2012 metų sausio 12-ąją garsiam lietuviškų kanklių kūrėjui Juozui Lašui sukaktų lygiai 100 metų. Tačiau jau septinti metai jis ilsisi amžinajame poilsyje Svėdasų kapinėse. Ilgus dešimtmečius savo rankomis kūręs kankles, puoselėjęs tautos kultūrines tradicijas, iki pat gyvenimo pabaigos likęs ištikimas liaudies muzikai ir gimtajam Svėdasų kraštui, jis liko gyvas visų meistrą pažinojusių atmintyje. Savičiūnų sodžiuje gimusios kanklės paplito ne tiktai Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse, jos tebeskamba muzikiniuose kolektyvuose ar pavienių atlikėjų rankose.
2012 metų sausio 12-ąją garsiam lietuviškų kanklių kūrėjui Juozui Lašui sukaktų lygiai 100 metų. Tačiau jau septinti metai jis ilsisi amžinajame poilsyje Svėdasų kapinėse. Ilgus dešimtmečius savo rankomis kūręs kankles, puoselėjęs tautos kultūrines tradicijas, iki pat gyvenimo pabaigos likęs ištikimas liaudies muzikai ir gimtajam Svėdasų kraštui, jis liko gyvas visų meistrą pažinojusių atmintyje. Savičiūnų sodžiuje gimusios kanklės paplito ne tiktai Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse, jos tebeskamba muzikiniuose kolektyvuose ar pavienių atlikėjų rankose.
Šiame rašinyje norisi prisiminti ilgesnius ar trumpesnius susitikimus su šiuo kaimo šviesuoliu, bendravimo su kanklių meistru akimirkas.
Susižavėjo klebonijoje pamatytomis kanklėmis
Energija ir jaunatvišku entuziazmu tryškęs Juozas Lašas mielai pasakodavo apie savo vaikystę, pirmąją pažintį su kanklėmis visiems, kas tiktai tuo domėdavosi. Nesvarbu, kas su juo bendraudavo- moksleiviai, žurnalistai, muzikantai, kaimynai ar meistro kanklių nusipirkti atvažiavę visai nepažįstami žmonės- su visais Juozas Lašas buvo šnekus, malonus, kultūringas.
Juozuko vaikystė buvo nelengva. Gimė jisai dvarininko Rudomansko kumečių šeimoje, kuriai netrūko ir rūpesčių, ir nepriteiklių, ir vargų vargelių. Savo tėvo jisai net nepamena, tasai mirė, kai berniukas buvo dar visai mažytis. Motina pasimirė 1923-iaisiais, kai Juozukas turėjo vienuolika metų. Po žemės reformos Lašų šeima buvo gavusi aštuonetą hektarų žemės, tad ją pasidalijo ir dirbo vyresnieji broliai, o Juozui teko piemenauti pas svetimus. Žiemomis, kai darbų sumažėdavo, Juozui atsirado galimybė pasimokyti pradžios mokykloje. Tetos globojamas našlaitis baigė Salų pradžios mokyklą Rokiškio apskrityje. „ Visi mano universitetai- tiktai keturi skyriai”,- juokaudavo pašnekovams Juozas Lašas. Kadangi buvo gabus, labai domėjosi staliaus amatu, šito pramoko iš savo vyresniojo brolio. Padėjo jam meistrauti įvairius staliaus darbus. Kaip pasakodavo Juozas Lašas, jam vieni niekai būdavo sumeistrauti spintą, stalą ar kėdę. Tekdavo daryti ir karstus, ir visokius darbo įrankius- juk anuomet nebuvo nei mados, nei galimybių pirkti baldus kur nors parduotuvėse, viską padirbdindavo nagingesni meistrai. Dar vaikystėje Juozas išsidroždavo iš medžio visokių švilpynių, piemenaudamas pasidarydavo gražių smulkmenėlių, mielų niekučių.
