai, kas buvo vakar, dar nebūtinai istorija, nebent vakar įvyko kažkoks epochinį lūžį lėmęs nutikimas. Įdomiausia, kad mes gyvename toje pačioje erdvėje, tačiau didžiulio miesto ir atokaus kaimo laikas yra skirtingas. Vienas važiuoja arklio traukiamu vežimu, o kitas lekia „Tesla“, vienas ramiai sėdi ir žiovauja iš nuobodulio, o kitas, modernių technologijų genamas, skrieja laike. Istorikas iš savo dabarties – atspirties taško – turėtų žvelgti ne tik gilyn į praeitį, bet taip pat ir į ateitį. Vardan ko jis stengiasi, tyrinėja, rašo savo darbus. Ar skaitys ateityje, todėl reikia rūpintis ir ateitimi. Mūsų pasauliui trūksta optimistinio scenarijaus, jis įstrigęs vaizduotės krizėje. Linkiu kūrybingumo tokį siužetą sukurti, nes dabar visame pasaulyje tiek rimtais straipsniais, tiek menine kalba, ypač kine, kalbama apie pasaulio pabaigą, gausybę ateityje žmonijos laukiančių katastrofų. Ir tai daryti privalu, nes po kovo 11-os stebuklo Lietuva išgyveno ypač sėkmingus ir laimingus tris dešimtmečius, kokių niekad neturėjo istorijoje.
Komentarai 2