Jozefo, vadinamo „anglu“, užmojai ir dovanos („Aukštaitiškas formatas”, Nr. 93)

Šiemet sukako dvidešimt metų, kai Siaurojo geležinkelio muziejaus ekspozicija Anykščiuose praturtėjo svarbiausiu eksponatu – čekišku garvežiu „Škoda“. Jį padovanojo iš Švenčionių krašto kilęs, daug metų Anglijoje gyvenęs, prieš pat 2000 m. į gimtuosius kraštus sugrįžęs Jozefas Fiedorovičius, pasirengęs gyventi ir dirbti gimtajam kraštui. Nors gal ne viskas pavyko taip, kaip tikėjosi, tačiau jis laimingas, kad gali padėti, kad mato laimingus kraštiečių veidus.

Tėvelio Fiedorovičiaus legenda

Jozefas Fiedorovičius gimė ir augo tame Lietuvos pakraštėlyje, kur nuo seniausių amžių susipynusi kelių tautų istorija, juk gyveno čia ir gudai, ir rusai, ir lietuviai. Atėjo į pasaulį lemtingais 1939 – aisiais Zadvarninkų kaime, vėliau gyveno Kaptarūnuose. Tuo metu, kai vokiečiai, o vėliau ir sovietai, užpuolė Lenkiją, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

Tėvelis Vincentas valdė bene 7 ha iš savo tėvo paveldėtą ūkį, Švenčionyse tarnavo gaisrinės komandoje ir buvo vietinių lenkų šaulių vadas. Jozefas pasakoja iš tėvelio girdėtą istoriją, kad užėję sovietai areštavo ir jis pakliuvo į garsųjį Lubiankos kalėjimą Maskvoje. Tame korpuse buvę penkios vienutės, valgyti atnešdavo pagyvenęs vyras. Vieną vakarą jis prasitarė, kad valgyti atnešė paskutinį kartą, mat jau naktį kaliniai bus sušaudyti. Nežinia, kas lėmė, kad sargas leidosi Fiedorovičiaus surišamas, paprašė dar ir burną užkimšti, kad nerėktų, nepašauktų apsaugos. Pagriebęs sargo raktus, atrakino visas kameras ir būrelis kalinių pasileido prie išėjimo. Kokia ten buvo šventė, kad visi sargybiniai, girti kaip pėdai, miegojo. Išbėgęs į laisvę Fiedorovičius nusiskubino stoties link. Ten iš kažkokio valkatos išprašė dokumentus ir išvyko į provinciją. Ieškojo šeimos, buvo girdėjęs, kad už vokiečių kareivio nužudymą visus kaimo gyventojus sušaudė, o trobesius sudegino.

Besibaigiant 1942 m. Lenkijos vyriausybė emigracijoje susitarė su Stalinu, kad visiems Sovietų Sąjungos tremtyje ir lageriuose esantiems lenkams bus leista išvykti iš šalies su sąlyga, kad jie stos į lenkų kariuomenę, kuri įsijungs į kovą prieš Vermachtą. Į kvietimą atsiliepė daug lenkų, juos per Kaukazą vežė į Iraną, ten, padedant anglų kariškiams, apmokė ir jie per Afriką pateko į frontą Italijoje. Nesisaugojo, mirti nebijojo, buvo įsitikinęs, kad artimiausi žmonės jau žuvę. Tačiau menkai sužeidė tik ranką. Pasibaigus karui V. Fiedorovičius apsigyveno Anglijoje, o per Raudonojo kryžiaus organizaciją sužinojo, kad šeima laimingai pergyveno karą.

Tėviškė ir kelias į tolimą pasaulį

Nors buvo tik kelių metų, Jozefas sako, prisiminimai iškyla nuo pustrečių metų. Gerai prisimenąs karą, kariuomenės judėjimą, o labiausiai tą neramią nuotaiką, dienas, kuomet namuose pritrūkdavo duonos, kuomet ją kepdavo, į tešlą pridėję pelų, ar tiesiog ieškodavo dirvoje užsilikusių, kad ir sušalusių, bulvių. Laimė būdavo sulaukti pirmųjų rūgštynių. Prisimena ir karo pabėgėlius, žmones, kurie ateidavo apiplyšę, išblogę ir alkani.