Būdamas jau gražiai nuaugusiu jaunikaičiu, susidomėjo žurnale „Trimitas” 1930 metais išspausdintais trumpais patarimais, kaip namuose paprastai ir nesudėtingai galima pasigaminti kankles. Tą iškarpą iš žurnalo meistras namuose buvo išsaugojęs iki gilios senatvės…O kai 1932 -aisiais į Svėdasus buvo paskirtas kunigauti naujasis klebonas Jonas Kraniauskas, jis atsivežė žinomo visoje Lietuvoje kanklių meistro krekenaviškio Stasio Rudžio pagamintą instrumentą. Vos jas išvydęs klebonijoje, Juozas Lašas nusprendė pabandyti tokias pat kankles sumeistrauti. Ilgai vartė, apžiūrinėjo, išsimatavo ir tuoj pat, pargrįžęs namo, ėmėsi darbo. Tikriausiai, pirmąsias kankles pavyko padaryti visai neblogas, jeigu jas net nesiderėdamas iš vaikinuko nupirko svėdasiškis mokytojas Butkus. O savo antrąsias kankles Juozas Lašas išdrįso nuvežti į Užpaliuose 1934 metais organizuotą žemės ūkio parodą. Ir koks džiaugsmas jaunajam meistrui buvo, kai jo pagamintos kanklės buvo įvertintos pinigine premija.
„Jeigu būtų kas nors pasišaipęs, pasijuokęs- būčiau daugiau prie kanklių net neprisėdęs. O kai išgirdau daugybę gražių atsiliepimų, kai gavau premiją- pakilo ūpas meistrauti kankles. Juk tai buvo ir mano pastangų įvertinimas, ir paskatinimas dirbti”,- atviraudavo, prisiminęs pirmuosius savo darbus kanklių meistras. O kai susipažino ir pabendravo su kanklių meistru, tikru savo darbo žinovu Stasiu Rudžiu ( kuris per savo gyvenimą sumeistravo net apie 2000 kanklių) sužinojo daug naudingų dalykų, pravertusių puoselėjant neįprastą amatą…
Ir kankles gamino, ir pats kankliavo
Žinia apie Svėdasų krašte, Savičiūnuose gyvenantį kanklių meistrą, plito labai greitai. Pasipylė užsakymai. Kaip prisimindavo pats Juozas Lašas, prieškario metais kankliuodavo ir vyrai, ir moterys. Noriai šį instrumentą pirko mokytojai, kunigai, daktarai ir kiti inteligentai, studentai, kurie mokydavosi groti. Ir sodiečiai norėdavo savo namuose turėti kankles- jei nekankliuodavo, tai bet trobas papuošdavo, pasigrožėdavo patys ir kitiems parodydavo. Juozo kanklės būdavo labai dailios, meistro rankomis išmargintos, išdailintos lietuviškais ornamentais, gėlių žiedais, tautine simbolika- Vyties ženklais, Gedimino stulpais ir t.t. Kanklių kaina irgi perdaug „nesikandžiojo”- tuomet kainavo 25-35 litus. Didelio pelno nebuvo, užtai kruopštaus darbo- per akis. Vieną instrumentą tekdavo gaminti kokias dvi savaites. Kankles pagaminti- tai ne klumpes ar šaukštą išdrožti. Visų pirma reikėdavo pasiruošti tinkamos medienos.Instrumento korpusas būdavo klijuojamas iš kieto medžio : ąžuolo, uosio, obels, šonus ir dugną darydavo iš klevo, viršui naudodavo tankmėje augusios eglės medieną. Išpjovus atitinkamos medienos lentas, jas reikėdavo išdžiovinti, supjaustyti nedideliais gabalais, nuonliuoti, nušlifuoti. Paskui -instrumento atskirų dalių komponavimas, montavimas, klijavimas, dailinimas, lakavimas ir pan. O kur dar metalinės kankloių detalės, stygos? Anksčiau metalines detales kanklėms jis pirkdavo specializuotose parduotuvėse, vėliau pradėjo namuose gaminti pats. Pirktinės būdavo tiktai stygos. Sumeistrautos kanklės būtinai būdavo sureguliuojamos, kad gerai skambėtų. Visur ir visiems jis pabrėždavo, kad reikia kankles pagaminti kruopščiai, rūpestingai, tiktai tuomet jos ilgai ir patikimai tarnaus, džiugins širdis nuostabiomis melodijomis… Kaip prisimindavo meistras, net po keletą instrumentų nusipirko Rokiškio gimnazija, Antalieptės ir Salų žemės ūkio mokyklos, Vilkaviškio ir Ukmergės muzikantai, Utenos našlaičių namai, Panevėžio, Kauno, Šiaulių, Utenos, Rokiškio ir kitų miestų pavieni gyventojai. Neliko abejingi kanklėms ir svėdasiškiai. Kai Svėdasų bažnyčioje vargonininku pradėjo dirbti toks gabus Petras Vinkšnelis, vargonininkas miestelyje 1935 metais suorganizavo kanklininkų ansamblį. Svėdasiškės Aldona Zovytė, Paulina Gikytė, Bronė Gikytė, Regina Žvirblytė, Janė Jurevičiūtė, Paulina Milčiukaitė, Ona Neniškytė, Bronė Vinkšnelytė, Valė Legaitė, Elena Vinkšnelytė, Valė Kačinauskaitė grojo ne kieno kito, o Juozo Lašo gamintomis kanklėmis.Svėdasiškės kanklininkės grodavo gegužinėse, parapijos salėje vykusių renginių metu, pavasarininkų kongresų nariams ir kitur. Neatsisakydavo pagroti ir pats kanklių meistras.
Gaila, kad karas, pokario suirutės nutraukė žmonių domėjimąsi kanklėmis, nes ne tas jiems tuo sunkmečiu rūpėjo. Kanklių meistras labai pergyvendavo, kad sovietinė okupacija užgesino ir taip populiarų kultūros židinį Svėdasuose- kanklių ansamblį…
Pavadindavo ir veltėdžiu, ir nelegaliai dirbančiu, ir smuikų meistru…
Nors Juozas Lašas su savo „vaikeliais” – kanklėmis- ir sovietmečiu garsėjo po visą Lietuvą, tačiau, kaip liaudis sako „ savame krašte pranašu nebuvo”. Jis, kaip ir kiti sodiečiai, turėjo už varganą atlygį prakaituoti kolūkyje, dirbti įvairiausius darbus. Niekas iš kolchozo valdžios neatsižvelgdavo, kad tai- neeilinių gabumų asmenybė. Kad reikia tokį žmogų gerbti, paskatinti kūrybai, ne „spausti” prie ūkio darbų, bet leisti daugiau pailsėti, atsiduoti mėgiamam užsiėmimui. O būdavo net priešingai- kai kas iš Juozo Lašo pomėgio gaminti kankles net pasišaipydavo, pavadindavo jį veltėdžiu, net ketindavo apmokestinti už „nelegalų darbą”, grasindavo pranešti milicijai. Tiesa, kartais, kai prieš „aukščiau stovinčius” Anykščių rajono ar net šalies valdininkus vietinė valdžia norėdavo pasigirti, pasipuikuoti, parodydavo ranka į Juozą Lašą ar net pakviesdavo į jo trobą, sakydami, kad tai- „kolūkietis, darantis kankles…” Kai kada jis būdavo pavadinamas net…smuikų meistru ar kankliuotoju, muzikantu, dėl ko Juozas Lašas ir pykdavo, ir pergyvendavo. Šių eilučių autoriui jis ne kartą piktinosi, kad žurnalistai irgi visokių nesąmonių apie jį prirašo, neįsigilina į tai, ką jis pasakoja. Todėl tokie „rašeivos” net jo vardą iškraipo, kažkodėl vietoje Juozo „pakrikštija” Jonu, vietoje kanklių meistro pavadina kanklininku, net nesugeba teisingai pavadinti jo gimtąjį kaimą. Pamenu, panašius priekaištus Juozas Lašas išsakė ir tuomet, kai pora kartų buvau užsukęs į jo namus Savičiūnuose, lydėdamas tuometinių laikraščių „Tiesa” ir „Komjaunimo tiesa” žurnalistus. Kanklių meistras noriai su žurnalistais bendravo, viską nuoširdžiai pasakojo, netgi juokavo. Tik vis pabrėždavo, kad teisingai tą ar kitą dalyką tie užsirašytų, kad neiškraipytų faktų, neklaidintų skaitytojų…Paprašytas pakankliuoti, tuoj pat imdavo į rankas nuo ant sienos kabantį instrumentą ir pradėdavo jį „virkdyti”. Mielai aprodydavo ir savo trobą, paties gamintus baldus, įsirengtas medžio dirbtuvėles, kur ir „užgimdavo” šimtai kanklių. Tačiau labai nepatikliai žiūrėjo į žurnalistų prašymus paskolinti