Jozefas piktinasi, kad tuos ateivius, kurie bando pereiti iš Baltarusijos į Lietuvą, vadina pabėgėliais. Nors tai žmonės, apsirengę brangiais drabužiais, apsirūpinę naujausiais telefonais, prisikimšę pinigines dolerių. Tai tiesiog kolonistai…

Mokėsi baltarusiškoje pradžios mokykloje, po to nuėjo į lietuvišką, kur nieko nesuprato, tad ėmė lankyti rusišką dešimtmetę Švenčionyse. Bene 1956 m. vyko antrasis lenkų kilmės Sovietų Sąjungos piliečių grįžimas į Lenkiją. Išvyko ir Joziefas su motina, seserimi ir seneliu. Įsikūrė Olštine, dirbo kroviku – kaip jis gražiai apibūdino – vairuotojo padėjėju. Po metų įstojo į Varšuvos universitetą, o jau kitais metais juos į Angliją išsikvietė tėvas.

Gyvenimas Oksfordo apylinkėse

Tam, kad galėtų pasikviesti gyventi šeimą, vyras privalėjo turėti namą, o vyresnįjį, jau pilnametį sūnų aprūpinti atskiru butu. Nors nupirktas namas dar buvo neįrengtas, tačiau keliamas sąlygas pavyko įvykdyti ir šeima susitiko, po daugelio metų ėmė gyventi kartu. Joziefas prisiminė, kad šeštadienį atvykęs, jau ankstų pirmadienio rytą išėjo į darbą. Kartu su tėvu dirbo įvairius darbus statybose. Bene po metų perėjo dirbti į automobilių remonto servisą, kur remontavo „Hilmans“ (angliška „Chrysler“ atmaina) markės automobilius, o ten besidarbuodamas sumanė savą verslą – gaminti nedidelius generatorius. Pradžioje darbavosi vienas, garaže įsirengęs dirbtuves neblogai vertėsi. Labai stengėsi, darbe praleisdavo apie 12 valandų, trumpai pailsėjęs, pabuvęs su šeima, vėl griebdavosi darbo. Sekėsi, tad sukaupęs pinigų juos visus investuodavo į verslo plėtrą. Ypatingai verslas išaugo apie 1963 m., o suklestėjo dar po dešimtmečio, kai dėl dažnų angliakasių ir kitų sričių darbininkų streikų sutrikdavo elektros energijos tiekimas. Gelbėjo, buities stabilumą garantavo buitiniai generatoriai. Kompanija vadinosi skambiu „GENKO ICC“ vardu.

Sugrįžimai

Vėl į gimtuosius kraštus sugrįžo bene 1992 m. Po karo perstumdžius valstybines sienas, tėviškės kaimas pasiliko Baltarusijos teritorijoje. Pasirūpino aptverti mūro tvora kaimo kapinaites, ten pastatė didelį kryžių. Tačiau vis dar socializmo sistemoje gyvenančioje šalyje bet koks rimtesnis verslas buvo neįmanomas, todėl sumanė investuoti Lietuvoje, mat norėjo šį tą nuveikti gimtuose kraštuose. Nuo Švenčionių iki gimtinės – vos penki kilometrai. Patrauklesni pasirodė Švenčionėliai, mat ten buvo nemažai įmonių, kurios palengva užsidarinėjo, atsirado galimybės nebrangiai įsigyti pastatų, įrangos. Manė čia gaminti generatoriams korpusus, taip pat atlikti kitus jų montavimo darbus. Pirko nekilnojamojo turto Vilniuje, įsigijo beveik visą Vilniaus suvirinimo aparatų gamyklos įrangą, dalį jos persigabeno į Švenčionėlius, įkūrė čia įmonę „Velga Vilnius“, gaminančią mobiliąsias elektros stotis, sinchroninius generatorius, suvirinimo aparatus ir generatorius jiems, srovės lygintuvus. Komponentus perka iš įvairių šalių.

Iš pradžių sekėsi neblogai, tačiau dabar tik egzistuoja. Turėjo daug prekybinių ryšių su Rusija, bet prasidėjus karui jų neteko, be to, kelis kartus išaugo žaliavų kainos. Politika sukėlė karą, politika sunaikino verslą.