persifotografuoti senas nuotraukas. Tų senų ir retų fotografijų Juozas turėjo daug- įrėmintos juos puošė kambario sienas, nemaža krūvelė gulėjo stalčiuje. Persifotografuoti nuotraukas čia pat, jo akivaizdoje, sodybos šeimininkas leisdavo. Tačiau neleisdavo išsivežti, nesutikdavo paskolinti, nors tie svečiai iš sostinės dievagodavosi, kad nuotraukas perfotografavę būtinai sugrąžins. ( Iš savo asmeninės patirties gerai suprasdavau tokį kanklių meistro nenorą kam nors paskolinti senas nuotraukas. Pats ne kartą įvairių leidinių žurnalistams esu leidęs trumpam pasinaudoti asmeninio archyvo fotografijomis, negatyvais, pasitikėdamas jų pažadais tuoj pat viską sugrąžinti. Ir, kaip taisyklė, beveik visuomet pasikartodavo ta pati istorija: tiek negatyvai, tiek nuotraukos prapuldavo, niekas nieko nesugrąžindavo, pradėjus ieškoti, išgirsdavau visokių pasiteisinimų, melagysčių, net įžūlių paaiškinimų, kad jie jokių nuotraukų nesiskolino…)
„Kad kanklės skambėtų, o ne kabotų ant sienos…”
Daugelį dešimtmečių Juozas pildė specialų žurnalą, kuriame rūpestingai surašydavo, kada ir kas iš jo kankles nupirko, kada ir kam instrumentą padovanojo. Prisimindavo, kad tame sąraše buvo suregistruota keli šimtai kanklių. Paskui meistras skaičių „pametė” ir daugiau savo gaminių neberegistravo, jų kelio nebesekė. Tačiau didžiavosi, kad jo kanklėmis groja daug meno mėgėjų ir net profesionalių kolektyvų, kad šie instrumentai iš Savičiūnų pasiekė Lenkiją, Vokietiją, Kanadą, Angliją, Prancūziją, Jungtines Amerikos Valstijas, net Australiją bei kitas šalis. Būtent lietuviškos kanklės buvo tapusios puikia dovana išeivijoje gyvenantiems lietuviams, trumpam pargrįžusiems aplankyti senelių ir tėvų krašto, tokias dovanas vežė lietuviai, keliaudami į svečias šalis pas savo gimines.
„Didžiausia mano svajonė- kad kanklės skambėtų, o ne kabotų ant sienos”,- nuolat tvirtindavo meistras auksarankis šių eilučių autoriui, kai apsilankydavau jo troboje Savičiūnuose ar susitikdavau Svėdasuose. Ir vis piktindavosi, kad per radiją, televiziją, vis rečiau skamba liaudiškos melodijos, kanklių muzika, o atliekami „nežinia kokie kūriniai, nei šis, nei tas…” Nesistebėdavo, kai visokia „laukinė muzika” visur ir visada sklido sovietmečiu. Bet piktinosi ir stebėjosi, kad Lietuvai tapus laisva ir nepriklausoma, tautos tradicijoms, lietuvių liaudies dainai, muzikai, patriotiškumui, tautiškumui irgi „neliko vietos”.