Nusižiūrėjo Liejyklos poilsiavietę ant Kampuočio ežero kranto, gražiame pusiasalyje, tačiau pardavėjai iškėlė sąlygas, kad parduos tik kartu su įmone. Nors dvejojo, tačiau kaina pasirodė patraukli ir abu tuos objektus įsigijo. Ir dabar gyvena šioje dieviško grožio vietoje, pažymėjo, kad ten miegąs geriausiai.

Paskutinė senojo garvežio kelionė?

O liejyklos kieme, po klevu, stovėjo senutėlis, dar 1949 m. Pilzeno mieste pagamintas čekiškas garvežys „Škoda“. Siaurukas, vietinių gyventojų vadintas „kukuška“. Naujasis vadybininkas sumanė relikviją parduoti kuo brangiau, paskelbė, kad ruošiasi išvežti į Angliją, turbūt manė, kad tuomet ir jam daugiau nubyrės. J. Fiedorovičius šyptelėjęs jį pavadino spekuliantu. Apie tai sužinojusi šiuose kraštuose besisukinėjanti, sodyboje prie Labanoro nuolat poilsiaujanti ministrė Kazimira Prunskienė pareiškė, kad ji neleisianti tokios vertybės išvežti iš Lietuvos. Verslininkas tuomet pyktelėjo, pamanė, kad čia jo daiktas, jis laisvas žmogus, tad kas gi gali nurodinėti. Tačiau iš tiesų išgabenti garvežiuko jis niekur neplanavo. Tuomet į jį kreipėsi jau anksčiau derybas su buvusia administracija pradėję muziejininkai iš Anykščių. Mecenatas prisiminė, kad tuo metu užklausęs, kiek tie pasirengę mokėti, ar turį pinigų. Atsakė, kad neturį, tuomet gerai nusiteikęs savininkas pratarė, kad teks dovanoti. Taip ir įvyko.

Verslai, planai ir žmonės

Kuomet pradėjo kurtis, atvyko Švenčionių laikraščio korespondentė pasidomėti, parašyti. Ji paklausė, kokios pagalbos iš valdžios tikisi. „Anglas“ atsakęs, kad norėtų tik, kad jam netrukdytų. Bet kur tau. Kadangi nepalaikė rajono vadovų politikos, neįsijungė į korupcinę schemą, tai iš pat pradžių buvo ignoruojamas ir žlugdomas. Tuomet buvo tokia tvarka, kad norint dirbti, laimėti konkursus reikėjo turėti „kepurę“. O ta būdavo įgyjama atskaičiuojant valdžiai 20 ir daugiau nuošimčių. Korupcija buvo užvaldžiusi kaip vėžys. Tačiau J. Fiedorovičius ir dar vienas žmogus stipriai prisidėjo, kad supuvusi valdžia būtų pakeista. Atėjo jaunas meras, suformavo savo komandą, pradėjo dirbti. Buvę verslo žmonės senu įpročiu pelningus užsakymus bandė nusipirkti kyšiais, tačiau meras visus pasiuntė dalyvauti konkurse „bendra tvarka“. Pralaimėję krimtosi, pyko, nes manė nusipirkę galimybes mokėti ir „dalyvauti“ – amžinai penytis.

Galvojau, kad, kai nebereikės, paliksiu įmonę čia dirbantiems darbininkams. Tačiau išaiškėjo, kad žmonės nesijaučia savo įmonės šeimininkais, daugumai jų įmonė – kaip pereinamas kiemas, kur gali dirbti kaip išeina ir atsiradus progai dar ką nors nugvelbti. Vienas darbuotojas statėsi namus, daug jam padėjom, galėjo dirbti ir užsidirbti, bet ėmė ir apsivogė. Pavogė ir labai reikalingų daiktų, tokių kaip liejimo formos, kurių jau nebebuvo galima pasigaminti – sužlugdė gamybą.
Verslininkas kasdien keliasi pusę šeštos. Reikia dirbti. Geriausias poilsis – darbas. Milijonierius, bet ir paprastas žmogus. Parėmė liaudies meistro, skulptoriaus Juozapo Jakšto kūrybos albumo „Ąžuolų kalbėjimas Lietuvai“ išleidimą, paaukojęs apie 60 000 litų. Knyga įspūdingų matmenų, stora, iliustruota daugybe spalvotų nuotraukų ir išleista 3000 egzempliorių tiražu. Yra pasakęs: „Visos lėšos atsiperka, kai matai laimingus savo kraštiečių veidus.“