Juozas Lašas labai mėgo tvarką, dirbo kokybiškai, rūpestingai, niekuomet nerūkė ir negėrė svaigalų. Sakydavo, kad rūkalai, degtinė ir vynas yra ne kas kita, o „velnių pramanas”. Todėl savaime suprantamas būdavo kanklių meistro nepasitenkinimas plintančia girtuoklyste, aplaidumu darbe, jaunimo nuklydimais klystkeliais. Juozas Lašas vis tikėjosi, kad savo patirtį perduos jaunimui, kad kanklių meistrystė išliks, kad atsiras žmonių, kurie tęs jo pradėtą darbą. Deja, kanklių meistravimo paslapčių jis niekam taip ir neperdavė, jaunoji karta tuo nesusidomėjo…
Senojo meistro godos
Pamenu, 1993-iaisiais jau garbaus amžiaus sulaukusį, sunkios akių ligos kamuojamą Juozą Lašą vieną rudens dieną suradau namuose gerokai susijaudinusį. Jis neramiai žvalgėsi į apniukusį dangų ir spėliojo : „ Bus lietaus ar nebus, ateis kaimynas vedinas arkliu ar neateis, galės jisai kasti bulves ar negalės?” Todėl senolis buvo gerokai suirzęs ir nelabai norėjo bendrauti. Vis tik, belaukdamas kaimyno su arkliu, pakvietė į trobą, pakankliavo, šį bei tą papasakojo. Prisipažino, kad sveikata jau ne ta, todėl vis rečiau palinksta prie naujų kanklių. O užsakymai vis plaukia, žmonės nori jo kanklių. Gal dar ir sumeistrautų vieną kitą instrumentą, bet susiduria su visokiais sunkumais. Reikia ir specialaus medžio, ir klijų, ir įvairių metalinių dirbinėlių. Parduotuvėse pilna visokio šlamšto, o štai to, ko jam reikia kanklių gamybai- neįmanoma gauti. Kai buvo jaunesnis, „gelžgaliukus” pasidarydavo pats, išlankstydavo. Dabar ieško parduotuvėse. Tiktai veltui… Dar senasis meistras keiksnojo, pasak jo, niekam tikusią žemės reformą ir klestintį biurokratizmą. Piktinosi, kad be galo sunku atgauti nuosavybes teises į žemę, tam reikalinga krūva dokumentų, visokių archyvinių pažymų, valdininkai siuntinėja vieni nuo kitų. Tiesiog „kančių kelius” teko pereiti, ko susitvarkė žemės nuosavybę. Ir kas iš to? Kur dabar gauti arkliuką žemės sklypeliui įdirbti, bulves pasodinti, nukasti? Kas pasirūpins kaimo žmogumi? Neliko nei kolūkio, nei žemės ūkio bendrovės. „Jau ir tada, kai buvo kolchozas, buvo didelė netvarka. Tvarkos trūko ir kai bendrovė susikūrė. O dabar visai liūdna. Kur čia kokios kanklės rūpės, jei turi sukti galvą , kaip pasodybinį sklypą įdirbti, kaip bulves nusikasti, kaip parduotuvę pasiekti?”-piktinosi senasis kanklių meistras. Ir prisiminė Svėdasuose jo 80-mečio jubiliejaus minėjimą.
„ Gražiai mane pagerbė.Atvežė į Svėdasus, kultūros namuose glėbius gėlių dovanojo, įteikė Kultūros ir švietimo ministerijos Garbės raštą. Tai, žinoma, gerai. Bet geriau būtų buvę, jei nors kelioms dienoms kas nors arklį būtų atsiuntę. Bent darbus būčiau nudirbęs…”,- ir šypsojosi, ir priekaištavo pašnekovas. Jis prisipažino, kad tuomet prie valdžios vyrų, svečių taip ir pasakė, jog gerai visos tos padėkos, gėlės, gražūs žodžiai, tačiau geriau būtų buvęs …arklys. Dar tuomet, kai mudu šnekučiavomės, Juozas Lašas su didele nuoskauda papasakojo apie didžiulę netektį- žmonos Elenos mirtį. Ir tai buvo ne šiaip sau artimo žmogaus išėjimas Anapilin, o tikra kriminalinė istorija, perpinta visokiausiais gandais, įtarinėjimais, šmeižtais.
O buvo taip. Lašienė vieną dieną išėjo iš namų ir nebesugrįžo. Pikti liežuviai tuoj pradėjo plakti, kad Lašai nesugyveno, užtai žmona ir pabėgo. Kiti tvirtino, kad Juozas savo žmoną…nužudė ir kažkur paslėpė. Visokie gandai plaukiojo Svėdasų krašte. Iš tiesų savo ligotą žmoną kanklių meistras mylėjo, gerbė, nesantaika tarp jų nesiplieksdavo. Be žinios pradingusi Elena Lašienė sugrįžo po kelių mėnesių nežinios namo jau…karste.
Pasirodo, jinai išėjo grybauti į Duokiškio mišką, kur moteris pasiklydo. Beklaidžiojant, pasidarė bloga, sušlubavo sveikata, ji apalpo. Tokią labai nuvargusią, išbadėjusią, alpstančią moteriškę surado grybautojai. Kadangi moteris nieko nekalbėjo, nepasisakė, kas esanti, kur gyvenanti, o Duokiškio miškas priklauso Rokiškio rajonui, grybautojai ją nuvežė į Rokiškio ligoninę. Ten nebuvo vietų, tad rokiškėnai ligonę pervežė į Panevėžio ligoninę, kur po kelių dienų nepažįstamoji mirė. Kadangi niekas nieko apie ją nežinojo, moteriškę nuvežė į Panevėžio teismo ekspertizės skyrių, kur laikomi neatpažinti lavonai. Kaip tiktai tuo metu spaudoje pasirodė straipsnių apie neatpažintus lavonus, nesurastus žmones, kurių niekas neieško, nepasigenda. Tuomet ir paaiškėjo, kad ta neatpažinta moteris yra Anykščių rajone ieškoma Elena Lašienė. Taigi, visos apkalbos baigėsi, dingusi savičiūniškė buvo rasta ir su visomis katalikiškomis apeigomis palaidota Svėdasų kapinėse…
Taigi, taip mums besišnekučiuojant, į kiemą arkliu vedinas, atėjo Juozo Lašo kaimynas. Kanklių meistras, net neatsisveikinęs, puolė pro duris ir džiaugsmingai sutiko artoją. Tą pusdienį iki visiškos laimės jam terūko…arklio.
Kanklių meistras Savičiūnuose išgyveno iki pat savo gyvenimo saulėlydžio. Dvi senolio dukros vis kviesdavo tėvą palikti Tėviškę ir apsigyventi mieste. Tačiau Juozas Lašas kategoriškai nesutiko persikelti kitur. Miestas jo niekuomet netraukė…
Sveikino net pats šalies Prezidentas
„Jūsų rankų pagaminti devyni šimtai kanklių- tai ne tik muzikos instrumentai. Tai ir mūsų tautinės kultūros tąsa bei sąžiningos tarnystės tautos tradicijoms pavyzdys, rodomas ne vienai žmonių kartai”,- taip rašė savo sveikinime šalies Prezidentas Valdas Adamkus 2002- ųjų metų pradžioje garbingą devyniasdešimtmetį pažymėjusiam garsiajam kanklių meistrui Juozui Lašui. Šį sveikinimą iškilmingame jubiliatui skirtame renginyje Utenos rajono Užpalių miestelyje įteikė dirigentas, muzikologas, profesorius Algirdas Vyžintas. Gražiai buvo pagerbtas šis kanklių meistras tuomet ir Anykščių rajono Svėdasų kultūros namuose. 2002- ųjų sausio 20-osios popietę, tuoj po Šv.Mišių, visi rinkosi į jaukią kultūros namų salę, kur skambėjo Juozo Lašo gamintais instrumentais užpaliečių kanklininkių ansamblio „Pasagėlė”, Panevėžio „Sigutės” ansamblio ir svėdasiškių kankininkių atliekamos melodijos, aidėjo daugybė sveikinimų, linkėjimų. Tuomet šiek tiek paskambino savo kanklėmis ir pats meistras, minintis iškilų jubiliejų.
Beje, jau tuomet garbaus amžiaus sulaukęs kanklių meistras galėjo pasididžiuoti ir aukštu valstybiniu apdovanojimu, kurį Prezidentūroje įteikė šalies vadovas Valdas Adamkus. Svėdasų krašto gyventojo krūtinę papuošė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medalis…
Kito jubiliejaus nebesulaukė…
Sekančio savo jubiliejaus- 95- mečio- kanklių meistras Juozas Lašas nebesulaukė. Jo gyvybės siūlas nutrūko 2005-ųjų lapkričio 8-ąją.
Velionis buvo pašarvotas Svėdasų kultūros namuose- tuose pačiuose, kur iškilmingai buvo minimi jo 80 ir 90 metų jubiliejai, kur skambėjo kanklių muzikos garsai, kur tiek gražių atsiliepimų buvo išsakyta apie talentingąjį sodietį…
Beje, atsisveikinant su velioniu irgi girdėjosi kanklių muzika. Tuo pasirūpino užpalietė pedagogė ir kultūros darbuotoja Asta Motūzienė ( dabar vadovaujanti Utenos kultūros rūmams), dar 1991 metais subūrusi „Pasagėlės” ansamblį. Užpalių kultūros namuose veikiantis kanklininkų ansamblis ir anksčiau, ir dabar, groja Juozo Lašo gamintomis kanklėmis. Kanklių meistras ne kartą buvo kviečiamas į užpalėnų šventes, nuoširdžiai bendraudavo tiek su ansamblio vadove Asta Motūziene, tiek su visais „Pasagėlės” kolektyvo nariais. Jis netgi didžiuodamasis sakydavo: „Mano siela Užpaliuose, o kūnas- Svėdasuose…”
Kai Juozas Lašas buvo lydimas į paskutiniąją kelionę, vėlgi jį lydėjo šio kolektyvo atliekamos melodijos, kurios labai derėjo prie šventų giesmių ir maldų. Kalbėjusi prie velionio kapo „Pasagėlės” vadovė A.Motūzienė ištarė ir priesaką, jog kanklių aidas šiuose kraštuose nenutils ir jų garsai vis primins darbštųjį kanklių meistrą…
Gražų amželį nugyvenęs, „paleidęs” į gyvenimą apie devynis šimtus kanklių, savamokslis meistras amžinajam poilsiui atgulė Svėdasų miestelio kapinėse netoli gražuolio Alaušo ežero šalia jau anksčiau mirusios savo žmonos….
Likusi tuščia Lašų troba neilgai trūkus buvo nugriauta jų artimųjų pastangomis. Mat, dukros nepanoro grįžti gimtinėn ir toliau rūpintis Savičiūnuose likusia tėvų sodyba. Dabar net jau ir sunku surasti, kur Juozo Lašo gyventa ir kurta, kur daugybę metų gyvenimui buvo prikeliamos kanklės. Aplinkui plyti laukai, tuštuma be jokių trobesių ir žmonių. Netoliese dar merdi labai varganai atrodantys, pradėję griūti, smegti žemėn buvusio Savičiūnų dvarelio pastatai. Bet po metų kitų neliks ir šių statinių…
Muziejuje kanklių nėra…
Laimingi yra tie, kurie spėjo nusipirkti Juozo Lašo rankomis sukurtas kankles arba tie, kurie šį instrumentą yra gavę dovanų.
Turėti lietuviškas gerbiamo Juozo pagamintas kankles buvo ilgametė mano- kaip Svėdasų krašto muziejaus įkūrėjo ir darbuotojo- svajonė. Kanklės tikrai būtų papuošusios Kunigiškių kaime veikiantį muziejų. Deja, deja… Kanklių čia nėra. Senasis meistras lyg ir buvo žadėjęs muziejui savo kankles padovanoti, tačiau vis delsė. Užsiminus vieną kitą kartą, jis žadėdavo dar neskubėti ir neskubinti jo, turėti kantrybės, laukti. Nesinorėjo savo prašymais jam įkyrėti. Taip belaukiant pažado įvykdymo ir atėjo lemtinga senojo kanklių meistro gyvenimo akimirka….
Šiuo metu Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus lankytojai laikas nuo laiko vis pasiteirauja ir apie kanklių meistrą Juozą Lašą. Deja, visiems besidomintiems tegalime parodyti tik keletą jo fotografijų ir spaudoje skelbtų rašinių apie šį žmogų aplanką.
Tačiau sakoma, kad „Viltis miršta paskutinė”. Taigi, dar galima viltis, kad muziejuje atsiras ir Juozo Lašo kanklės, ir senos fotografijos, kurias jis taip mėgo ir saugojo, ir kokie nors asmeniniai daiktai. Muziejuje visuomet atsiras vietos tokioms relikvijoms, jei tiktai kas nors iš kanklių meistro artimųjų, giminių, buvusių kaimynų, draugų, pažįstamų, bendraamžių panorės jas padovanoti…
